Perskaityti Osvencime darytus užrašus pavyko stropių detektyvų dėka ir panaudojant skaitmenines technologijas. Kalinio užrašai gali sukrėsti ne vieną.
1944-aisiais tuomet 26 metų vyras degė noru atkeršyti. Jis išgirdo iš kito graiko, kad jo motina, tėvas ir sesuo Neli mirė Osvencimo koncentracijos stovykloje metais anksčiau.
„Dažnai norėjau eiti numirti su visais, kad visa tai baigtųsi. Tačiau noras atkeršyti mane sulaikydavo. Troškau gyventi ir noriu gyventi, kad atkeršyčiau už savo tėvo, motinos ir brangiausios sesutės mirtį“, – rašė M.Nadjaris.
Jis buvo vienas iš žydų vergų, kuriuos naciai vertė lydėti kitus koncentracijos stovyklos kalinius į dujų kameras. Jie turėjo deginti kūnus, surinkti vertingus daiktus, kirpti moterų plaukus, o pelenus išberti į greta esančią upę.
M.Nadjaris, stebėdamas nacių žiaurumą, žinojo, kad kada nors ateis ir jo eilė. Todėl 1944 m. lapkritį paslėpė savo 13 puslapių užrašus termose. Tuomet termosą įdėjo į odinį maišą ir užkasė netoli krematoriumo.
„Krematoriumas yra didelis pastatas su plačiu kaminu ir 15 orkaičių. Po sodu yra du milžiniški rūsiai. Viename žmonės nusirengia, o kitas yra mirties kamera. Vienu metu į ją įeina maždaug 3 tūkst. žmonių. Kamera uždaroma ir paleidžiamos dujos. Po 6 ar 7 minučių kančios žmonės miršta“, – pasakojo M.Nadjaris.
Vėliau kūnai būdavo sudeginami. Pasak M.Nadjario, suaugusio žmogaus pelenai sveria maždaug 640 gramų.
Iš M.Nadjario užrašų akivaizdu, kad jis tikėjo mirsiąs koncentracijos stovykloje, bet norėjo pasiųsti žinią žmonėms laisvėje.
Praėjus 36 metams vietoje, kur M.Nadjaris užkasė savo užrašus, kasinėjimo darbus atliko vienas lenkų miškininkystės studentas. Užrašai buvo užkasti maždaug 40 centimetrų gylyje.
Tiesa, pats M.Nadjaris per stebuklą liko gyvas ne tik Osvencime, bet ir Mauthauzeno koncentracijos stovykloje Austrijoje, į kurią buvo išsiųstas žlugus Trečiajam reichui.
Po karo jis sukūrė šeimą ir 1951 m. išvyko į Niujorką.
M.Nadjaris mirė 1971-aisiais, sulaukęs 53 metų. Jo užrašai aptikti praėjus dar devyneriems metams.
Druskingas dirvožemis smarkiai apgadino lapus. Buvo galima perskaityti vos 10 proc. užrašų.
Tačiau rusų istorikas Pavelas Polianas užsimojo atgaivinti juos panaudodamas šiuolaikines technologijas.
„Tokie reti tiesioginiai liudijimai yra labai svarbūs siekiant dokumentuoti Holokaustą“, – tikino P.Polianas.
Lapkritį Miuncheno Šiuolaikinės istorijos institutas publikavo P.Poliano radinius.
