Gimęs tiktai su dešine ranka 32 metų Piotras, kurio pavardė neskelbiama, pats ieškojo medikų, kurie ryžtųsi jam prisiūti kairę plaštaką.
Zamoscio miesto istorijos muziejuje dirbantis lenkas tvirtino tokiu būdu norėjęs atsikratyti jį persekiojančio nevisavertiškumo komplekso, mat aplinkinių nuostabos ar gailesčio žvilgsniai esą nepaliaujamai jį slėgė.
Be to, rankos trūkumas vaikinui trukdė sparčiai dirbti kompiuteriu, o tai yra vienas didžiausių jo pomėgių.
Sutiko pagelbėti
Nepatikėjęs gimtojo miesto medikų tvirtinimu, kad teks tenkintis protezu, Piotras ryžosi vykti į konsultacijas Vroclave.
Šio miesto universitetinė klinika ir kaimyninio Tšebnicos miestelio ortopedijos ligoninė visoje Lenkijoje garsėja mikrochirurgų pasiekimais.
Piotrui ryžosi padėti Vroclavo universiteto profesorius Adamas Domanasiewiczius. Vėliau jis prisipažino, kad apie svetimos rankos prisiuvimą suaugusiam žmogui galvojo jau keletą metų, mat įgyta darbo patirtis ir nauji vaistai suteikė vilties, jog tokia operacija bus sėkminga.
Profesorius lenkui liepė būti pasiruošusiam operuotis ir ėmė ieškoti tinkamo donoro.
Juo tapo panašaus į Piotrą amžiaus ir sudėjimo vaikinas, žuvęs autoavarijoje. Aukos tėvai sutiko paaukoti mirusiojo organus persodinimo operacijoms.
Piotrui operaciją pasikeisdamos atliko dvi medikų grupės, nes ji užsitęsė trylika valandų. Medikus pradžiugino žinia, kad vos po narkozės atsibudęs Piotras sugebėjo pajudinti prisiūtos rankos pirštus.
Tai paliudijo, kad mikrochirurgijos specialistai tinkamai susiuvo net smulkiausius nervus, o be to operacija negalėjo būti laikoma sėkminga.
Sudėtinga procedūra
A.Domanasiewiczius žurnalistams paaiškino, jog prisiūti svetimą ranką kur kas sudėtingiau negu per nelaimingą atsitikimą nutrauktą galūnę.
Mat pastaruoju atveju kaulai, raumenys, kraujagyslės ir nervai yra to paties dydžio, o Piotro ir donoro visiškai skyrėsi. Piotro kairė ranka buvo išsivysčiusi beveik iki alkūnės, tačiau dėl raumenų atrofijos prisiūti tinkamo dydžio nervų ir kraujagyslių teko ieškoti arti peties.
Ši komplikacija ir buvo viena priežasčių, kodėl kiti chirurgai nesiryžo tokiai operacijai. Be to, anot A.Domanasiewicziaus, medikus labiausiai gąsdino nežinia dėl to, ar paciento galvos smegenys išsaugojo informaciją apie kairės rankos veikimą.
Jei smegenyse tokia informacija išsitrynė, operacija neturi prasmės, nes kūnas nepripažins prisiūtos rankos ir neperduos jai veiklos nurodymų. Tokiu atveju prisiūta ranka gali tapti nevaldomu protezu.
Paaiškės po metų
A.Domanasiewiczius džiaugiasi, kad Piotras sugeba judinti prisiūtos rankos pirštus, tačiau ar galūnė taps visavertė, paaiškės tik po metų.
Gydytojas pripažįsta, kad iki šiol pasaulyje buvo atlikta vos 120 rankų ir kojų prisiuvimo operacijų, tačiau per visas jas sava galūnė buvo prisiūta žmogui, netekusiam jos per nelaimingą atsitikimą.
Piotrui teks visą gyvenimą vartoti specialius vaistus, kad organizmas toleruotų svetimą ranką. Tačiau jis džiaugiasi, nes sapnuose dažnai regėjo save turintį abi rankas, o dabar ši svajonė tapo realybe.
