Praėjusį birželį, pačiame „Brexit“ referendumo kampanijos apogėjuje, tuometis ministras pirmininkas Davidas Cameronas pateikė vieną svariausių, jo nuomone, argumentų už narystę Europos Sąjungoje (ES), rašo „Lietuvos rytas“.
„Mes, britai, nepasiduodame. Mes įsitraukiame, lyderiaujame, užbaigiame, ką pradėję“, – tvirtino konservatorių politikas, vadovavęs „Remain“ (liet. „Pasilikti“) stovyklai.
Šia bemaž čerčiliška retorika jis beldėsi į savo tautos giluminius instinktus ir sveiką protą. Dabar jau žinome, kad bergždžiai. Nugalėjo emocijos ir baimės.
Be to, pats D.Cameronas savo konkrečiais darbais paneigė mitą apie neva niekada „nepasiduodančius britus“. Ilgametis torių lyderis itin greitai iškėlė rankas: jis mikliai atsistatydino iš premjero posto, nors prieš „Brexit“ žadėjo bet kokiu atveju likti prie vyriausybės vairo.
Išsikraustydamas iš premjero rezidencijos D.Cameronas davė antrą pažadą – kad ir toliau tarnaus rinkėjams kaip parlamentaras Bendruomenių Rūmuose. Deja, ir šis pažadas galiojo vos kelis mėnesius: šios savaitės pradžioje Tiesiog Deivo pravarde pramintas D.Cameronas prisipažino, kad eiliniu parlamentaru jam būti irgi nebesinori.
Nė penkiasdešimties nesulaukęs D.Cameronas – pusamžio jubiliejų jis švęs spalio 9-ąją – jau tapo visaverčiu politiniu lavonu.
Kokia bus D.Camerono politinė epitafija? Abejonių nekyla niekam. Gal net ir jam pačiam.
„Jis buvo tas žmogus, kurio klaida privertė britus palikti ES“, – sakė buvęs ekonomikos, finansų ir teisingumo ministras Kenas Clarke’as.
Rašys biografinę knygą
Šešerius metus premjero poste išbuvęs D.Cameronas dabar turi laiko apsvarstyti, kokios košės jis privirė per savo kadenciją.
Tad Tiesiog Deivas ims plunksną, pamerks ją į rašalą ir atsidės memuarų rašymui. Mat Jungtinėje Karalystėje tai kur kas pelningesnė veikla nei triūsas politikos dirvonuose.
Pavyzdžiui, D.Camerono politinis pirmtakas leiboristas Tony Blairas už savo prisiminimų knygą „Kelionė“ (orig. „A Journey“) iš leidėjų gavo triskart daugiau, nei uždirbo per visą dešimtmetį premjero kėdėje.
Metinė britų premjero alga beveik nekinta nuo pat XXI a. pradžios. Dabar ji siekia kiek daugiau negu 143 tūkstančius svarų (168 tūkst. eurų).
Tuo metu Londone ir Niujorke šnabždamasi, kad D.Cameronui aukštą konsultacinį postą siūlo amerikiečių milijardierius Elonas Muskas, korporacijų „PayPal“ ir „Tesla“ vadovas.
Tačiau kol kas politikas linkęs palaukti. Dvejų metų „ataušimo“ periodą rekomenduoja ir oficialus buvusių aukštų valstybės pareigūnų kodeksas.
Sudraskė pirmtako palikimą
Nors naujoji britų premjerė Theresa May negailėjo gražių žodžių D.Cameronui, vos per du mėnesius ji išdraskė savo pirmtako palikimą. Išmetė artimiausią D.Camerono politinį bendražygį – finansų ministrą George’ą Osborne’ą, kurį D.Cameronas laikė savo įpėdiniu. Kartu iš vyriausybės buvo išspirti ir kiti buvusio premjero artimiausios aplinkos nariai.
Naujiesiems ministrams 59-erių Th.May pasiūlė visiems laikams prisiminti taisyklę, kad „politika – ne žaidimas“.
Tokia žinia – menkai paslėptas dūris savo pirmtakui, kuris mėgo vaikytis teigiamų antraščių žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.
Th.May į skutus suplėšė D.Camerono ir G.Osborne’o ekonominio taupumo ir deficito mažinimo dogmą, teigdama, kad „Brexit“ yra toks didžiulis iššūkis, jog deficito karpymas gali palaukti.
O bene skaudžiausiai šlapiu skuduru D.Cameronui per veidą Th.May mostelėjo savo švietimo reformomis. Ji rengiasi sugrąžinti prieš pusę amžiaus klestėjusią vadinamųjų gramatikos mokyklų segregacinę sistemą.
Pagal Th.May planą, vienuolikmečiai Anglijos moksleiviai laikys egzaminus. Gerai išlaikiusiems nušvis galimybė už dyką mokytis valstybės finansuojamose elitinėse „gramatikos mokyklose“.
