A.Kovalenko ir L.Durakova Ukrainos konflikto centre atsidūrė nuo pat pirmosios dienos – protestų Maidano aikštėje. Anot jų, Maidanas buvo ženklas, kad ukrainiečiai nori atsikratyti korupcijos, Rusijos įtakos, rašo „Lietuvos rytas“.
Gyventojai troško europietiškų vertybių ir tvarkos.
Kaip netrukus paaiškėjo, viskas nebuvo taip paprasta.
„Sulaukėme karo ir Krymo okupacijos – nelaimių, dėl kurių mūsų šalis kankinasi iki šių dienų“, – interviu „Lietuvos rytui“ sakė moterys.
Į Maidano aikštę tada dar studentės Alisa ir Liubov lipo per bendrabučio langą, mat sargas paaiškino bendrabučio durų neatidarysiąs – per vėlu.
„Man nusispjauti ant jūsų revoliucijos“, – sakė vyras.
Tačiau tiek Alisa ir Liubov, tiek ir jų draugai suprato turintys būti kartu su kitais proeuropietiškai nusiteikusiais tautiečiais.
Buvo karo zonoje
Tiesa, moterys teigė tuo metu dar nesuvokusios, kad Maidanas – tiktai pradžia. Ir kad ukrainiečių liaudies daina, kurios neseniai mokė savo draugą, jau kitą dieną bus giedama žuvusiems Maidane.
Tuo metu jos taip pat nežinojo netrukus išvyksiančios į Donecką, Luhanską, kur bus priverstos apsimetinėti prorusiškos žiniasklaidos atstovėmis, nes kitaip galėjo sulaukti nemalonumų.
Vėliau įvykiai klostėsi dar greičiau – 2014 metų viduryje Alisa pateko į separatistų nelaisvę. Laimei, po apklausos buvo paleista.
Tiesa, pirma separatisto išrengta nuogai – esą kad patikrintų, jog moteris neįrašinėja jų pokalbio.
„Viena vertus, jis mane pažemino, kita vertus – išgelbėjo gyvybę paleisdamas“, – sakė Alisa, pripažindama, kad išgyventi tai buvo itin sunku.
Tai moters neatbaidė nuo išvykimo į karo zoną.
Dokumentinių filmų kūrėja kartu su Ukrainos savanoriais šalies rytuose praleido ne vieną mėnesį. Vėliau grįžo dar ne kartą.
„Buvau pavargusi nuo karo, tačiau negalėjau likti nuošalyje“, – tikino moteris. Ji net svarstė stoti į kariškių gretas, tačiau nuo to ją atkalbėjo vaikinas – žurnalistas iš Prancūzijos, kuris apie įvykius Ukrainoje pasakojo savo tautiečiams.
Atvykusios į Lietuvą A.Kovalenko ir L.Durakova neslėpė: nuotaikos jų šalyje šiuo metu ne pačios geriausios. Ekonominė krizė, valdžios nesugebėjimas kovoti su korupcija, karas ir žmonių nusivylimas vis dar yra jų kasdienybė.
Jautė pareigą dalyvauti
– Į Maidaną ėjote per daug nedvejodamos ir nesitraukėte daug mėnesių. Kokios mintys tuo metu sukosi galvoje? – paklausėme A.Kovalenko ir L.Durakovos.
Alisa Kovalenko: Ėjome, nes tokia mūsų pilietinė pozicija.
Mes palaikėme Maidano idėjas. Keturis mėnesius aikštėje gyvenome, valgėme, miegojome. Anksčiau nebūčiau pamaniusi, kad teks vieną dieną padėti man įprastą įrankį – kamerą – į šalį ir nešioti butelius „Molotovo kokteiliams“.
Liubov Durakova: Kitaip ir nebuvo galima. Mes gyvenome netoli Maidano – pro langus matėme pravažiuojančius greitosios medicinos pagalbos automobilius. Girdėjome žmonių šūksnius, šūvius. Viskas aplinkui tiesiog kaukė.
Negi galėjome tiesiog ramiai sėdėti savo kambariuose? Juolab kai sieki būti dokumentinio kino kūrėju. Juk negali nekreipti dėmesio į įvykius, kurie keičia tavo šalį. Jei eini ne filmuoti, tai bent jau savo akimis išvysti.
Pirmosiomis Maidano dienomis visi įvykius sekė socialiniuose tinkluose. Vyravo panika. Visiems atrodė, kad tuoj ateis policija ir sulygins Maidaną su žeme. Tačiau taip nebuvo. Žmonės ten laukė, stovėjo taikiai ir žiūrėjo, kas bus.
Be abejo, viskas baigėsi kraujo praliejimu, o to tikrai nenorėjome.
A.K.: Maidanas mums reiškė pilietinės visuomenės gimimą – žmonės ten kovojo už demokratiją, vertybes.
Ten visiškai nebuvo baisu. Sakyčiau, tai buvo gražiausia vieta Kijeve – ten buvo daug laimės, vilties, jausmų, draugų, nepažįstamų žmonių palaikymo.
