Dėl policininkų klaidų ir aplaidumo prokuroras privalėjo anuliuoti daugumą kaltinimų, todėl 1996 metais maniakas, pramintas vampyru iš Bytuvo, buvo nuteistas tik už vienos merginos nužudymą.
Skandalingai mažas už tokius nusikaltimus 25 metų kalėjimo nuosprendis visuomenę šokiravo. O šiemet Slupsko teismo sprendimas L.Pekalskį į laisvę išleisti dvejais metais anksčiau vėl įaudrino visą šalį.
Slupsko teisėjui pareiškus, jog privalo bausmę sutrumpinti, nes ji subendrinta su vienu ankstesniu maniako įkalinimu, vyriausybė išsigando rinkėjų pykčio ir nurodė L.Pekalskio įkalinimą pratęsti kitokiu būdu.
Pirmadienį Gdansko teismas nurodė maniaką, atlikusį kalėjimo bausmę, uždaryti į specialiai įkurtą uždarą sanatoriją Gostynine.
Svajojo įsigyti guminę lėlę
Su žudiku maniaku kalėjime ilgai bendravusi ir knygą apie jį parašiusi žurnalistė Magda Omilianowicz teigia, kad pastūmėti jį į nusikaltimus galėjo jo tėvo brolis.
Matydamas padidėjusį paauglio domėjimąsi seksu, dėdė parodė jam vienos sekso reikmenų parduotuvės reklamuojamą guminę lėlę.
Lėlė vaikiną taip sužavėjo, jog jis susitaupė pinigų jai įsigyti, tačiau dėdė pinigus pragėrė ir lėlės nenupirko. Nežinia, ar tokia lėlė būtų ką pakeitusi, nes L.Pekalskio asmenybės susiformavimą labiausiai lėmė asociali aplinka ir įgimta lengva silpnaprotystė.
Abiem vaikino tėvams buvo pripažintas šis sutrikimas, bet berniukas augo vien su seserimi dvyne bei alkoholikėmis mama ir močiute. Tėvas turėjo savo šeimą ir nesantuokiniu sūnumi nesidomėjo, o motinai Cecyliai, kooperatyvo melžėjai, vaikų auklėjimas irgi nerūpėjo.
Motinai mirus berniuko vaikystė prabėgo keliaujant iš vienų globos namų į kitus ir leidžiant vasaras pas girtuoklę sadistę senelę.
Protiškai atsilikusį vaiką engė ir kaimo bendraamžiai, todėl jis, siekdamas išvengti mušimo ir patyčių, vasaras įprato leisti miške, misdamas uogomis ir miegodamas šieno kupetoje, urve, medyje.
Kelios vaikų namų auklėtojos M.Omilianowicz prasitarė, kad L.Pekalskis patyrė seksualinį vyresnių auklėtinių išnaudojimą. Neatmetama tikimybė, kad berniuką tvirkino ir dėdė.
Bręstantis L.Pekalskis išsiskyrė ypač dideliu seksualiniu aktyvumu ir masturbuodavosi net matant auklėtojoms.
Net patupdytas į areštinę L.Pekalskis kreipėsi į kalėjimo viršininką prašydamas nupirkti jam guminę lėlę ir žadėdamas ja dalintis su kitais nuteistaisiais.
Prokuroras Mieczyslawas Buksa tvirtina per ilgus pokalbius su L.Pekalskiu įsitikinęs, jog jį suaugusiojo gyvenime domino tik du dalykai – seksas ir maistas.
Tuo įsitikino ir žurnalistai, su kuriais kameroje bendrauti kalinys sutikdavo tik pažadėjus atnešti pornografinių žurnalų ir maišą maisto.
Ieškojo pažinčių laikraštyje
L.Pekalskis dar jaunystėje nusprendė, kad jam reikia žmonos, ir ja tapti siūlė visoms kaimynėms, o vėliau – sutiktoms nepažįstamoms moterims.
Jos dažniausiai išsišaipydavo iš tokio siūlymo, nes jaunuolis buvo nuskuręs, nesiprausęs, pusiau analfabetas, žvairas, atvėpusia lūpa ir vaikščiojo krypuodamas tarsi žąsis.
Pasinaudojęs vieno iš kaimynų patarimu L.Pekalskis ėmė skaityti pažinčių skelbimus laikraštyje ir siųsti laiškus vyrų ieškančioms moterims. Ši paieška irgi baigėsi didžiuliu nusivylimu, nes vienintelė į laišką atsakiusi mergina išjuokė pasiūlymą draugauti.