Likusiems 80 proc. mažiau gabių mokinių teks stumdytis prastesnėse švietimo institucijose.
Neatskleidžia ateities planų
Be abejonės, visos šios vidinės reformos ir pokyčiai nublanksta prieš Th.May svarbiausią darbą – „Brexit“ įgyvendinimą.
Užduotis tokia gigantiška, kad buvusi vidaus reikalų sekretorė per pirmus mėnesius dažnai atrodė kaip akmenį ridenantis Sizifas.
Tarsi religinę mantrą politikė kartojo frazę: „Brexit“ reiškia „Brexit“. Bet praėjus bemaž trims mėnesiams nuo seisminio referendumo ši Th.May frazė tapo nuvalkiota. Ne tik politiniai oponentai, bet ir šalininkai reikalauja išsamesnių paaiškinimų.
Kol kas Th.May savo kortas laiko itin tvirtai prispaustas prie krūtinės ir tvirtina, kad neaktyvins Lisabonos sutarties 50-ojo straipsnio iki 2017-ųjų.
Tad startinio pistoleto šūvio, kuriuo formaliai Jungtinė Karalystė pradės dvejų metų skyrybų su ES procesą, teks palaukti dar mažiausiai penkis mėnesius. O gal ir ilgiau.
„Žinau, kad daug žmonių labai norėtų matyti greitą progresą. Mes stumiamės į priekį su šiuo gyvybiškai svarbiu darbu. Tačiau taip pat privalome apmąstyti visas problemas.
Mums neverta kalbėti apie Norvegijos, Šveicarijos ar kokios nors kitos valstybės modelį – mes sieksime savo, britiškojo, modelio“, – Vestminsterio rūmuose rugsėjo 7-ąją kalbėjo Th.May.
Premjerė pridūrė, kad nei ji, nei jos ministrai „per anksti neatskleis savo kortų ir neteiks tiesioginės transliacijos komentarų apie kiekvieną derybų posūkį“.
Anot Th.May, joks išprusęs ir sumanus derybininkas to nedaro. Todėl ir Londonas žaisiąs kaip patyręs politinio pokerio šulas.
Atsidūrė politiniame karantine
Šią savaitę Bratislavos pilyje 27 ES valstybių vadovai išsamiai svarstė savo bendrą poziciją Londono atžvilgiu.
Į Riterių salėje vykusias diskusijas nei Th.May, nei užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas nebuvo pakviesti, nors Jungtinė Karalystė net nėra pasirašiusi skyrybų pareiškimo.
ES vadovų strategija akivaizdi – kalbėti apie „pagarbą britų rinkėjų sprendimui“, bet žingsnis po žingsnio duoti Londonui suprasti, kad jis save įstūmė į nepavydėtiną „politinį karantiną“.
Kaip nė šimtadienio nesulaukusi naujoji Th.May vyriausybė kapstysis iš situacijos?
Jau nuo pirmųjų naujojo ministrų kabineto sudarymo valandų buvo matyti, kad Th.May teks vadovauti iš esmės koalicinei vyriausybei.
Nors formaliai visi jos nariai konservatoriai, daugeliu aspektų „nuosaikiųjų“ ir „sakalų“ stovyklų pozicijos ES atžvilgiu yra tokios skirtingos, kad tai primena dvipartinę koaliciją.
Kalbant bokso terminais, „mėlynajame kampe“ stovi nuosaiki Th.May ir jos komanda. Tai finansų ministras Philipas Hammondas, gynybos – Michaelas Fallonas, vidaus reikalų – Amber Rudd.
„Raudonajame kampe“ – trys euroskeptikai, vadovavę išstojimo kampanijai: užsienio reikalų sekretorius B.Johnsonas, tarptautinės prekybos – Liamas Foxas ir naujai sukurtos „Brexit“ ministerijos vadovas Davidas Davisas. Oficialus šios naujos institucijos pavadinimas gana negrabus – Išėjimo iš Europos Sąjungos ministerija.
Šiai trijulei iškart buvo prilipinta „trijų breksitininkų“ etiketė („three brexiteers“ – angliškų žodžių žaismas: „three musketeers“ – trys muškietininkai).
Lipa ant kulnų
B.Johsonas, L.Foxas ir D.Davisas sieks visiško ir besąlygiško pasitraukimo iš ES. Kertinis jų reikalavimas – Jungtinės Karalystės imigracijos politikos kontrolė privalo būti tik Londono rankose. Europiečiams reikės tokių pat leidimų dirbti ir nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje, kokių dabar reikia australams, indams ar amerikiečiams.
Trijulė pasiryžusi aukoti ekonominę gerovę, kad išsaugotų valstybės sienų kontrolę.
Visi ministrų kabineto „sakalai“ vos prieš savaitę parėmė naujai įsikūrusią lobistinę organizaciją, pavadintą „Change Britain“ („Pakeiskime Jungtinę Karalystę“).
