O dabar vos 39 metų buvęs bankininkas rinkimuose nugalėjo ne tik nuosaikios kairės ir dešinės kandidatus, bet ir radikalią dešiniąją Marine Le Pen, kurios pergalės bijojo visa Europa.
66,06 proc. rinkėjų balsų gavęs E.Macronas taps jauniausiu Prancūzijos prezidentu. Antrajame ture jo priešininkei liko 33,94 proc. balsų.
Jam pasisekė
Negalima atmesti to, kad didelę įtaką jo pergalei padarė tai, jog aplinkybės susiklostė tiesiog idealiai.
Iš pradžių absoliučiu favoritu laikytas Respublikonų partijos atstovas Francois Fillonas paskendo korupcijos skandale dėl galimai neteisėtai įdarbintų artimųjų.
Socialistus į rinkimus vedė partijos radikalas Benoit Hamonas, kuris nesugebėjo įtikinti kairiųjų balsuoti už jį. Tad visiems nuosaikiems rinkėjams liko tik vienas pasirinkimas.
Jis buvo apsukrus
Tačiau sėkmė – ne viskas. E.Macronas galėjo kovoti dėl teisės rinkimuose atstovauti valdančiajai Socialistų partijai, tačiau jis suprato, kad kelis metus valdžioje esanti ir siaubingus reitingus turinti politinė jėga neturės pasisekimo.
„Jam pasisekė numatyti galimybę, kai niekas kitas jos nematė“, – aiškino M.O.Padis.
Vietoj to, politikas atkreipė dėmesį į Vakarų Europoje iškilusius naujus judėjimus – Ispanijos „Podemos“ ir Italijos „Penkių žvaigždučių judėjimą“ – ir suprato, kad Prancūzijoje panašios naujos jėgos kol kas nėra.
Jis išbandė kažką naujo
Įkūręs „En Marche!“, politikas idėjų judėjimo plėtrai pasisėmė iš Baracko Obamos rinkimų kampanijos prieš 2008-ųjų JAV prezidento rinkimus.
Pirmuoju didžiuliu iššūkiu tapo „Grande Marche“ („Didysis žygis“), kuriame jis uždegė nepatyrusių, bet entuziastingų judėjimo savanorių gretas.
„Kampanija pasinaudojo algoritmais, sukurtais tos pačios politinės įmonės, kuri dirbo su B.Obama 2008 metais, ir nustatė rajonus ar apygardas, kurios geriausiai atstovauja Prancūzijos gyventojų sudėtį. Tada savanoriai buvo išsiųsti pasibelsti net į 300 tūkst. durų“, – teigė Paryžiuje dirbanti žurnalistė Emily Schultheis.
Savanoriai ne tik dalino skrajutes, bet ir atliko 25 tūkst. 15 minučių giluminių interviu su rinkėjais visoje šalyje. Ši informacija buvo įtraukta į didžiulę duomenų bazę, o vėliau ja naudotasi nustatant kampanijos prioritetus ir politiką.
Jis turėjo teigiamą žinutę
E.Macrono politinė asmenybė yra pilna prieštaravimų: politikos naujokas, kuris buvo prezidento F.Hollande'o mokiniu ir ekonomikos ministru nepopuliarioje vyriausybėje.
Buvęs investicinio banko darbuotojas, kuris įkūrė visuomeninį judėjimą. Centristas su radikalia ekonomine programa, siekiančia sumažinti viešąjį sektorių.
Dėl to jį puolė ir antrojo turo varžovė M.Le Pen, tikinusi, kad jis yra elito kandidatas, o ne šviežias kraujas politikoje.
Vis dėlto jam pavyko sukurti savo įvaizdį, kuris patiko žmonėms, ir atsitraukti nuo F.Hollande'o.
Jo pagrindinė priešininkė buvo M.Le Pen
Kai E.Macronas kalbėjo taip optimistiškai, radikalios dešinės partijos „Nacionalinis frontas“ lyderės kalbos skambėjo ypač neigiamai – prieš imigraciją, prieš Europos Sąjungą, prieš sistemą.
E.Macrono kampanijos renginiuose ryškiai apšviestose arenose skambėjo tranki popmuzika, o M.Le Pen susitikimuose su rinkėjais protestuotojai mėtė butelius, juos tramdė policija, o minia alsuodavo pykčiu.
Didieji praėjusios savaitės debatai atskleidė tą pačią nuotaiką. Juose buvo svaidomasi kaltinimais ir įžeidimais.
M.Le Pen priešininkas vadino baimės kurstytoja, ekstremiste ir lygino su jos tėvu Jean-Marie Le Penu. E.Macronas buvo apšauktas socialistų marionete, pasaulinių finansų įrankiu, kuris darys viską, ką lieps Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Tačiau daugumai Prancūzijos rinkėjų M.Le Pen prezidentavimas ir jo pasekmės pasirodė nepriimtinos, todėl E.Macronas tapo vieninteliu jai pasipriešinti galinčiu kandidatu.
