Daugelis džiunglių tankmėse gyvenančių genčių yra atsiskyrėlės, o jų nariai nėra matę jokių kitų žmonių, išskyrus savo giminaičius. Vis dėlto dėl niekam nežinomų priežasčių prie Madre de Dioso upės Manu nacionaliniame parke gyvenantys čiabuviai maškopirai keliauja už savo teritorijos ribų, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis „The New Yorker“ informacija.
Pietų Amerikos antropologams jau seniai buvo kilusi dilema: ką daryti su gentimis, kurios gyvena izoliuotos ir niekada nė iš tolo nėra mačiusios modernaus pasaulio? Vieni ekspertai siūlė integruoti čiabuvius į visuomenę, antri ragino palikti juos likimo valiai, o treti – apskritai uždrausti su jais bendrauti.
Peru pasirinko trečiąjį kelią, nes ši šalis jau yra patyrusi, ką reiškia kišimasis į civilizacijos nepaliestų žmonių gyvenimą: čiabuviai neatlaikydavo naujų ligų, daugybė jų įklimpo į alkoholizmo liūną, o moterys pradėjo verstis prostitucija. Susidūrimas su civilizacija juos naikino ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Siekia apšviesti laukinius
Vis dėlto nėra garantijų, kad gentys ramiai gyvens net nusprendus nesikišti į jų gyvenimą, nes nelegalios medkirtystės ir kalnakasybos industrijos graužiasi vis gilyn į žaliąją džiunglių širdį. O daugeliui savivaldų pareigūnų pelnas yra svarbiau už agresyvumo nestokojančių čiabuvių gyvybę.
Kai maškopirai 2011 metais strėle pervėrė su jais draugiškus ryšius palaikiusio Nicolaso Floreso širdį, o 2015-aisiais nužudė 20-metį Leonardo Perezą, Peru vyriausybė neturėjo kito pasirinkimo, kaip raminti Madre de Dioso gyventojus ir pasiųsti ekspediciją, raginančią čiabuvius aprimti. Tuo metu mokslininkai pradėjo piršti teoriją, kad verta „organizuotai susitikinėti“ su gentimis, nes ilgainiui civilizacija vienaip ar kitaip juos pasieks.
„Pasielgta taip, kaip naudinga tiems žmonėms, kurie nori atverti Amazonės džiungles, kad galėtų naudotis ištekliais, – aiškino žmogaus teisių organizacijos „Survival International“ direktorius Stephenas Corry. – Nesuklyskite: gentys puikiai sugeba gyventi atsiskyrusios, jei giname jų žemes. Arogantiška manyti, kad turime teisę įsiveržti į jų teritoriją ir su jais bendrauti nepaisydami nei jų pačių norų, nei pasekmių.“
Maškopirų genties atstovai jau prieš kiek laiko išmoko vogti maistą iš aplinkui esančiuose kaimuose gyvenančių modernesnių čiabuvių. Pastarieji daugiausia ūkininkauja, darbuojasi gidais upėse ir vertėjais. Vakarietiškais drabužiais besirengiantys vietiniai gyventojai pradėjo bijoti, kad juos bet kada ir dėl bet ko gali užmušti lengvo grobio tykantys „laukiniai indėnai“.
Derėtis su maškopirais, kad jie nebevogtų ir nebežudytų, Peru kultūros ministerija išsiuntė ekspediciją, kuriai vadovavo Luisas Felipe Torresas.
Šiam antropologui pavyko susitikti su vienos genties grupuočių vadu Kamotolo.
Kamotolo (jo vardas reiškia „naminė bitė“) pernai nužudė L.Perezą, o šio čiabuvio tėvas susidorojo su maškopirams maistą ir mačetes nuolatos dovanojusiu, bet staiga tai daryti nustojusiu N.Floresu.
Manoma, kad L.Perezas mirė, nes nebeturėjo pinigų jiems atnešti dovanų ir maisto, o tai supykdė prie lauknešėlių pripratusius čiabuvius.