Jos gretose – sunkiasvoriai politiniai veikėjai, euroskeptiškos žiniasklaidos komentatoriai ir verslo vadovai, sėkmingai kovoję už „Brexit“.
„Change Britain“ užduotis – lipti ant kulnų Th.May, jai primenant, kad referendume nugalėjo pasitraukimo šalininkai.
Organizacija netgi reikalauja, kad derybos su Briuseliu prasidėtų dar šiemet.
Bet Th.May ir jos nuosaikiųjų frakcija anaiptol nelinkusi aklai vykdyti euroskeptikų nurodymų.Premjerė jau sumalė į miltus vieną skambiausių pažadų, kuriuos per referendumo kampaniją unisonu dalijo „Brexit“ šalininkai: jie žadėjo pergalės atveju Jungtinėje Karalystėje įdiegti „australiškojo stiliaus taškų“ imigracijos sistemą.
Pagal šį metodą, taškai skiriami atsižvelgiant į pačius įvairiausius veiksnius: profesinę kvalifikaciją, amžių, finansinę padėtį, sveikatos būklę, išlaikytinių skaičių ir t.t.
Tačiau Th.May šį metodą atmetė. Maža to, ji britams priminė, kad kažką panašaus į australiškąją sistemą Jungtinė Karalystė turi jau daugiau nei dešimtmetį, tik ji taikoma atvykėliams ne iš ES valstybių.
Ir ši sistema yra tarsi rėtis. Vien pernai per ją sugebėjo prasisunkti per 185 tūkst. imigrantų, daugiausia iš Indijos, Pakistano ir kelių stambių Afrikos valstybių.
„Taškų sistema tokios kontrolės mums nesuteiks. Esu lankiusis su D.Cameronu Hitrou oro uoste, kur šnekėjausi su pasienio tarnybos darbuotojais.
Mes jų klausėme: „Į kokią vieną svarbiausią problemą mes turime atkreipti dėmesį?“ Mums atsakė: „Pažiūrėkite, kas vyksta su fiktyviais studentais. Jie atskrenda ir formaliai atitinka visus kriterijus.
Tačiau jie nemoka angliškai, nežino, į kokią instituciją vyksta studijuoti, net nežino, ką studijuos. Bet mes turime juos praleisti. Sistema yra piktnaudžiaujama“, – dėstė Th.May.
Euroskeptikai baiminasi, kad jų „kozirinį“ pažadą dėl migracijos į šipulius sudaužiusi Th.May linkusi kuo ilgiau vilkinti derybas su kolegomis Europoje.
Kuo ilgiau tęsis skyrybos, tuo sunkiau bus euroskeptikams maitinti elektoratą nerealistiškais pažadais.
Juk nepamatuoti pažadai – vienu kirčiu radikaliai sumažinti imigraciją – sugundė nemenką dalį „svyruojančių nendrių“ elektorato, kuris buvo neapsisprendęs, kaip balsuoti.
Atrodo, laukdama „trijų breksitininkų“ klaidų ir laikydama savąsias kortas užverstas Th.May vadovaujasi vieno savo pirmtakų, konservatoriaus premjero Johno Majoro, aksioma.
„Jūs galite mane mėgti ar nekęsti, tačiau nesuriškite man rankų, kai deruosi britų tautos vardu“, – prieš ketvirtį amžiaus per istorines Mastrichto sutarties derybas yra pasakęs J.Majoras.
Kas gins interesus?
Vadinamajai „Brexit“ ministerijai vadovaujantis konservatorių euroskeptikų veteranas Davidas Davisas šią savaitę Lordų Rūmuose pripažino, kad formalaus pareiškimo suaktyvinti 50-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį Londonas nepadarys tol, kol jo naujoji žinyba nebus suformuota iki galo.
„Vos per pastarąjį mėnesį mano ministerija išaugo dvigubai. Tikiu, kad per kitą mėnesį ji ūgtelės dar dvigubai“, – naujų derybininkų samdymo tempais didžiavosi vienas didžiausių „Brexit“ šalininkų.
Tačiau toks iš pirmo žvilgsnio įspūdingas procentinis augimas neatskleidžia karčios tiesos: realūs skaičiai yra gana kuklūs.
Kol kas „Brexit“ žinyboje dirba tik 65 aukštesnę kvalifikaciją ir patirtį turintys ekspertai. Pridėjus ir jiems padedančius žemesnio rango biurokratus, susidaro apie keturis šimtus specialistų.
Priežastis, kodėl dabar Jungtinė Karalystė paprasčiausiai neturi pakankamo skaičiaus patyrusių tarpvalstybinių ekonominių sutarčių derybų ekspertų, yra akivaizdi. Daugiau nei 40 metų stambaus masto prekybines sutartis sudarinėjo ES specialistai, tarp jų – ir ten dirbantys Jungtinės Karalystės teisininkai, ekonomistai.
