Pasaulio prekybos centro 81-ajame aukšte per atakas dirbęs Michaelas Wrightas papasakojo, kaip jam pavyko išgyventi šią katastrofišką, 3 tūkst. žmonių gyvybę nusinešusią dieną ir pabėgti iš ant galvos griūvančių dangoraižių.
M.Wrightas teigė, kad amerikiečiams ir Vakarams į atmintį giliai įsirėžęs antradienis prasidėjo normaliai: jis kiek prieš aštuntą ryto atvyko į savo biurą Pasaulio prekybos centre, su pasimėgavimu suvalgė keksą ir išgėrė puodelį karštos kavos.
Tačiau likus maždaug ketvirčiui valandos iki devintos ryto šio vyro ir visų jo kolegų gyvenimas pasikeitė amžiams, rašo „Esquire“: visas pastatas sujudėjo tarsi per žemės drebėjimą, pasigirdo didelis sprogimas ir žmonės neteko pusiausvyros.
Tuo metu tualete su bičiuliais plepėjęs M.Wrightas atvėrė duris, pamatė liepsnas ir išgirdo žmonių riksmus. Šalia esančiame moterų tualete įstrigo viena jo bendradarbė Alicia. Ją išvadavo duris išlaužę du kolegos.
Visur vyravo sąmyšis: koridoriaus grindys buvo įskilusios, liftų durys išlūžusios, degė sienų gabalai ir sklido tiršti dūmai. Vadybininkai bandė visus nuraminti, tačiau M.Wrightas pradėjo šaukti, kad visi judėtų link laiptų.
„Laukan! Laukan! Laukan! – rėkė M.Wrightas. – Laiptai! Laiptai!“
Padėjo, kam tik galėjo
Į laiptinę išbėgę žmonės buvo apstulbę, dalis jų buvo apsiverkę, tačiau sugebėjo tvarkingai, poromis ir eilėmis leistis laiptais žemyn. M.Wrightas pasiskolino mobilųjį telefoną ir bandė „dvidešimt kartų“ susisiekti su savo žmona Jenny, tačiau jam nepavyko.
Laiptinėje visi buvo gana ramūs, nes nė negalėjo pamanyti, kad pastatas galėtų sugriūti. Pasiekus 50-ąjį aukštą, M.Wrightas pradėjo šmaikštauti su savo kolega Ryanu, kad mirties akivaizdoje buvo pats metas vienas kitam prisipažinti amžiną meilę.
Kai kurie žmonės juokėsi, tačiau kiti išliko rimti ir liepė vyrui nustoti laidyti pokštus. Netrukus, ties 40-uoju aukštu, Pasaulio prekybos centro darbuotojai sutiko gaisrininkus.
„Lipkite žemyn, nesijaudinkite, apačioje saugu“, – visus ramino gaisrininkai.
Leidžiantis žemyn laiptinėje pasirodė sužeisti žmonės: vienam vyrui buvo apdegęs petys, moteriai – veidas. M.Wrightas su bičiuliu padėjo atsigauti vienam apkūniam kvapą vos gaudančiam pensininkui, kuris atrodė arti nualpimo ribos. Sumažėjus žmonių srautui, visi ėmė bėgti kuo greičiau žemyn.
Kai M.Wrightas įbėgo į antrąjį Pasaulio prekybos cento aukštą, jis pagaliau suvokė nelaimės mastą: priešais pastatą, lauke, visur gulėjo išdarkyti kūnai.
Vyras užsižiūrėjo į vienos moters nukirstą galvą, į krauju aptaškytus langus ir kūną žmogaus, kuris ką tik žuvo iššokęs per langą.
„Nežiūrėkite, kas lauke! – rėkė M.Wrightas, apsikabino dvi verkiančias moteris ir jas išvedė į lauką per pastato apačioje įrengtą prekybos centrą. – Eime, mums reikia judėti.“
Ruošėsi mirčiai
Staiga pasigirdo siaubingas triokštelėjimas, o po jo užgriuvo nesibaigianti, kurtinanti triukšmo lavina: pradėjo griūti 110 aukštų antrasis Pasaulio prekybos centro pastatas. M.Wrightas puolė atgal į vis dar stovintį pirmąjį šio centro pastatą, iš kurio ką tik išėjo, kad išvengtų krintančių nuolaužų.
„Sprogimas buvo milžiniškas, o garso apibūdinti neįmanoma, pradėjau verkti, – pasakojo M.Wrightas. – Kol aš gulėjau ant žemės ir laukiau savo pragaišties, aplinkui mane žuvo tūkstančiai žmonių. Sprogimo garsas buvo paskutinis dalykas, kurį jie girdėjo.“
Tada M.Wrighto pasaulis visiškai aptemo, jam ant nugaros užkrito nuolaužos, o burną, ausis, nosį ir akis užlipdė dulkės. Aplinkui girdėdamas verksmams ir sužeistųjų aimanas, iš siaubo vyras apsivėmė ir suvokė, kad greičiausiai mirs uždusęs nuo dūmų aklinoje tamsoje.
