Marte Odegarden buvo viena iš tų, kurių 2011 metų liepos 22-ąją Utiojos saloje vos nenužudė smogikas A.B.Breivikas. Dabar 22-erių metų sulaukusi mergina sėkmingai baigė bakalauro studijas ir šiuo metu viena keliauja po Pietų JAV, rašo „The Local“.
„Ši kelionė yra atlygis sau, nes gavau bakalauro diplomą, – sakė M.Odegarden. – Taip pat norėjau sau įrodyti, kad keliauti galiu viena.“
Tai, kad M.Odegarden iš vis sugeba įlipti į autobusą arba lėktuvą yra maža pergalė. Nuo to laiko, kai prieš pusę dešimtmečio buvo pašauta, ji imdavo panikuoti kaskart, kai atsidurdavo didelėse miniose arba turėdavo važiuoti viešuoju transportu. Merginai kildavo panikos priepuolis vien tik įėjus į maisto prekių parduotuvę.
Iššūkiai prasideda išgyvenus
Prieš penkerius metus 17-metę M.Odegarden du kartus į nugarą pašovė Utiojos saloje skerdynes surengęs A.B.Breivikas. Merginai buvo sužeista nugara ir pilvas, prasidėjo vidinis kraujavimas.
Taip pat plyšo vienas iš M.Odegarden inkstų, o viena koja buvo paralyžiuota. Daktarai bijojo, kad ji neišgyvens keturių minučių skrydžio sraigtasparniu iki ligoninės.
„Manau mano gyvenimas dabar yra visai neblogas – gyvenu pakankamai normaliai, – pasakojo mergina. – Tačiau tik prieš šešis mėnesius pajutau, kad vėl galiu atsipalaiduoti.“
Reabilituoti raumenis M.Odegarden prireikė kelių šimtų valandų, ir net dabar jai vis dar reikia kasdien gerti vaistus nuo skausmo. Mergina išmoko gyventi su nerviniu skausmu kojoje, kuris kelia nuolatinį niežulį.
Tačiau labiausiai M.Odegarden džiaugiasi dėl to, kad po truputį atslūgo miego problemos ir kiekvieną naktį kankinusios baimės – pirmaisiais metais po atakos nebūdavo nakties, kai ji nesapnuodavo košmarų, o dabar ji jau gali miegoti ramiau.
M.Odegarden ligoninėje praleido penkis mėnesius, o likusį laiką bandė gyvenimą sugrąžinti į įprastas vėžes.
„Tik atsigręžusi į praeitį suvokiu kaip buvo sunku, – aiškino mergina. – Ligoninėje dažnai galvodavau, ko reikėtų, kad gyvenčiau kaip norėčiau. Manau tokios mintys man labai padėjo. Labiausiai pasiilgstu savo naivumo. Greičiausiai nebegalėsiu gyventi be nerimo.“
Smogikui spėjo atleisti?
Per šaudynes Utiojos saloje buvęs Bjornas Ihleris portale „Quartz“ rašė, kad net toks teroristas kaip A.B.Breivikas nusipelnė elementaraus žmogiškumo, nes priešingu atveju būtų elgiamasi lygiai taip pat kaip ekstremistai ir smurto siekiantys radikalai.
„Aš ginsiu žmogiškumą. A.B.Breivikas nepakeitė to, kaip aš ir mano tauta elgiamės su kitais žmonėmis, net su juo pačiu, – rašė B.Ihleris. – Nužmoginimas randamas visose ekstremizmo formose. Naciai žydus laikė žiurkėmis, o Ruandoje radijas tutsius vadino tarakonais ir taip ragino hutus juos žudyti.“
Magistro studentas B.Ihleris savo diplominį darbą rašo būtent apie ekstremistus, ir kaip galima juos įtikinti atsisakyti smurto vardan politinių tikslų. Vaikinui tenka artimai bendradarbiauti su pasitaisusiais ekstremistais.
„Niekada neturėtume į terorizmą žvelgti naiviai, – pabrėžė studentas. – Tačiau privalome mesti iššūkį tiems, kurie bando visus nužmoginti, ir priminti jiems, kad visų gyvybė yra lygi.“
Tuo metu kitas jaunuolis – Jarlas Riskjellis Gjerde'as – apie savo patirtį nusprendė papasakoti tinklalapyje „Reddit“. Pasak vaikino, prasidėjus išpuoliui Utiojoje jo kūnas buvo pilnas adrenalino ir jam dingo bet kokia baimė – bėgdamas pro aukų kūnus jis nebesuvokė, kas vyko, rašo „The Independent“.
„Daugelis žmonių jautė kaltę, kad išgyveno, bet aš to niekados nejaučiau, – aiškino J.R.Gjerde'as. – Man pasisekė, kad pavyko išgelbėti vienam žmogui gyvybę, o kitą laikiau savo rankose, kai jis mirė. Man buvo garbė, kad jis nemirė vienas. Kartodavau sau, kad viskas būtų buvę šiek tiek blogiau, jei nebūčiau ten buvęs.“
Jaunuolis pasakojo, kad į Utioją buvo sugrįžęs du kartus. Viena iš kalvų, nuo kurių tąkart lėkė, jam pasirodė labai stati ir jis neįsivaizdavo, kaip tada pavyko nuo jos nubėgti. J.R.Gjerde'as teigė, kad buvo labai keista vaikščioti po vietas, kuriose mirė daugybė jo draugų.
A.B.Breiviko šaudynes išgyvenęs vaikinas sakė esąs įsitikinęs, kad policininkai vaikams nepadėjo, nes bijojo. Jaunuolis pabrėžė, kad visi išgyvenusieji gavo nepakankamai palaikymo bei psichologinės pagalbos. Pasak J.R.Gjerde'o, patį A.B.Breiviką reikėjo nužudyti Utiojoje, tačiau dabar tokio dalyko padaryti nelinkėtų niekam.