Nors Maidane susirinko labai skirtingi žmonės, visus mus vienijo vienas tikslas – laisvė, europietiškos vertybės, žmogaus teisės.
Todėl eidamos ten mes jautėmės jaukiai, tartum būtume draugų būryje.
Pasitaikydavo tokių dienų, kai atrodydavo, jog Maidane visus apėmė euforija. Lyg kažką švęstume. Visi pasidalydavome darbus ir noriai juos dirbome – kas valė sniegą, kas ruošė valgį.
Visi, kurie buvo Maidane, jautėsi esantys atsakingi už savo šalį, save ir artimuosius. Turbūt dėl to taip gerai sutarėme.
Maidanas, ko gero, tuo metu buvo saugiausia vieta Kijeve. Dažniausiai nemalonumai užklupdavo tuos, kurie palikdavo aikštę vėlai vakare. Mūsų draugas pasakojo, kad ne kartą išėjęs iš Maidano buvo sekamas, kartais žmonės net būdavo užpuolami.
Baimę paliko namie
– Netrukus po Maidano išvykote į karo frontą?
A.K.: Į karą važiavau filmuoti savanorių, jų mokymų. Aš norėjau įamžinti žmones, kurie paliko šeimas, mažus vaikus, darbus ir išvyko ginti šalies. Turbūt tai ir buvo įdomiausia – jie nebuvo profesionalūs kariai.
Fronte sutikau įvairiausio amžiaus žmonių – nuo 16 iki 60 metų. Kai kurie jų į karą išvažiavo tiesiai iš mokyklos suolo. Kiti metė savo verslus ir išvyko kariauti.
Tiesa, nemaža dalis jų nepasakojo artimiesiems apie planus vykti į frontą. Kai kurie tik praėjus kelioms dienoms sužinojo, kad sūnus, vyras ar tėvas jau kovoja su separatistais. Mane tai žavėjo, nes suvokiau, kad kariauti atvykę žmonės buvo pasiryžę ginti savo šalį iki paskutinės akimirkos.
Kariauti iš esmės jie nemokėjo. Internete ieškojo informacijos, kaip naudotis ginklais.
Nė vienas mūsų nebuvo pasiruošęs karui. Ne tiktai savanoriai, bet ir kariuomenė. Mačiau ir jos darbą – darė daug klaidų. Pirmaisiais mėnesiais kariauti buvo itin sunku, sudėtinga buvo organizuoti veiksmus.
Maistą, medikamentus tiekė savanoriai. Būtent savanoriai daugiausia ir kariavo – gynė Donecko oro uostą.
– Tačiau ar nebuvo baisu jaunoms moterims lakstyti kartu su kariais, kai tave bet kurią akimirką gali nušauti?
A.K.: Važiuodamos į karą žinojome, kad gali nutikti bet kas. Įvykiai ten nenuspėjami. Bet tą akimirką, kai apsisprendi vykti į frontą, suvoki, kad baimę reikia palikti namie.
Be abejo, visi kažkiek bijojome. Ir mes, ir kariškiai. Pamenu vieną jų, kuris prasidėjus apšaudymams užsidėdavo šalmą ir guldavosi ant žemės. Visi iš jo juokėsi, juk vien šalmas jam nepadės, reikia tiesiog drąsiai atsilaikyti. O jis aiškino norįs išsaugoti baimės jausmą. Kitaip esą jis nebesuvoktų realybės.
L.D.: Kai prasidėjo karas, taip pat pagalvojome, kad negalime sėdėti namie. Norėjome tai pamatyti savo akimis ir suvokti, kad mūsų šalis kariauja. Juolab kad abi esame kilusios iš Rytų Ukrainos, ten gyvena mūsų šeimos – jos kasdien baiminosi, kad po Donecko, Luhansko bus Zaporožė, Charkovas. Nežinojome, kiek toli pasiryžusi eiti Rusija.
Pakeitė žmonių santykius
– Bijojote, kad netrukus ir jūsų šeimos neteks namų?
L.D.: Mano gimtajame Charkove žmones buvo apėmusi panika, jie nežinojo, kas bus rytoj. Visi manėme, kad čia bus kita vieta, kur įžengs Rusija. Dabar kiek aprimome ir gyvename toliau.
Bet baimė niekur nedingo, tiesiog mažiau apie tai kalbame. Tačiau antai mano draugė sakė nenorinti pirkti buto Charkove, nes nėra tikra, ar ateityje galės čia gyventi.
Kartais žmonės nesiryžta net keisti langų namuose, nes gal tam visai nėra prasmės – galbūt rytoj juos išdaužys atvykę separatistai kartu su Rusijos kariais.
– Ukrainiečiai ir rusai save laikė draugiškomis tautomis, prasidėjęs konfliktas tai pakeitė?
A.K.: Karas, konfliktai visuomet paveikia žmonių santykius. Aš turiu giminių Rusijoje. Jie, sužinoję, kad lankiausi karo fronte, kad stovėjau Maidane, atvirai sakė, kad esu fašistė, kaip ir visi tie, kurie kovoja su separatistais, nepripažįsta Krymo okupacijos.
