Iki masinės žmogžudystės, įvykdytos Prancūzijos Alpėse praėjusių metų kovo 24-ąją, antrojo oro linijų „Germanwings“ piloto Andreo Lubitzo gyvenimas buvo nesibaigiančios klajonės po gydytojų kabinetus.
Tačiau aplinkiniai to nematė: vestuves su sužadėtine Kathrin Goldbach planavęs ir gerą darbą turėjęs 27-erių pilotas savo artimiesiems susirūpinimo nekėlė.
Blogiausia, kad vyro problemų nematė ir gydytojai, pas kuriuos jis nuolat lankėsi.
Jaunas vyras ilgai ieškojo pagalbos, tačiau taip jos ir nerado. Ir visa tai baigėsi 150 žmonių žūtimi Prancūzijos Alpėse.
Atrodė įprasta diena
Kai dieną prieš siaubingą katastrofą mokytoja dirbusi A.Lubitzo sužadėtinė K.Goldbach sugrįžo iš darbo, bute Diuseldorfe kvepėjo šviežiai pagamintu maistu.
Jos mylimasis jau buvo padengęs stalą ir paruošęs pietus.
Vėliau abu prekybos centre apsirūpino visai savaitei reikalingais pirkiniais. Vakarą Kathrin ir Andreas praleido ant sofos priešais televizorių, o 23 val. nuėjo miegoti.
Tai buvo įprasta poros, kuri jau planavo vestuves ir galvojo apie bendrus vaikus, diena.
Tiksliai po 11 valandų, 41 minutės ir 6 sekundžių pilotas A.Lubitzas tapo masinių žudynių organizatoriumi.
2015 metų kovo 24-ąją jis Vokietijos oro linijų bendrovės „Germanwings“ lėktuvą „Airbus A320“ nukreipė į kalno šlaitą Prancūzijos Alpėse.
Kartu su savimi į mirtį jis nusinešė visus lėktuve buvusius 149 žmones. Skrydžio 4U9525 antrojo piloto savižudybė tapo skaudžiausia nelaime Vokietijos aviacijos istorijoje.
Po baisios katastrofos praėjo metai. Bet paaiškinimo, kuris galėtų sumažinti artimųjų skausmą, nėra. Vokietija vis dar negali patikėti, kad vieno žmogaus psichologinės problemos sukėlė tiek kančių šimtams kitų.
Kas buvo A.Lubitzas?
Iš išsamių Diuseldorfo prokuratūros tyrimo dokumentų vėliau išryškėjo A.Lubitzo paveikslas: rimtų psichologinių sutrikimų turinčio vyriškio, nusivylusio, netekusio vilties, draskomo vidinių prieštaravimų, bandančio visais būdais atsikratyti savo demonų.
Iki 2008-ųjų jo gyvenimas tekėjo įprasta vaga. A.Lubitzas licenciją skraidyti sklandytuvu gavo dar būdamas paauglys, o kai buvo priimtas į „Lufthansa“ kaip pilotas praktikantas, išsipildė jo vaikystės svajonė.
Bet vos prasidėjus mokymams vyras ėmė grimzti į krizę: pradėjo girdėti keistus garsus, švilpesį, spengimą ausyse.
Dažni apsilankymai pas gydytojus visada baigdavosi ta pačia išvada: fiziniu požiūriu visiškai sveikas, o ūžesiai atsiranda dėl psichinių priežasčių. Netrukus A.Lubitzo gimtojo Montabauro miestelio psichiatras konstatavo jaunam vyrui sunkios formos depresiją, ir 20-metis stojo į kovą su šia liga.
Jis pradėjo gydymosi kursą, vartojo antidepresantus. Po 10 mėnesių A.Lubitzas buvo laikomas pasveikusiu ir piloto praktiką baigė puikiais įvertinimais.
Reikėjo nuolatinių tyrimų
Tačiau, A.Lubitzui išsigydžius, jo ligos istorijoje liko viena dėmė: įrašas, rodantis, kad jam reikalingi specifiniai reguliarūs medicinos tyrimai.
Ši informacija buvo įtraukta ir į kitus dokumentus – tiek JAV aviacijos žinybos, tiek skrydžių bendrovės „Lufthansa“.
Todėl pažymą, kad gali dirbti pilotu, jis gavo tik su išlyga. Atsinaujinus psichikos problemoms, A.Lubitzui būtų tekę atsisveikinti su svajone skraidyti.
Vos tapęs pilotu A.Lubitzas savo problemas kurį laiką pamiršo, depresija buvo atsitraukusi. Jis su susižavėjimu pasakojo draugams apie darbą, jo santykiai su Kathrin buvo darnūs.
Darydamas įvairius atsipalaidavimo pratimus ir bėgiodamas maratoną A.Lubitzas palaikė fizinę formą.
2014 metų gruodžio 1 dieną jis elektroniniu laišku netikėtai kreipėsi į oro bendrovės „Lufthansa“ medicinos tarnybą. Vyras klausė, ar įrašas dėl išlygos gali būti pašalintas iš jo dokumentų.
A.Lubitzui buvo atsakyta, kad būtinus dokumentus – gydytojų išduotas pažymas, bylojančias apie pavojų nekeliančią jo sveikatos būklę – jis privalo įteikti federalinei aviacijos žinybai.
Gydytojų lankymo maratonas
Kiek vėliau jis tikrai susirado gydytoją. Tačiau ne tam, kad gautų sveikatos pažymą, o dėl to, jog baiminosi dėl savo regėjimo.
