Naujas Vokietijoje planuojamas įstatymas turėtų užkirsti kelią teroristinėms organizacijoms, tokioms kaip „Islamo valstybė“, pelnytis iš išplėštose kapavietėse aptiktų vertingų radinių pardavimo.
Pagal įstatymą pardavėjai ir tarpininkai, kurie verčiasi antikinių buvusio Sirijos Palmyros miesto radinių spekuliacija, taip pat nusikalstų kaip ir jų pirkėjai.
Tačiau geriau įsigilinus į jo projektą aiškėja, kad kai kurie paragrafai nusikaltėliais paverstų ir kolekcininkus, renkančius fosilijas – suakmenėjusias, apanglėjusias arba sušalusias organizmų liekanas arba jų atspaudus žemės sluoksniuose.
Be to, naujasis įstatymas taip pat gerokai pasunkintų mokslininkų tyrimus: radinius būtų labai sudėtinga gabenti į užsienio šalių laboratorijas.
Archeologų Meka
Šamhauptene, 400 gyventojų turinčiame kaime Bavarijoje, ant Frankonijos Albo kalnų, nėra nė vienos degalinės, užeigos ar prekybos centro.
Šioje vietovėje juros periodo laikais – daugiau nei prieš 145 milijonus metų – iš šiltos pirmykštės jūros kyšojo tik kelios salos.
Dabar Šamhauptenas – fosilijų kolekcininkų Meka.
2010 metais čia iš Niurnbergo apylinkių atvykęs vyriškis rado lobį, kurio vertė siekė daugiau negu milijoną eurų.
Kalkakmenio plokštę su suakmenėjusiais kaulais jis aptiko ūkininko Franzo Gerstnerio akmenų skaldykloje.
Apie jo vertę tada veikiausiai nieko nežinojo – iš pirmo žvilgsnio net ir specialistas vargu ar gali atpažinti, kokio tai pirmykščio gyvūno kaulai.
Bet kai vyriškis su vienu prekiautoju kreipėsi į Bavarijos valstybinio paleontologijos muziejaus mokslininką, šis patvirtino radinio vertingumą.
Tai buvo dvyliktasis žmonių atrastas archeopterikso fosilijos egzempliorius – išnykusių senovinių paukščių rūšies, gyvenusios prieš 150 milijonų metų, juros periodo laikais.
Kam turi priklausyti?
Akmens skaldyklos savininkas F.Gerstneris, kurio žemėse buvo atrasta fosilija, apie radinio vertę sužinojo tik praėjusiais metais. Tarp ją radusio vyriškio ir ūkininko netrukus užvirė ginčas.
Remiantis Civilinio kodekso paragrafu „lobio radimas“, ūkininkui, kaip žemės savininkui, turėjo priklausyti pusė radinio vertės.
Jis pats norėjęs, kad fosilija tam tikram laikui būtų išnuomota mokslo reikmėms.
Bet šį vertingą radinį aptikęs vyriškis su ūkininko norais nesutiko ir galiausiai, ūkininko nepasitenkinimui, archeopteriksas liko jo privačioje kolekcijoje.
Ginčas Šamhauptene iliustruoja sudėtingą teisinę situaciją, dėl kurios tyrėjai, akmenų skaldyklų savininkai ir fosilijų kolekcininkai ginčijasi jau 150 metų.
Kivirčą, kaip tikimasi, turėtų išspręsti naujas kultūros vertybių apsaugos įstatymas.
Kentės kolekcininkai
Pagal planuojamo įstatymo projektą prie kultūros vertybių būtų priskiriami meno kūriniai, senoviniai išskirtiniai automobiliai, nuotraukos, knygos, monetų kolekcijos ir fosilijos.
Vertybės būtų laikomos priklausančiomis valstybei, kurioje buvo atrastos.
Taip pat būtų atsižvelgiama į skirtingas jų vertės ir amžiaus ribas.
Antai į kultūros vertybių kategoriją patektų kūriniai, kurie yra 70 metų senumo ir brangesni nei 300 tūkstančių eurų.
Į archeologinių radinių kategoriją – radiniai be fiksuotos minimalios bendros vertės, jei yra senesni nei 100 metų.
Pagal naujojo įstatymo projektą leidėjai atsižvelgė ir į tokius retus radinius kaip archeopteriksas.
