„Šis didis valdovas, rusiškų žemių „rinkėjas“, išsaugojo mums stačiatikių tikėjimą ir niekam neleido kėsintis į mūsų žemes“, – paminklo atidengimo ceremonijoje griaudėjo Oriolo srities gubernatorius, Rusijos komunistų partijos narys Vadimas Potomskis.
Šalia mindžikavo gražus būrelis: Rusijos prezidento Vladimiro Putino numylėtinis, motociklininkų klubo „Nakties vilkai“ įkūrėjas Aleksandras Zaldostanovas, ultrapatriotinis rašytojas Aleksandras Prochanovas, visai neseniai liaupsinęs „kūrybinę liaudies plazmą“ Šiaurės Korėjoje bei raginęs rusus nesibaiminti branduolinio karo prieš Vakarus, ir ne mažiau garsus „didžiavalstybinio“ judėjimo „Laiko esmė“ įkvėpėjas Sergejus Kurginianas.
Pastarasis prie mikrofono taškėsi purslais: „Neleisime klastoti mūsų šlovingos istorijos! Mūsų tauta yra šviesos šaltinis visai žmonijai“.
Tačiau kiek nustebino pagrindinių oratorių kalbos, o tai, kad prie jų buriavosi ir barzdoti, garbaus amžiaus Stačiatikių cerkvės atstovai.
Jie romiai linksėjo galvomis, kai Valstybės dūmos deputatas ir partijos „Vieningoji Rusija“ narys Nikolajus Zemcovas kalbėjo apie šventojo nimbą virš Ivano Rūsčiojo galvos: „Šventojo nimbas nesuteikiamas šiaip sau! Ivanas Rūstusis privertė pasaulį skaitytis su Rusija! Visai kaip dabartinis prezidentas V.Putinas!“
Kankindavo ir skerdė
Rusijos valdovas Ivanas IV, Vasilijaus III-iojo sūnus, karūnuotas 1547 m., būdamas 17 metų amžiaus. Nuo pat viešpatavimo pradžios jis įvairiais būdais nuolat stiprino asmeninę valdžią ir buvo įsitikinęs „šventa Maskvos misija“ po savo vėliavomis suvienyti visas rusiškas žemes.
Būtent rusiškų (kaip ir nerusiškų) žemių „rinkimas“ šiandien įvardijamas kaip bene didžiausias Ivano Rūsčiojo nuopelnas. Nors tuomet nemaža dalis rytų slavų miestų laikė save ne mažesniais stačiatikiais už maskvėnus ir visiškai netroško pakliūti baisiojo despoto valdžion.
Ivanas Rūstusis tai puikiai suprato, bet kadangi misija „duota Dievo“, tai ne žmonėms ją „atšaukti“. Su nenorinčiais vienytis caras niekada nevargo..
1563 m. didelė dalis nuo LDK atplėšto Polocko gyventojų pakliuvo į nelaisvę ir buvo tiesiog parduoti į vergiją Persijos musulmonams – nepaisant seno įstatymo, draudžiančio pardavinėti „stačiatikių sielas“.
1570 m., kai Ivano Rūsčiojo vadovaujama kariuomenė užėmė klestinti Naugardą, mieste prasidėjo tokios masinės skerdynės, kad paties fakto nenutyli net Ivano IV veiklai simpatizuojantys istorikai.
Naugardo žygio metu taip pat nusiaubta Tverė, o po to ir Pskovas. Gyventojai ne tik žudyti, bet ir žvėriškai kankinti.
Ko gero, būtent tada paplito praktika tikrus bei tariamus priešus kaltinti sąmokslo prieš carą rengimu. Absoliuti dauguma kankinamųjų, savaime suprantama, „prisipažindavo“. Vėliau šiuos metodus perėmė bolševikai.
Žudė svetimomis rankomis
Skleisti baimę Ivanui Rūsčiajam padėjo vadinamoji „opričnina“ – asmeninė valdovo gvardija. Už besąlygišką paklusnumą carui „opričnikai“ gaudavo milžiniškus turtus, dvarus, žemes. Vienas žymesniųjų „opričninos“ kraugerių – Grigorijus Skuratovas, geriau žinomas Maliutos Skuratovo vardu.
1569 m. jis Ivano Rūsčiojo nurodymu pasmaugė vienuolyne kalinamą metropolitą Filipą, kuris atvirai apkaltino carą nusisukus nuo krikščioniško tikėjimo ir paskandinus šalį kraujyje.
Beje, po mirties dievobaimingas metropolitas paskelbtas šventuoju kankiniu. O XX a. pabaigos Rusijoje jau pasigirdo siūlymų kanonizuoti ir jo žudiką – Ivaną Rūstųjį.
Be Filipo tiesioginiu Ivano IV įsakymu buvo nužudytas Pskovo igumenas, stačiatikių maldos namų steigėjas Kornilijus, Naugardo bei Kazanės arkivyskupai Pimenas ir Germanas, daugybė kitų žemesnio rango dvasininkų.
Netgi Kremliui artimas Maskvos ir visos Rusios patriarchas Aleksijus II-asis 1999 m. kategoriškai pasmerkė siūlymus kanonizuoti Ivaną Rūstųjį, piktindamasis, kad šventvagiška tuo pat metu melstis ir budeliams, ir jų aukoms.
1862 metais atidengtame Rusijos Tūkstantmečio paminkle, kuriame pavaizduoti iškiliausi „valstybininkai“, vietos Ivano Rūsčiojo figūrai neatsirado.
Panoro garbinti carą
Užtat 2016-aisiais monumento tironui atidengimą šlovino ir komunistai, ir monarchistai. Kai kurie iš jų net atėjo nešini paskutinio Rusijos monarcho Nikolajaus II portretais, bet tuo metu griausmingai plojo komunistų atstovo kalbai.
Šaltiniuose dažnai pabrėžiamas Ivano Rūsčiojo religingumas. Tačiau tas jo religingumas – jei tai galima vadinti religingumu – buvo labai patologinis, iškreiptas, ir, ko gero, sąlygotas psichinių susirgimų.
Per daug nemąstydamas caras degino „priešų“ vienuolynus, skerdė visoje šalyje gerbiamus žmones, o po egzekucijų parodydavo išties krikščionišką atlaidumą: įtraukdavo visus nužudytuosius į specialius mirusiųjų paminėjimo sąrašus ir „atleisdavo“ jiems nuodėmes.
Sakoma, kad pykčio pagautas Ivanas Rūstusis nužudė savo sūnų Ivaną, nors yra teigiančių, kad jis nebuvo nužudytas, o mirė sava mirtimi po sunkios ligos.
Kaip ten bebūtų, šiandienos Rusijoje mitas apie iškilų „valstybės vienytoją“ vis labiau užtemdo tikrąjį kruvinojo Ivano IV portretą. Juolab, kad šalies kultūros ministras Vladimiras Medinskis juk aiškiai pasakė: „Iš esmės Ivano Rūsčiojo aukų buvo ne tiek jau ir daug.“
