Pasaulio nuskriaustųjų gelbėtoją popiežius paskelbė šventąja

Į Vatikano Šv.Petro aikštę suplūdo šimtai tūkstančių katalikų iš viso pasaulio, kurie seniai laukė šios progos.

„Šventosios Trejybės garbei ... skelbiame ir įvardijame palaimintąją Teresę iš Kalkutos šventąją bei įtraukiame ją tarp šventųjų. Skelbiame, kad ji turi būti visos Bažnyčios gerbiama kaip šventoji“, – lotynų kalba ištarė pontifikas. 

Ši gerbiama ir tuo pačiu prieštaringai vertinama vienuolė, dėl savo darbo su mirštančiaisiais ir neturtingaisiais tapusi XX amžiaus krikščionybės šventenybe, buvo pakelta į altoriaus garbę jos mirties Kalkutoje 19-ųjų metinių išvakarėse. 

„Atstumtųjų šventąja“ praminta Motina Teresė beveik keturis dešimtmečius rūpinosi neturtėliais šiame didžiuliame Indijos mieste. Į Rytų Indiją ji atvyko kaip Airijos Loreto seserų ordino misionierė dirbti mokytoja. 

Nuskriaustųjų šventąja vadinta Motina Teresė pasaulį pavergė dėl besąlygiškos meilės žmonėms. Visiems – nesvarbu, kas jie būtų buvę: sveikieji, ligotieji, našlaičiai, elgetos, nusikaltėliai ar prostitutės.

Vienuolė turėjo „didvyriškąją dorybę“, kuri, pasak Katalikų bažnyčios, būtina šventajam. Ir ilgainiui tapo gerumo, taikos ir katalikybės simboliu.

Tačiau, kaip ir visos įtakingiausios istorijos asmenybės, vienuolė nebuvo vertinama tik teigiamai. Kritikai kaltino Motiną Teresę įsimylėjus mirtį ir kančią, o ne gyvenimą.

Motina Teresė, kurios tikrasis vardas Agnes Gonxha Bojaxhiu, gimė 1910-aisiais Makedonijos sostinėje Skopjėje.

Jos tėvai – Nikola ir Dranafile Bojaxhiu – buvo kilę iš Albanijos. A.G.Bojaxhiu šeima buvo atsidavę katalikai, o tėvas aktyviai dalyvavo vietos parapijos reikaluose ir miesto politiniame gyvenime – aršiai pasisakė už Albanijos nepriklausomybę.

Kai A.G.Bojaxhiu buvo aštuoneri, jos tėvas mirė – manoma, jį nunuodijo politiniai oponentai. Tėvui iškeliavus anapilin Agnes tapo itin artima su savo pamaldžia motina.

Ji įtraukė dukrą į labdaringą veiklą ir visada sakydavo: „Mano vaikas nenuris nė vieno kąsnio nepasidalijęs su kitais.“

Mergaitė mokėsi katalikiškoje pradinėje mokykloje, vėliau – valstybinėje vidurinėje. O ją baigusi, būdama 18-os, nusprendė, kad stos į vienuolyną.

Ji išvyko į Airiją, kur prisidėjo prie Loreto seserų vienuolių ordino.

Ten ir pasirinko šventąjį Teresės vardą – pagal šventąją Teresę iš Lizjė, vieną iš keturių moterų, kuriai suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas.

Kartu su Loreto vienuolyno seserimis ji lankydavosi Indijoje, mokydavo mergaites iš neturtingiausių šeimų geografijos ir istorijos. Netrukus pati sesuo Teresė visiškai sklandžiai šnekėjo hindi ir bengalų kalbomis.

1946-aisiais Kalkutoje keliaujant traukiniu Motinai Teresei pasirodė regėjimas: ji dažnai pasakojo istoriją, kaip tądien išvydo Kristų, o jis liepė mesti mokytojos darbą ir Kalkutoje įkurti labdaros organizaciją, kuri padėtų „skurdžiausiems iš skurdžiausiųjų“. Po kelerių metų ji taip ir padarė. O per visą gyvenimą ji įkūrė apie 130 labdaringų įstaigų. Jos tapo užuovėja ir išsigelbėjimu vargingiesiems.

Jos nuopelnų sąraše – šimtai įsteigtų ligoninių mirštantiems, raupsuotųjų klinikų, labdaringų sriubos virtuvių, sergančiųjų AIDS ligoninių, našlaičių namų, mokyklų, mobiliųjų ambulatorijų, reabilitacijos centrų narkomanams ir alkoholikams, motinos ir vaiko klinikų.