Tai jį išgąsdino labiau nei mintis apie staigią mirtį, kurios jis tikėjosi Pasaulio prekybos centro nuolaužoms krentant iš dangaus. Vienintelės jo galvoje besisukančios mintys buvo apie žmoną ir naujagimį sūnų – tai M.Wrightą paskatino susiimti ir suvokti, kad jam būtina išlikti gyvam. Kito pasirinkimo jis neturėjo.
Vyras nusiplėšė marškinius, užsirišo juos ant veido, kad neužtrokštų nuo dūmų, ir pradėjo šliaužti per tamsą, tačiau nežinojo, kur link judėti. Po kiek laiko jis tolumoje išvydo blankią šviesą ir patraukė link jos.
Pakeliui jis sutiko raumeningą, ūsuotą, kirviu apsiginklavusį airių kilmės gaisrininką, kuris nepanikavo net tokiomis sunkiomis sąlygomis. Jiems abiem artėjant šviesos link, daugėjo žmonių, kurie darė tą patį. Galiausiai jie visi išlindo į lauką, kur dulkės buvo tokios tirštos, kad beveik nieko nesimatė.
Visi skambino mylimiesiems
Eidamas gatve M.Wrightas stebėjosi ištuštėjusiu miestu. Priėjęs sankryžą jis apstulbo pamatęs žiniasklaidos furgoną ir šalia stovintį operatorių, kuris verkė užkritęs ant savo kameros.
Radęs apvirtusį maisto vagonėlį M.Wrightas pasigriebė du gaiviojo gėrimo buteliukus. Vieną jų panaudojo veidui nusiplauti ir burnai prasiskalauti, o antrą išgėrė ir vėl ėmė bėgti.
Visą gyvenimą abu Pasaulio prekybos centro pastatus kaip kelrodę žvaigždę matęs vyras sutriko ir bandė savo mintyse sudėlioti tai, kas ką tik įvyko. Būtent tada pasigirdo dar vienas milžiniškas garsas: šį kartą pradėjo griūti pirmasis Pasaulio prekybos centro pastatas, kuriame M.Wrightas dirbo.
„Bičiuli, ar tau viskas gerai?“ – vyro paklausė policininkas, kuriam nesisekė nuslėpti išgąsčio pamačius kitų žmonių krauju apsitaškiusį, visą dulkėtą M.Wrightą.
Visi taksofonai buvo prisigrūdę žmonių, bandančių susisiekti su savo artimaisiais ir pranešti, kad jie gyvi. M.Wrightui pavyko rasti taksofoną, kuriame stovėjo tik viena aukštyn įsistebeilijusi, nieko nedaranti moteris – ją vyras nustūmė į šalį ir paskambinęs savo broliui Chrisui paliko balso žinutę.
„Aš gyvas! Aš gyvas! Paskambink mano žmonai! Pranešk visiems, kad aš gyvas!“ – į ragelį šūkavo M.Wrightas.
Verkė kaip niekad anksčiau
M.Wrightas pradėjo bėgti link Niujorko universiteto, kur dirbo jo brolis. Nors jo ten nerado – Chrisas buvo išvykęs iš universiteto, nes manė, kad jo jaunėlis broliukas žuvo Pasaulio prekybos centre, kiti universitete buvę žmonės priėmė Michaelą. Po ilgų bandymų vyrui pavyko prisiskambinti savo žmonai.
„Jenny, tai aš, – telefonu ašarodamas kalbėjo M.Wrightas, išgirdęs savo žmonos aimanas. – Aš gyvas, aš gyvas. Myliu tave, myliu tave, myliu tave.“
Staiga M.Wrightas suvokė, kad jam nebepavyksta atsimerkti, jam labai skaudėjo akis. Paaiškėjo, kad jo akys buvo labai subraižytos, o skausmo vyras nejautė tik dėl adrenalino. Vėliau iš jo akių buvo ištrauktos 147 stiklo šukės.
M.Wrightą pasitiko jo brolis Chrisas ir nuvežė jį į pas šeimą į Vestčesterį. Visi artimieji puolė į glėbį mirties per plauką išvengusiam savo giminaičiui.
„Iš tolo girdėjau, kaip Jenny bėgo man atidaryti durų, – pasakojo M.Wrightas. – Man davė palaikyti mano mažametį sūnų. Supratau iš jo skleidžiamų garsų, kad jis džiaugėsi. Apsikabinau jį ir tą akimirką pradėjau sveikti.“
„Žinai, Michaelai, dėl to aš tave visą vaikystę mušdavau ir grūsdavau į miegmaišius, – džiaugėsi M.Wrighto brolis Chrisas. – Visa tai buvo, kad užgrūdinčiau ir parengčiau tave tokiai tragedijai.“
Per rugsėjo 11-osios išpuolius žuvo M.Wrighto draugas Howardas Boultonas. Jis dirbo 84-ajame Pasaulio prekybos centro aukšte, trim aukštais aukščiau nei Michaelas.