Ir tai buvo neįtikėtinos jo odisėjos pas gydytojus pradžia – per tris mėnesius jis lankėsi pas medikus net 21 kartą.
2014-ųjų gruodžio 23-iąją vienam Diuseldorfo akių gydytojui 27-erių A.Lubitzas prisipažino, kad kenčia dėl didelio akispūdžio ir mato dryželius.
Pirmiausia buvo nustatyta dažnai pasitaikanti diagnozė: toliaregystė ir ragenos iškrypimas. Atlikus išsamesnius tyrimus, kilo net įtarimas, kad galėtų būti pažeista tinklainė. Bet po kelių savaičių, sausio 6-ąją, gydytojas patikslino, kad A.Lubitzo tinklainė nepažeista.
Tačiau A.Lubitzas, regis, išvadomis nepatikėjo. Tą pačią dieną jį apžiūrėjo jau kitas ekspertas. Pas gydytojus pilotas lankėsi sausio, vasario ir kovo mėnesiais.
Vis dėlto jų nustatyta diagnozė buvo ta pati: visi tvirtino, kad piloto akys sveikos. Medikai konstatavo, kad negalavimus galėtų lemti veikiau psichinės priežastys.
Netrukus A.Lubitzas kreipėsi patarimo į šeimos gydytoją, daugelį psichologų, neurologų ir klinikų: per tris mėnesius iki savo mirties jis net 32 kartus apsilankė pas gydytojus.
Piloto ligos nenustatė
Viena šeimos gydytoja A.Lubitzui patarė apsilankyti psichiatrijos klinikoje, tačiau A.Lubitzas suplėšė jos išrašytą siuntimą.
Jokių fizinių A.Lubitzo negalavimų nebuvo nustatyta ir Diuseldorfo universitetinėje klinikoje, bet tyrimų išvadose nurodyta, kad pacientą kamuoja vidinė įtampa ir nerimas.
Dėl ankstesnės išsekimą sukėlusios depresijos gydytojai rekomendavo A.Lubitzui pasiimti nedarbingumo pažymą ir vėl atnaujinti psichoterapijos kursą. Medikai įspėjo, kad delsimas gali blogai atsiliepti jo karjerai.
Tarp sausio 29-osios ir kovo 16-osios A.Lubitzas nuvyko pas savo ankstesnį psichiatrą. Jis prašė išrašyti migdomųjų vaistų, nes naktimis esą neranda ramybės, – tai klasikinis depresijos požymis.
Bet psichiatras nesiėmė tyrimų, tik išdavė nedarbingumo pažymą, skyrė vaistų ir paragino A.Lubitzą savo problemą išsiaiškinti su kompetentingu pilotų gydytoju.
Kaip iš tikrųjų blogai jautėsi jų pacientas, veikiausiai nepastebėjo nė vienas gydytojas. Ir sunkios depresijos niekas taip ir nenustatė. Galbūt ir dėl to, kad A.Lubitzas visuomet tvirtino, kad neturi minčių apie savižudybę.
27-erių vyras retai kada iš tikrųjų buvo atviras su jį gydančiais medikais: daugeliui jų jis nepasakojo apie savo ankstesnę depresiją arba ją sumenkino. Taip pat draudė tyrimų rezultatus siųsti kitiems gydytojams. Kartą netgi atsisakė nurodyti savo profesiją.
Mėgino susidoroti pats
A.Lubitzas mėgino susitvarkyti pats ir psichikos negalavimus bandė slopinti medikamentais.
Po katastrofos Prancūzijos Alpėse jo bute rasta daugybė tuščių maisto papildų, skirtų regėjimui gerinti, pakuočių. O jo palaikuose aptikta antidepresantų, migdomųjų ir medikamentų, slopinančių baimę, pėdsakų.
A.Lubitzas ilgai vartojo įvairius vaistus, kuriuos reikėtų vartoti tik kelias dienas, nes prie jų greitai priprantama: jų poveikis trumpas ir po kelių savaičių jie gali net sukelti baimės sutrikimus ar juos sustiprinti.
Kaip aiškino vienas gydytojas, galėjęs susipažinti su A.Lubitzo byla, stebėtina, kaip atkakliai vaikinas priešinosi depresijai ir su kokia energija slėpė savo ligos požymius.
Tačiau Elmaras Giemulla, kuris atstovauja daugeliui žuvusių artimųjų ir JAV rengia teismui ieškinius dėl žalos atlyginimo, įsitikinęs, kad pagal Vokietijos ir JAV įstatymus A.Lubitzas tikrai negalėjo pilotuoti orlaivio.
Jis negalįs suprasti, kodėl vokiečio piloto sveikatos būklė nebuvo kontroliuojama po jį užklupusios pirmosios depresijos.
Likus kelioms dienoms iki savižudybės A.Lubitzas internete ieškojo informacijos, kaip galima nusižudyti panaudojant benziną, automobilio išmetamąsias dujas, cianidą ir mirtinų maliarijos medikamentų bei antidepresantų derinius.
Jis taip pat domėjosi, kaip elgiamasi su pilotų kabinos durimis, kai jos uždaromos iš vidaus.
Būta A.Lubitzo galvoje ir gerų minčių, kurias jis pasižymėjo viename raštelyje: „Sveikatos ataskaita“ ir „Sutelkti vidinę valią darbui ir gyvenimui“.
Tačiau kiek vėliau A.Lubitzas nukreipė orlaivį į kalnų masyvą. Tamsioji antrojo „Germanwings“ piloto sielos pusė nugalėjo.