Derėtis su genties grupuočių vadu Kamotolo atvykusi ekspedicija įsikūrė Nomolės avanposte – mediniame namuke ant pastolių – prie vienos Madre de Dioso upės atšakų.
Antropologai, etnobiologai ir kiti ekspertai laukė, kada maškopirai išlįs iš džiunglių kitame krante. Šie čiabuviai nenuspėjami, todėl pasirodo netikėtai.
Kai maškopirai pagaliau pasirodė, ekspedicijos nariams pagelbėti sutikę modernūs čiabuviai sėdo į kanoją ir nuplaukė susitikti su nuogais raudonodžiais čiabuviais. Tuo metu ekspertai pasislėpė kopoje ir stebėjo juos iš kiek toliau.
Žvitrūs maškopirų genties atstovai iš karto pradėjo klausinėti, ar pasislėpę mokslininkai „buvo blogi žmonės“.
„Ne, jie yra mūsų draugai, bet jie nesiartina, nes peršalo ir mes nenorime, kad jūs susirgtumėte“, – maškopirams melavo iš Djamantės kilusi maškopirų kraujo turinti Nelly Flores. Ji kaip įmanydama stengėsi suvaldyti susitikimą su čiabuviais.
Maškopirų gentis turi keistą pasisveikinimo ritualą: jie apsikabina svečius, padeda jiems ant peties galvą, o tada rankomis graibo jiems po drabužiais, kad nuspręstų, ar jie vyrai, ar moterys.
Dovanų maškopirams daugiausia atnešama bananų – nors čiabuviai juos labai mėgsta, jie nežino, kaip šiuos vaisius auginti. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl šie laukiniai įprato vogti maistą iš ūkininkų.
Taip pat stebina ir tai, kad maškopirai nemoka nei plaukti, nei žvejoti, nors gyvena prie upės.
Bet šie Peru džiunglių gyventojai medžioja viską, ką gali, ypač tvirtomis strėlėmis, kurios gaminamos iš nendrių. Retkarčiais čiabuviai iš lanko pašauna ir kokią nors žuvį – žinoma, jei ji netoli kranto.
Maškopirai mėgsta lenktyniauti ir dažnai siūlo tai daryti juos aplankantiems žmonėms.
Tačiau vos čiabuviai pajunta, kad jiems užduodama per daug klausimų, iš karto pasišalina į džiungles. Į jas žengti pavojinga, nes atėjūnus gali bet kada nužudyti vyresni čiabuviai, kurie niekam nesirodo.
Pavojai tyko visur
Bendravimas su maškopirų gentimi yra visiškai kitoks nei su perujiečiais arba kitais civilizaciją patyrusiais čiabuviais.
Maškopirai yra labai pragmatiški, bendrauja tik dėl atvežtų dovanų ir nesivargina lankytojų klausti kitokių klausimų nei: „Ar turi vaikų?“
Vienas čiabuvis taip pat tiesmukai N.Flores pasiūlė tapti „jo moterimi“ ir „eiti prigulti“, tačiau pastaroji išsisuko pameluodama, kad jau turi mylimąjį.
Čiabuviai taip pat mėgsta humorą, tiesa, kitokį nei mūsų.
„Tu laukiesi? Pasakyk mums tiesą. Nejaugi negamini pieno? Užtat aš jį gaminu“, – besilaukianti čiabuvė erzino šiek tiek antsvorio turinčią N.Flores ir jai į veidą kikendama švirkštelėjo pieno iš savo krūties.
Maškopirai nesuvokia privačios nuosavybės idėjos ir nesibodi nurengti lankytojų, apsivilkti jų drabužiais ir „pasiskolinti“ jų fotoaparatų.
Tačiau jiems patiems dėl to kyla pavojų: patyrę nuostolių siekia nubausti vagis, o civilizuotųjų drabužiai gali paskleisti mirtiną ligų protrūkį.