Išprievartavo kaimynę
Pirmą kartą L.Pekalskis buvo teisiamas už 41 metų kaimynės Bernadetos B. išprievartavimą.
Nuošaliu kaimo keliuku grįždama pavakare namo moteris išgirdo už nugaros žingsnius ir atsigręžusi pamatė ją sparčiu žingsniu besivejantį vyrą, užsimaskavusį ant galvos uždėtu megztiniu.
Kai išsigandusi moteris paklausė, ko atpažintas kaimynas nori, šis sušvokštė: „Užmušiu tave“ – ir puolė aukos tvatinti kumščiais.
Parkritusi moteris apsimetė negyva ir nesipriešino. Tai turbūt jai ir išgelbėjo gyvybę.
Grįžusi namo Bernadeta B. kelias dienas bijojo išeiti iš namų, o į policiją kreipėsi tiktai įkalbinta kaimynės. Tačiau teisėją kažkodėl labiau sugraudino ne nuskriaustosios aimanos, bet L.Pekalskio graudenimai, kad yra nelaimingas protiškai atsilikęs našlaitis, kurio visi turi gailėtis.
Teisėjas patikėjo maniako žodžiais, kad nieko daugiau nebenuskriaus, ir skyrė jam 2 metus kalėti lygtinai. Per vėlesnį procesą tardytojams L.Pekalskis prisipažino, jog prieš užpuldamas Bernadetą B. jau buvo nužudęs ir išprievartavęs tris moteris Torunėje.
Nužudė padėjusią paauglę
L.Pekalskis pakartotinai buvo teisiamas už septyniolikametės Sylwios R. nužudymą. Gretimame kaime gyvenusi mergina atliko praktiką maisto prekių parduotuvėje ir pasigailėjo išmaldos prašančio našlaičio.
Parduotuvės vedėjai išvarius duoneliaujantį L.Pekalskį iš parduotuvės, Sylwia R. sušnibždėjo jam, jog po darbo atneš maisto į pamiškę.
Pirmą vakarą Sylwia R. maistą nuvežė kartu su drauge, o kitą kartą lauknešėlį nešė viena, niekam apie tai neprasitarusi.
Gavęs maisto L.Pekalskis paklausė Sylwios R., ar ji nenorėtų tapti jo žmona. Kai mergina pareiškė, jog jau turi vaikiną, ir ėmė pašaipiai juoktis, L.Pekalskis įtūžo ir ją nužudė.
Policininkai netrukus areštavo Sylwios R. vaikiną, o L.Pekalskis džiaugėsi laisve ir planavo kitas keliones po šalį.
L.Pekalskio mokytojai pripažino, jog vaikinas domėjosi vien geografijos pamokomis. Paauglys esą valandų valandas stovėdavo prie gaublio ar žemėlapio ir skaitydavo miestų, upių, šalių pavadinimus.
Suaugęs L.Pekalskis susiplanuodavo keliones ir sėdęs į traukinį pradingdavo kelioms dienoms.
Labai gerą atmintį turintis vaikinas atmintinai žinojo daugybę eismo tvarkaraščių ir išmaišė visą Lenkiją.
Tardytojams vėliau jaunuolis prisipažino, kad moteris žudė ir prievartavo beveik kiekviename aplankytame mieste.
Ginčai dėl aukų skaičiaus
Maniakas pasipasakojo nužudęs 90 moterų, bet tardytojai nustatė, kad 23 jis nužudyti negalėjo, nes tuo metu buvo visai kitoje šalies vietoje. Prokuroras M.Buksa teigia, jog L.Pekalskis yra savotiškai labai gudrus.
Mat policininkai ėmė maniaką vilioti prisipažinti žadėdami dvigubus pietus iš restorano, o jis ėmė išsigalvoti kai kurias istorijas vien tam, kad galėtų skaniai pavalgyti.
Be to, keliones iš tardymo izoliatoriaus į tariamas nužudymo vietas L.Pekalskis esą ėmė vertinti kaip malonų prasiblaškymą gamtoje.
M.Buksa, kaip ir daugelis L.Pekalskį tardžiusių policininkų, įsitikinęs, jog maniako aukomis tapo 67 moterys.
Maniakas sugebėjo apie jų aprangą, išvaizdą, nužudymo būdą ir vietą papasakoti tokių detalių, kurias galėtų žinoti tiktai aukų budelis.