Už „pagalbą kenčiančiai žmonijai“ 1979-aisiais Motinai Teresei skirta Nobelio taikos premiją. Ji taip pat buvo apdovanota ne viena tarptautine premija.

Kai 1997-aisiais motina Teresė, būdama 87-erių, mirė, jos Dievo Meilės misionierių labdaros organizacijoje buvo 4 tūkst. narių – vadinamųjų Motinos Teresės seserų.

2003-iaisiais popiežius Jonas Paulius II paskelbė Motiną Teresę palaimintąja.

Palaimintosios Kalkutos Motinos Teresės vardą jį pelnė už padarytą stebuklą.

Jis įvyko praėjus daugiau nei metams po Motinos Teresės mirties. Vienoje Indijos kaimo vietovėje gyvenanti Monica Besra tikino pasveikusi nuo vėžio, kai pasimeldė už Motiną Teresę.

„Prieš 17 metų pilvo ertmėje gydytojai aptiko piktybinį auglį. Ilgai gydžiausi, bet niekas nepadėjo. O gydymas kainavo tiek daug, kad teko užstatyti savo namus, – pasakojo dabar jau 50-metė M.Besra. – Vėliau, kai nebeliko jokių vilčių, sesuo mane nuvedė pas Motinos Teresės ordino vienuoles. Tuo metu jau sunkiai vaikščiojau, bet jos nusivedė mane kartu pasimelsti už motinėlės atminimą.“

Monica teigė, kad jau meldžiantis jai pasirodė, jog Motinos Teresės paveikslas keistai sušvito.

O kai su jos ordino vienuolėmis grįžo namo, ji ramiai užmigo, nors iki tol dėl skausmo negalėdavo sudėti bluosto.

Indė tikino, kad netrukus auglys iš jos organizmo pradingo, skausmas praėjo, o liga niekada nebesugrįžo.

„Kai pasveikau, tvirtai žinojau, kad mane išgydė Motina Teresė“, – sakė M.Besra, nors jos gydytojai iki šiol įsitikinę, kad moteriai padėjo ne vienuolė, bet vaistai.

M.Besra iki šiol netiki ir jos sutuoktinis – jis tikino, kad pasaulis „kelia audras dėl nieko“, o jo žmoną esą išgelbėjo ne maldos, bet šiuolaikinė medicina.

Kad Motina Teresė būtų paskelbta šventąja, popiežius Pranciškus turėjo patvirtinti antrąjį jos įvykdytą stebuklą. Ir šis, kurį pontifikas patvirtino pernai, irgi susijęs su stebuklingu žmogaus pagijimu.

Brazilas Marcilio Andrino stebuklingai pagijo nuo daugybės smegenų auglių, nors gydytojų prognozės jam nebeteikė jokios vilties gyventi.

Remiantis Vatikano pateikta versija, M.Andrino 2008 metų gruodį gulėjo mirties patale, paniręs į komą. Į jo kaukolę buvo įsimetusi infekcija, aplink smegenis kaupėsi skysčiai.

Jam turėjo būti atlikta sudėtinga operacija. Tačiau kai atėjo chirurgas, jis surado pacientą pabudusį iš komos, o siaubingi galvos skausmai buvo dingę, vėliau sumažėjo ir infekcija.

M.Andrino žmona Fernanda vėliau pasakojo, kad tuo metu, kai jos vyras laukė operacijos, ji be paliovos meldėsi už Motiną Teresę, maldavo jos pagalbos ir sulaukė stebuklo.

Dabar M.Andrino sveikas – jo liga niekada nebegrįžo, o operacijos taip ir neprireikė. Nuo tada, kai pasveiko, jis susilaukė dviejų vaikų.

„Kaskart, kai aš pažvelgiu į Marcilio ir mūsų vaikus, jaučiuosi labai dėkinga. Dėkinga Dievui ir Motinai Teresei“, – dar ir dabar kalbėdama apie tai, ką teko patirti, Fernanda netramdo ašarų.

Jos šeimos išgyventas stebuklas buvo paskutinis žingsnis, kurio reikėjo popiežiui Pranciškui, kad Motina Teresė būtų paskelbta šventąja.

Mat palaimintieji – tie, kurie įvykdo vieną stebuklą, o šventojo titulas suteikiamas du stebuklus įvykdžiusiems žmonėms.