Toks paprastas drabužis kaip marškinėliai gali susargdinti kitokią imuninę sistemą turinčią gentį – dėl vienos mažos klaidos maškopirai bet kada gali tapti tik dar vienu storose mokslinėse knygose užrašytu išnykusios genties pavadinimu.
Galbūt nuspėdami visa tai vyresni maškopirai drabužius sudegina lauže, bet kažkodėl nestabdo bananų ir kitokių gardėsių vagių.
Dėl įvairių genčių atstovų nemirtingų sielų išganymo nerimaujantys Peru dvasininkai jau seniai bando atversti čiabuvius į krikščionybę.
Kai dominikonų kunigas Pedro Rey kateriu plaukia per maškopirų žemes, jis jiems atveža naudingesnių dovanų nei dauguma – mačečių.
Dėl to šį kunigą čiabuviai ypač myli, o vaikai pas jį bėga išskėstomis rankomis. Peru kultūros ministerijos darbuotojai ir modernūs čiabuviai, be abejonės, tokiais kyšiais nesižavi.
Nedidelei bažnyčiai vadovaujantis, 18 metų įvairias izoliuotas gentis verbuojantis kunigas P.Rey tvirtino, kad nors ir žavisi noru apsaugoti čiabuvius, vyriausybės tikslai jam kėlė įtarimą.
„Tie žmonės irgi turi teisę bendrauti, bet jiems šia teise neleidžiama naudotis, – pasakojo katerius ir mačetes mėgstantis kunigas P.Rey. – Bažnyčia turi daugiau nei šimtą metų bendravimo su gentimis patirties, bet vyriausybėje sėdi žmonės, dalis kurių net iš tolo nėra matę indėno. Kai mes pirmą kartą atvykome į šį regioną, upėje buvo pilna lavonų.“
„Kunigas su maškopirais bando daryti tą patį, ką bažnyčia padarė su mano gentimi, kai per prievartą inicijavo pirmąjį kontaktą“, – perspėjo vienas amarakerio genties vadų, kurio tauta dėl dominikonų užmojų sumažėjo nuo 15 tūkst. iki 2 tūkst.
Laukia niūri ateitis
L.Perezo nužudymas išprovokavo jo gentainių atsaką: įtūžę perujiečiai griebė savo šaunamuosius ginklus ir išlėkė į džiungles medžioti maškopirų. Tačiau smaragdinėje tankynėje jie rado tik vieną maškopirų genties stovyklą, ją sunaikino, o rastas strėles išmetė į vandenį.
„Vienintelis sprendimas yra išstumti maškopirų gentį, – širdo Šipetiario kaime gyvenanti Rufina Rivera, kuri nebegali nei ūkininkauti, nei palikti savo vaikų be priežiūros, nes čiabuviai jau kurį laiką sukinėjasi netoliese. – Sakote, kad jei maškopirai ateis, mes neturėtume nieko daryti? Jei kas nors iš jų nužudys ką nors iš mūsiškių, žinoma, kad juos žudysiu. Jei jie nužudys mano vyrą, aš juos nužudysiu, o po to visiems garsiai pasakysiu, už ką sėdžiu už grotų.“
Tačiau maškopirų genties dalia taip pat nelengva: jų link nenumaldomai artėja grąžtų, ekskavatorių, pjūklų kariauna ir tamsioji civilizacijos pusė – korumpuota Peru išteklių išgavimo industrija.
Peru džiunglėse glūdi daugybė vertingų žaliavų: nuo retos medienos iki aukso.
„Madre de Diose yra daug aukso, bet tik 6,7 proc. jo galima legaliai išgauti, – pabrėžė Madre de Dioso gubernatoriaus pavaduotojas Eduardo Salhuana, kurio vadovas siekė nutiesti kelią per džiungles prie pat maškopirų genties teritorijos. – Tiek daug žemės saugoma, kad žmonėms nebėra kur dirbti.