Moterys išsigelbėti nuo L.Pekalskio neturėjo jokių galimybių, nes šį iš pažiūros nerangų ir tuktelėjusį vyriškį teisėsaugininkai apibūdino kaip neįtikėtinai stiprų, vienu kumščio smūgiu galintį nokautuoti žmogų.
Manoma, kad L.Pekalskis žudyti pradėjo būdamas 16 metų ir siautėjo aštuonerius metus – iki 1992-ųjų.
Iš vaikų namų išėjęs jaunuolis buvo pasiųstas dirbti statybose net į tris miestus, bet visur buvo išmestas iš darbo už tinginystę.
Vaikinas statybvietėje lytiškai santykiauti siūlė net vienam bendradarbiui, o traukiniais keliaudamas tokias užuominas svaidė moterims, vyrams ir net vaikams.
Visuose trijuose miestuose vėliau buvo aptiktos panašiu būdu smūgiais į viršugalvį užmuštos moterys, kurių kūnai buvo išniekinti. Policija nusikaltimų nesusiejo į bendrą bylą net ir po to, kai panašūs nusikaltimai buvo įvykdyti keliolikoje kitų miestų.
Maniaką demaskavo sekretorė
L.Pekalskis greičiausiai būtų siautėjęs dar ilgai, jei ne akyla Bytuvo policijos poskyrio sekretorė.
Policijai nesugebant atskleisti septyniolikametės Sylwios R. nužudymo, sekretorė savo nuožiūra ėmė vartyti archyvus ir nustatė, jog panašiu būdu savo kaimynę buvo užpuolęs L.Pekalskis.
Jį areštavę policininkai pradėjo klausinėti, ar jis nėra dar ko nors nužudęs, o maniako išpažintis pribloškė net daug ką mačiusius kriminalistus.
Pastaruosius žiniasklaida vėliau negailestingai kritikavo už tai, jog ne tiktai nesugebėjo laiku demaskuoti L.Pekalskio, bet ir sužlugdė daugybę jo kaltės įrodymų.
Mat tuo metu policija nevykdė DNR tyrimų, o daugumos aukų kūnai buvo per laiką suirę.
Kiti tyrimai buvo atliekami neprofesionaliai. Pavyzdžiui, liudininkams siūlant atpažinti spėjamą žudiką, į salę buvo įvedamas tik L.Pekalskis, nors kartu privalėjo būti keli asmenys.
Kriminologai ant aukų kūnų rado tiek L.Pekalskio, tiek policininkų pirštų atspaudų, tad nebuvo galima įrodyti, kad jie palikti ne per oficialų tyrimą.
Be to, L.Pekalskis buvo į areštinę uždarytas kartu su recidyvistais, šie jį primokė prisipažinti padarius nebūtus nusikaltimus, o teisme viską neigti, aiškinant, kad jis prisipažino tik įbaugintas policininkų.
L.Pekalskiui pasitaikė palankus laikotarpis – tuo metu keitėsi įstatymai ir buvo sustabdytas mirties bausmių skyrimas.
Laikina didžiausia maksimalia bausme tapo 25 metai kalėjimo.
Teisėjo paklaustas, ar nebuvo gaila užmušamų moterų, maniakas atsakė: „Ir taip, ir ne. Norėjau sekso, o ji iš manęs šaipėsi.“
Savo poelgius L.Pekalskis vadino ne „žudymu“, bet „nutildymu“ arba paaiškino posakiais „padariau, kad nesipriešintų“, „įvykdžiau tai, kad būtų paklusni“.
Neaiškus liko dėdės vaidmuo. Jis teisme prisipažino nekart radęs L.Pekalskio daiktuose moteriškų liemenėlių, auksinių grandinėlių, laikrodžių, tačiau niekam apie tai nepranešė.
Ruošiasi išeiti į laisvę
Pastarąjį dešimtmetį L.Pekalskis nebeduoda interviu žiniasklaidai ir nesileidžia fotografuojamas. Mat pranešimai apie jo ankstesnius nusikaltimus esą gali sutrukdyti susipažinti su būsima žmona, kurią L.Pekalskis svajoja susirasti išėjęs į laisvę.
Be to, vyriškis bijo, kad jį atpažins aukų artimieji ir susidoros.
M.Omilianowicz paklaustas, ar dėl kokių nors praeities veiksmų gailisi, L.Pekalskis pareiškė, jog gailisi dėl to, kad neužmušė išprievartautos kaimynės Bernadetos B. Taip padaręs esą būtų ir toliau galėjęs gyventi laisvėje nesugautas.