Motinos Teresės garbintojams nekyla abejonių dėl jos šventumo ir nuopelnų. Jos įkurtos labdaringos įstaigos veikia 133 šalyse ir valdomos Motinos Teresės ordino vienuolių, kurį vienuolė įkūrė dar 1950-aisiais, kad padėtų „vargingiausiems iš vargingiausiųjų“.

Rūpinimasis sergančiaisiais, atstumtaisiais ir bedaliais ir pasiaukojimas seseriai pelnė pasaulinį žinomumą.

Nuo septintojo dešimtmečio ji nuolat apklausose buvo įvardijama tarp mėgstamiausių ir įtakingiausių planetos žmonių.

Susitikimo su ja troško daugybė pasaulio lyderių ir garsenybių – vienuolė lankė JAV prezidento Ronaldo Reagano šeimą, susipažino su Jungtinės Karalystės monarchais ir kitais pasaulio įtakingaisiais.

Pati Motina Teresė su lyderiais susitikdavo, kad paprašytų pagalbos savo globotiniams, – ją pačią vargindavo fotoaparatų blykstės ir formalumai.

Tačiau ji išmanė viešuosius ryšius ir žinojo, kad taip pritrauks dar daugiau paramos.

Motina Teresė buvo atkakli.

Pasakojama, kad R.Reaganui vėlavus įvykdyti pažadą atsiųsti maisto jos organizacijos globojamiems skurstantiesiems, Motina Teresė savo ranka ant skiautės popieriaus užrašė jam laiškelį: „Brangus prezidente Reaganai. Prašau atsiųsti maisto. Telaimina Jus Dievas. Motina Teresė.“

Tokią skiautę ji išsiuntė į Baltuosius rūmus, o maisto siuntinio sulaukė jau netrukus.

Ilgainiui jos vardas tapo savotiška metafora geriems darbams apibūdinti.

Įvairiose pasaulio vietose gali išgirsti sakant tokias frazes kaip: „Ji tokia gera, kaip Motina Teresė.“

O tie, kuriems teko padirbėti su vienuole, taip pat užsimena ir apie šiltą jos būdą bei asmenybės bruožus, kurie daugumai liko nematomi.

„Ji visuomet buvo geros nuotaikos, labai mėgo juokauti, – pasakoja labdaros organizacijoje kartu su vienuole kelerius metus dirbęs Seanas Callahanas. – Jos nuolankumas ir meilė vargšams buvo akivaizdus.

Ji buvo žmogus, kuris pasaulį išmokė apie tuos, kurie atstumti, niekada nemanyti, kad kas nors gali būti nereikalingas. Sužeistųjų, alkstančiųjų ir apleistųjų veiduose ji matė Jėzų.“

Vis dėlto ne visi tapo tokį šviesų Motinos Teresės paveikslą. Vienas žinomiausių jos kritikų visuomet buvo britas žurnalistas Christopheris Hitchensas, kuris 1944-aisiais susuko juostą „Velnio angelas“.

Žurnalistas tvirtino, kad Motina Teresė bandė „gydyti skurdo simptomus užsimerkdama prieš jo priežastis“. Jis kritikavo vienuolę, nes ji skurstantiems rinkdavo pinigus iš prastos reputacijos asmenų – korumpuotų politikų, pralobusių nusikaltėlių – ir šių jų piniginių aukų viešai neskelbdavo.

Ch.Hitchensas išvadino Motiną Teresę religine fundamentaliste, kai ji atsiimdama Nobelio taikos premiją pareiškė, kad „labiausiai pasaulio taiką griauna abortai“, taip pat dėl to, kad ši priešinosi kontraceptinėms priemonėms.

Vyras taip pat vyko kalbėtis į Indiją su gydytojais, kurie dirbo Motinos Teresės įsteigtuose mirštančiųjų namuose. Ch.Hitchensas savo knygoje aiškino, kad tose įstaigose itin prastos sanitarinės sąlygos – kelis kartus naudojami švirkštai, trūksta lašelinių – ir vyrauja „mirties bei kančios kultas“.

Esą ten slaugomi žmonės neskirstomi į tuos, kurie turi galimybių gyventi, ir tuos, kurių neišvengiamai laukia mirtis.

Motina Teresė kančią laikė gražiu dalyku, nes esą tai leido vargšams „pasidalyti kančia su Kristumi“.

Tačiau mirštantieji jos įsteigtuose namuose ne visada pritarė tokioms mintims.