Žmonės trokšta kelio, kad pavyktų lengviau nukeliauti į Puerto Maldonadą.“
Madre de Dioso regiono sostinės Puerto Maldonado pareigūnai valdo beveik nekontroliuojami Peru centrinės vyriausybės, todėl džiunglėse verslininkai nelegaliai kerta miškus, kasa auksą ir stato miestelius norėdami patenkinti visus tamsiausius skurdžių darbininkų poreikius.
Dabar vietoj miškų – modernios džiunglės, kuriose perujiečiai alkoholyje ir nepilnamečių merginų glėbiuose skandina blogo gyvenimo kartėlį.
O čiabuviai, kurių gentys – priverstinai ar dėl likimo išdaigos – paragavo civilizacijos, yra priversti ieškoti bet kokio įmanomo darbo, kad išliktų.
Dažniausiai modernūs čiabuviai tampa gidais, įsidarbina vienoje iš džiungles dėl pelno ryjančių įmonių arba už skatikus parduoda savo kūną prakaituotiems šachtininkams.
Maškopirų laukia arba toks likimas, arba vagiliavimas bei visko kaulijimas iš lankytojų, kuriuo jie užsiima dabar.
„Ar jie taps elgetomis? – svarstė etnobiologas Glennas Shephardas. – Ar stovės prie upės ir reikalaus: „Duokite mums tą, duokite mums aną“?“ („The New Yorker“, LR)
Džiunglių čiabuvius pavertė vergais
Dėl nežabotos industrijos plitimo Madre de Diose ypač žinomas yra vienas žmogus – Kaučiuko baronu pravardžiuojamas Carlosas Ferminas Fitzcarraldas. Šis 1862 metais gimęs airių, amerikiečių ir perujiečių kraujo turintis vyras, kaip ir daugelis kaučiuko industrijos milžinų, susikrovė turtus elgdamasis negailestingai – kaip dabartiniai narkotikų baronai.
C.F.Fitzcarraldas įkūrė Puerto Maldonado miestą, o siekdamas praplėsti savo verslą privertė tūkstančius čiabuvių prakirsti kelius džiunglėse. 1894 metais Kaučiuko baronas pažadėjo savo sekėjams „dangiškųjų kalnų lobį“, jei jie nuties geležinkelį per kalną, skiriantį dvi Urubambos upės vagas. Baronas taip pat liepė savo darbininkams per kalną pernešti išrinktą garlaivį.
Džiunglėse C.F.Fitzcarraldas su palyda aptiko maško pirų gentį – ją verslininkas bandė išgąsdinti šautuvais. Kai maško pirų vadas paklausė, kokias strėles naudoja atėjūnai, C.F.Fitzcarraldas padavė jam kulką.
Čiabuvių vadas neliko sužavėtas: jis paėmė strėlę ir ja prakirto savo ranką iki kraujo parodydamas, kad maško pirų ginklai – viršesni. Kai vadas apsisuko ir susiruošė keliauti namo, C.F.Fitzcarraldo ekspedicija nužudė jį ir dar šimtą čiabuvių.
Kitos gentys atsargiai elgtis su kitataučiais išmoko dar seniau – XVI amžiuje, kai po Amazonės džiungles siautėjo Ispanijos konkistadorai. Šių karių muškietos ir patrankos labai greitai rūdijo drėgnose džiunglėse, kurios pradėtos vadinti „žaliuoju pragaru“.
Konkistadorų atsiminimose rašoma, kad kariai sugaudavo indėnus, išvirdavo juos puoduose, o riebalus naudojo savo metaliniams ginklams sutepti. Kai kuriose gentyse po pusės tūkstančio metų vis dar prisimenamos pamokomos pasakos apie „pištakus“ – piktus žmones, kurie iš čiabuvių kūnų vagia aliejų.
