Savo kalbose politikas gailėjosi, kad buvo prarastos Osmanų imperijos teritorijos, o tai itin paglostė nacionalistų savimeilę. Politikas užsiminė apie Turkijos Graikijai „atiduotas“ salas ir apie norą „atgauti“ Mosulo ir Kirkuko miestus Irake, rašo „Politico“.
„Mes ne savo noru pripažinome mūsų šalies sienas“, – kalbėjo R.T.Erdoganas, siekiantis į savo pusę patraukti daugumą turkų, kad konstitucijoje šalies politinė sistema per referendumą būtų pakeista iš parlamentinės į prezidentinę.
Nenusisekęs perversmas liepos 15-ąją padidino R.T.Erdogano populiarumą – prezidentas puolė pasinaudoti baime bei paranoja, pradėjo „valyti“ šalį nuo savo politinių priešininkų ir stiprinti įtaką.
O konstitucinis pokytis – perėjimas prie prezidentinės sistemos – būtų labai naudingas R.T.Erdoganui, sustiprintų jo ir taip pastaruoju metu išaugusią galią.
Spalį Turkijos ministrai ir pareigūnai pradėjo preliminariai svarstyti, kad parlamentas dėl referendumo inicijavimo galėtų balsuoti jau kitąmet, o referendumą politinės sistemos keitimo klausimu būtų galima laikyti 2017 metų balandį.
Nors tikėtina, kad R.T.Erdoganas laimėtų referendumą, kol kas neaišku, ar jo valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) sugebės surinkti pakankamai palaikymo parlamente inicijuoti patį plebiscitą.
Turkijos opozicinės partijos viena kitai nerodo itin šiltų jausmų, bet sutaria, kad perėjimas prie prezidentinės sistemos suteiktų R.T.Erdoganui galimybę beveik be jokių apribojimų valdyti Turkiją.
Dėl to prezidentas greičiausiai mėgins užsitikrinti nacionalistinės opozicijos lyderio Devleto Bahceli palaikymą, mat pastarasis užsiminė, kad nesipriešintų referendumo rengimui.
O subyrėjusios Osmanų imperijos gailintys nacionalistinių pažiūrų turkai džiūgauja dėl R.T.Erdogano kalbų apie Turkijos teisę į prarastas žemes, bet galbūt nesuvokia, kad tai tėra prezidento strategija užsitikrinti palaikymą.
„R.T.Erdoganas yra gabus politikas, kuris gerai supranta, kas paveikia Turkijos liaudies širdį, – aiškino buvęs Turkijos diplomatas Sinanas Ulgenas. – Tai dalis jo strategijos sutvirtinti palaikymą, kurį jis gavo po visuotinių rinkimų pernai birželį.“
Nors R.T.Erdogano kalbos apie Turkijos imperializmą sulaukė pagyrų namie, svetur jos atėmė žadą. Tiek Graikija, tiek Irakas pasipiktino Turkijos prezidento retorika.
Turkijos konstitucija reikalauja, kad prezidentas būtų neutralus, tačiau kai R.T.Erdoganas 2014 metais tapo prezidentu po premjero poste praleisto dešimtmečio, jis nebeketino apleisti gautos galios.
Iki pernai vykusių visuotinių rinkimų jis atvirai palaikė AKP ir buvo įsitraukęs į kasdienius Turkijos reikalus – lygiai taip pat, kaip būdamas vyriausybės vadovas. Daugeliui balsuotojų 2015 metų rinkimai buvo simbolinis referendumas, suteikęs R.T.Erdoganui daugiau prezidentinių galių.