L.D.: Mes skaudžiai išgyvename karą. Nemanėme, kad jis prasidės mūsų namuose. Be abejo, tai pakeitė visų žmonių santykius, bendravimą. Ypač su tais, kurie įtikėjo rusų propaganda.
Svarbus Europos palaikymas
– Prasidėjus konfliktui Ukrainos rytuose Rusijos propaganda itin suaktyvėjo, tenka susidurti su jos paveiktais žmonėmis kitose šalyse?
A.K.: Neseniai lankiausi Latvijoje, buvau pakviesta į radijo laidą. Skambino nemažai žmonių, uždavinėjo klausimus.
Aš turiu pripažinti: išgirdau visas įmanomas sukurtas klišes apie banditus, nacius Ukrainoje – esą tai jie sukėlė šalyje sąmyšį.
Viskas, ką trimitavo Rusijos žiniasklaida, atrodo, pasiekė žmones Latvijoje. Buvau apstulbusi.
Nežinojau, kaip su žmonėmis kalbėti, kaip jiems paaiškinti, kad visa tai – absurdiškas pramanas. Labai skaudu, kad kai kurie žmonės karą Ukrainoje suvokia visai kitaip, nei yra iš tiesų.
Be abejo, taip mano ne visi. Net ir pačioje Rusijoje yra žmonių, suprantančių, kad Krymas buvo okupuotas, o Rytų Ukrainoje kariniai veiksmai vyksta ne be Rusijos įsikišimo.
L.D.: Žlugus Sovietų Sąjungai Ukraina neretai tapatinama su Rusija. Manau, po Maidano įvykių mūsų šalis pagaliau bando išsikovoti vietą po saule.
Kartais tai padaryti itin sunku dėl Rusijos propagandos. Tai pripažįsta kitose šalyse – Olandijoje, Prancūzijoje sutikti žmonės.
Mums svarbus užsienio šalių palaikymas. Labai džiaugėmės, kai Lietuvos prezidentė atvyko į Maidaną. Tai buvo ženklas, kad mus supranta ir remia. Jautėme, kad nesame palikti likimo valiai. Kuo daugiau paramos iš Vakarų sulauksime, tuo tvirčiau žinosime, kad Rusija nežengs toliau.
– Kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena ukrainiečiai?
A.K.: Suprantame, kad karas greitai nesibaigs. Liks ir ekonominė krizė, į kurią dabar įklimpusi mūsų šalis. Bet tikimės bent jau reformų, kovos su korupcija.
Ukrainiečiai yra nusivylę. Apklausos rodo, kad labai daug žmonių nė nesiruošia eiti į rinkimus. Žmonės nebetiki valdžia, kuri žadėjo, kad padėtis šalyje keisis.
Suprantame, kad tai nėra lengva, bet mums reikia permainų.
Šie žmonės į valdžią pateko dėl Maidano, skelbdami jo idėjas ir žadėdami reformas. Bet nieko kol kas nepadarė. Atvirkščiai – ekonominė padėtis šalyje tik blogėja.
Apie karą Ukrainoje sukūrė filmą
Alisa Kovalenko gimė 1987 m. Zaporožėje, Ukrainoje. Ji baigė žurnalistikos studijas Kijevo nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete.
Liubov Durakova gimė 1986 m. Charkove, Ukrainoje. Ji baigė Maskvos valstybinį Michailo Lomonosovo universitetą.
Studijuodamos Lenkijoje Andrzejaus Wajdos kino institute Lenkijoje nusprendė sukurti dokumentinę kino juostą apie Maidano įvykius ir prasidėjusį karą Ukrainos rytuose. Filmą jos pavadino „Alisa karo lauke“ („Alicja w krainie wojny“. – Red.). Tam jos panaudojo jau anksčiau įvykių vietoje nufilmuotą medžiagą ir dar kelis kartus vyko į frontą.
Alisa tapo pagrindine dokumentinio filmo heroje. Juosta pasakoja apie jos išgyvenimus prasidėjus neramumams gimtojoje šalyje. Moterį įtraukia Maidano įvykių sūkurys, o noras suprasti konflikto priežastis galiausiai nuveda į Rytų Ukrainą, kur ji tampa prorusiškų demonstracijų liudininke.
Keliaudama Alisa pamato karą iš arti. Sprogimai, jaunų kareivių mirtis, Alisos sulaikymas už šnipinėjimą ir separatistų karininko pažeminimai paveikia moterį. Ji daug laiko praleidžia su savanoriais, apsilanko apšaudomame Donecko oro uoste, kartu su kariais bėga nuo kulkų.
Dokumentinė juosta buvo pristatyta ne vienoje užsienio šalyje, taip pat nepriklausomo kino festivalyje Rusijoje, kur į tris peržiūras susirinko pilnos salės žiūrovų. Lietuvoje juosta „Alisa karo lauke“ buvo rodoma festivalyje „Nepatogus kinas“.