Kai vienuolė pasakė vienam ligoniui, kad jis „kenčia kaip Kristus ant kryžiaus ir Jėzus jį bučiuoja“, ligonis atsakė: „Tuomet maldauju – paprašykite, kad jis liautųsi mane bučiavęs.“

Motina Teresė laikėsi nuomonės, kad namai mirštantiesiems ne ligoninė, o ten dirbančios vienuolės – ne gydytojos: „Mes ne seselės, ne gydytojos, ne mokytojos ir ne socialinės darbuotojos – mes tik esame religingos.“

Vienuolė kritikuota ir dėl perdėto priešiškumo materializmui bei radikalaus primityvizmo.

Pavyzdžiui, savo ordino vienuolyne San Fransiske ji išmetė visus čiužinius, kilimus, užuolaidas ir sofas aiškindama, kad komfortas gadina sielą.

Niujorko rajone Bronkse ji atsisakė įkurti prieglaudą vargšams, kai vietos valdžia primygtinai ragino ten įrengti liftą.

O Romoje ji išpeikė savo seseris, kai jos užkonservavo daugiau, nei prašyta, pomidorų. Esą taip jos parodė nepasitikėjimą Dievu.

„Nereikia įrodinėti, kad šventieji buvo tobuli. Niekas nėra tobulas“, – nuo kritikos strėlių Motiną Teresę gynė pastorius Brianas Kolodiejchukas, kuris buvo vienas aktyviausių jos paskelbimo šventąja skatintojų.

Vienuolės gynėjai tikina, kad Motina Teresė nesigerino turtuoliams, korumpuotiesiems ir nusikaltėliams, bet dirbo tokiame pasaulyje, koks egzistuoja.

Ji tikėjo, kad blogi pinigai gali tapti gerais pinigais, jei naudojami kilniems tikslams. Vienuolė buvo tikra, kad dalelė gėrio egzistuoja kiekvieno – net nusikaltimą įvykdžiusio – žmogaus širdyje. O geras poelgis – kelias į atpirkimą nusikaltusiam.

Ohajo valstijoje gyvenantis dvasiškasis tėvas Donaldas Calloway, kuris buvo susitikęs su Motina Terese tris kartus, tikino, kad kritika jai nepagrįsta. O tie, kurie ją smerkia, neįvertina, kad ji savanoriškai, niekieno neverčiama ėmėsi darbų, kurių dažnas mūsų bodėtųsi.

„Ji galėjo gyventi tylų gyvenimą tarp gėlynų – kaip kitos vienuolės. Tačiau ji išėjo už jo ribų ir įmerkė rankas į purvą. Jos pavyzdys man įrodo, kad pilnatvė šiame beprotiškame pasaulyje vis dar įmanoma.“

Katalikiškų knygų autorė Leah Darrow taip pat yra įsitikinusi, kad Motinos Teresės paskelbimas šventąja svarbus dabar, kai kilo pabėgėlių krizė, o dėl teroro auga susipriešinimas.

„Jos pavyzdys ypač reikšmingas dabar, kai mėginame nuspręsti, kurios gyvybės svarbios. Motina Teresė tokių klausimų neuždavė, ji neklausė, kas prašo pagalbos – krikščionys ar musulmonai, doruoliai ar nusidėjėliai – ji sakė, kad visos gyvybės svarbios“, – teigė L.Darrow.

Moteris teigė, kad viena svarbiausių pamokų, kurią pasauliui perdavė Motina Teresė, yra labai paprasta: „Daryk mažus dalykus su didele meile.“

Motina Teresė išgyveno sunkią tikėjimo krizę. Vienuolės laiškai atskleidžia, kad nuo 1949 metų – maždaug tada ji pradėjo rūpintis Kalkutos vargšais – ji jautė vienatvę ir dvasinį skausmą.

Nors viešai skelbė, kad jos širdis „visiškai priklauso Jėzaus Širdžiai“, tėvui Michaeliui van der Peetui, savo sielos patikėtiniui, ji 1979 metų rugsėjį laiške prisipažino: „Jėzaus meilė tau ypatinga. O man tyla ir tuštuma tokia didžiulė, kad aš žiūriu ir nematau, klausau ir negirdžiu. Liežuvis juda (maldai), bet nekalba.“

Šis laiškas parašytas vos kelios savaitės prieš tai, kai Motina Teresė gavo Nobelio taikos premiją už labdaringą veiklą. Taip pat ir kiti laiškai, kurių daugumą savo testamente ji prašė sunaikinti, atskleidžia pastangas nugalėti „tamsą“ ir „kančią“.

Laiškus redagavo ir pirmą kartą išleido artimas Motinos Teresės draugas tėvas Brianas Kolodiejchukas naujoje knygoje „Motina Teresė: būk mano šviesa“.