Tačiau jai rodoma pagarba ir kartais net šlovinimas jau senokai pasaulyje kelia vis daugiau kritiškų žmonių antakių, baksnojančių į nedviprasmiškus ir tikrai su šventumu ir net normaliu elgesiu prasilenkiančius jos gyvenimo ir veiklos faktus.
Motina Teresė daugelio yra žinoma kaip didi kenčiančiųjų slaugytoja ir gydytoja – gal ne tiek jų kūnų, kiek bent jau sielų. Ir vienu, ir kitu atveju tuo yra sunku patikėti, turint omenyje jos valdomų prieglaudų itin aukštą mirtingumo lygį, elementarios higienos stygių ir žiaurų elgesį su ligoniais.
Neretas vaizdas jose būdavo ir prie savo lovų pririšti „tramdomi“ vaikai bei dėl gerosios motinos tikėjimo kančios prasme, mirtimi be nuskausminamųjų besigaluojantys ligoniai.
Nemažą dalį mirštančių Motinos Teresės ligonių net būtų buvę galima išgelbėti, jei prieglaudų vadovė vietoj lėšų, skiriamų abejotinoms Katalikų bažnyčios reikmėms ir savo veiklos plėtimui į vis naujus regionus, jas būtų skyrusi tinkamai pasirūpinti jos globoje jau esančiais ligoniais.
Tais pačiais, kuriems dėl „būtinumo išlaikyti neturto dvasią“ Teresės paliepimu vaistai net ir smarkiai AIDS paveiktuose regionuose būdavo leidžiami naudotomis adatomis tol, kol šios atšipdavo ir ligoniams keldavo dar daugiau nereikalingo skausmo.
Net ir mirties agonijos sukelta kančia Motinos Teresės buvo laikoma tauriu ar bent jau sielą taurinančiu dalyku – dažniausiai tol, kol ta kančia būdavo svetima.
Sušlubavus jos pačios sveikatai, ji atgulė ne į vienus iš savo „mirštančiųjų namų“, bet į modernią ligoninę su anestetikais, profesionaliais gydytojais ir gyvybe palaikančia įranga – dalykais, kurie jos įstaigose būdavo arba ignoruojami, arba vengiami.
Žinant Motinos Teresės pajamų šaltinius ir kiekius, toks perdėtas taupumas atrodo nusikalstamas – kaip ir nemaža dalis jos leistų pinigų. Sudarydama nuskriaustųjų ir neturtingųjų draugės įspūdį, ji tuo pat metu sugebėdavo rodyti ir stulbinamą draugiškumą žmonėms, juos tokius ir paverčiančiais.
Dažnas jos rėmėjas ir netgi ginamasis buvo liūdnai pagarsėjęs Haičio diktatorius Žanas Klodas „Baby Doc“ Diuvaljė, susikrovęs turtus būtent iš savo piliečių skurdinimo, prekybos narkotikais ir žmonių organais. Tai nesutrukdė Teresei priimti iš Diuvaljė aukščiausią Haičio valstybinį apdovanojimą ir paskelbtį jį „Haičio neturtingųjų draugu.“
Moralinių dilemų jai taip pat nesukeldavo ir aukų priėmimas bei privataus lėktuvo skolinimasis iš Čarlzo Kytingo, nuteisto už finansines aferas ir sukčiavimą, apgaule išviliojusio iš JAV piliečių apie tris šimtus milijonų dolerių.
Motina Teresė, dangstydamasi Kytingo pinigų kilmės nežinojimu, buvo pakankamai kilni, kad parašytų jo bylą nagrinėjančiam teisėjui Ito, mėgindama šį užstoti.
Ši priedanga subliuško, kuomet pačiai Teresei parašė Kytingo kaltintojas Polas Turlis, nedviprasmiškai leisdamas suprasti, kad skurdžiųjų užtarėjai paaukoti ir jos leidžiami pinigai buvo gauti apgaunant ir apvagiant nekaltus žmones. Nepaisant Turlio pastangų, apeliacijos į jos pačios tikėjimą ir pasiūlymo gauti visų nukentėjusiųjų kontaktus pavogtų lėšų gražinimui, nei pinigų, nei atsakymo nukentėjusioji pusė taip ir nesulaukė.
Tačiau draugystes ir ryšius su finansiniais apgavikais ir diktatoriais užgožia kita moralinio bankroto apraiška ir vardas iš jos biografijos. Donaldas Makgvairas – Motinos Teresės draugas jėzuitų kunigas ir jos nuodėmklausys, 1993 pašalintas iš tarnybos dėl mažamečio tvirkinimo. Nepaisydama to ir žinodama apie „liūdnus įvykius, kurie atitraukė [Makgvairą] nuo jo dvasininko pareigų,“ ji naudojosi savo įtaka ir ryšiais tam, kad padėtų sugrąžinti šį pedofilą į aktyvią tarnystę.
Tam sėkmingai nutikus, jėzuitas toliau tęsė ne tik ją, bet ir vaikų tvirkinimą. Nors dabar Makgvairas ir atlieka pelnytą 25 metų bausmę federaliniame kalėjime, tai nė kiek nepateisina ir neatleidžia savanoriško Motinos Teresės advokatavimo šiam iškrypusiam recidyvistui.
Tokie moraliniai šunkeliai – tik vyšnios ant didesnio supelijusio amoralumo torto. Jos prieglaudose slaugės kone apgaule krikštydavo mirštančiuosius nepaisant jų religijos, pasiūlant jiems „bilietą į rojų.“
Airijai balsuojant dėl skyrybų įteisinimo 1995 metais, net ir akivaizdaus smurto šeimoje atveju ji atvirai pasisakė prieš, kas, nesėkmingo balsavimo atveju, būtų daug moterų privertę gyventi būnant kankinėmis savo pačių šeimose. Regionuose, akivaizdžiai kamuojamuose gyventojų pertekliaus ir nekontroliuojamo gimstamumo sukelto skurdo, ji buvo nuožmi bet kokios kontracepcijos kritikė.
Net ir per karus siautėjančių karių vykdytų masinių prievartavimų atveju, ji priešinosi prieš savo valią pastojusiųjų norui nutraukti nėštumą. Žymaus jos kritiko Kristoferio Hičenso žodžiais, ji buvo ne kenčiančiųjų ir alkanųjų, bet kančios ir alkio draugė.
Katalikų bažnyčia turi savo kriterijus, pagal kuriuos žmogus yra pripažįstamas šventuoju, ir ji turi teisę jais vadovautis.
Tačiau jei žmogus, dėl savo iškreiptų įsitikinimų vertęs betiksliai kentėti šimtus kitų vis dėlto yra pripažįstamas šventuoju, tuomet verta savęs paklausti: kiek vis dėlto yra vertas tas bažnyčios išpažįstamas šventumas, ir kiek dar ši organizacija turi ryšio su realia, skausmo ir kančios veikiama, o ne fantastine moraline visata.
Pasakymas, kad motina Teresė tiesiog sekė katalikų bažnyčios mokymu ne ją pateisina, o atvirkščiai, tik dar ryškiau parodo, kiek moraliai sustabarėjusi, pasenusi ir kartais net moraliai iškrypusi gali būti pati Bažnyčia, besisvaidanti ir dalijanti šventųjų titulus, pati būdama tos sąvokos antiteze.