Tačiau jie priskiriami prie tos pačios kategorijos kaip ir suakmenėjusios, jokios vertės neturinčios masinės prekės, kurių būtų negalima išvežti per sieną.
Tai reiškia, kad žmonės, kurie legaliai akmenų skaldyklose tyrimams ieško menkaverčių fosilijų, nusikalstų, jeigu jas gabentų per sieną.
Taip pat svarbu, kad pagal naująjį įstatymą pardavėjai ir tarpininkai, kurie verčiasi antikinių buvusio Sirijos Palmyros miesto radinių spekuliacija, taip pat nusikalstų kaip ir jų pirkėjai.
Taip siekiama užkirsti kelią pasipelnyti džihadistams, išplėšusiems šį miestą ir dabar pardavinėjantiems jo liekanas.
Siekia gero tikslo
Įdomiausia, kad pasirodžius tokiam įstatymo projektui pasipylė protestai tų, kurie pagal Vokietijos valdžios planą iš jo turėjo gauti naudos.
„Atrodo, Vokietijos vyriausybė mus, gamtos tyrinėtojus, pamiršo, kai planavo šį įstatymą. Taip, kaip jis dabar formuluojamas, mums kenks“, – sako Bavarijos valstybinio paleontologijos muziejaus direktorius Gertas Worheide.
Jis teigia, kad gresia pavojus iki šiol pasitikėjimu grįstiems santykiams su fosilijų prekiautojais ir kolekcininkais – gali sulaukti baudos neįtardamas, kad perki uždraustą vertybę.
Iš kolekcininkų fosilijas perkantys tyrėjai neturi pinigų kasinėjimams ir turi pasikliauti tuo, ką nusiperka.
Jų kolekcijos kaupiamos savanorišku entuziastų darbu – jie savaitgaliais ir laisvais vakarais leidžiasi į paieškas, ir ne tik renka, preparuoja radinius, bet ir juos nuomoja.
„Bavarijoje nė vienas archeopteriksas nebuvo rastas mokslininkų“, – sako Mike Reichas, paleontologijos draugijų vardu suformulavęs protesto laišką Vokietijos vyriausybei.
„Kolekcininkai gelbėja ypatingas fosilijas, kurios šiaip jau būtų sunaikintos gamtos akmenų trupintuvuose.
Fosilijos – gamtos turtas. Tiktai dėl žmogiškojo poveikio jos pavirsta kultūros vertybe“, – priduria Bavarijos valstybinio paleontologijos muziejaus darbuotojas Alexanderis Nutzelis.
Jo stalo stalčiuje guli šimtai suakmenėjusių sraigės kiaukutų, išskirstytų pagal formą, rūšį ir dydį.
Šį viso savo gyvenimo darbą muziejui perleido kolekcininkas.
Tokie radiniai neturi finansinės vertės ir jais tyrimo tikslais keičiasi viso pasaulio muziejai.
Bet pagal Vokietijoje planuojamą priimti įstatymą net ir ši kolekcija ateityje būtų nacionalinė vertybė ir „mobilia“ taptų tik didelėmis pastangomis, įveikiant biurokratines užkardas.
Atsiimtų eksponatus
Žmogus iš prigimties yra linkęs slėpti turtus.
Daugelis fosilijų kolekcininkų nenori dalytis savo radiniais. Jie slepia jų kilmę, kiti nesiviešina, jiems pakanka vieniems apžiūrinėti kokiame nors sandėliuke.
Tačiau jeigu būtų įvestas planuojamas įstatymas, gali ištuštėti ir Vokietijos archeologijos muziejai.
Fosilijų kolekcininkas Burkhardas Pohlis kiekvienais metais spalio pabaigoje lankosi Miunchene, kur rengiama didžiausia mineralų, fosilijų ir brangakmenių mugė. 1250 parodos dalyvių išsiskirsto po sales, liejasi specializuotos vokiečių, japonų, anglų, arabų kalbos.
Čia už keletą eurų galima nusipirkti koprolitų – suakmenėjusių iškastinių pirmykščių gyvūnų išmatų.
Tiranozauro dantis – nuo 5000 eurų, ichtiozauro skeletas kainuoja 100 tūkstančių eurų – tai kruopščiai preparuotas šedevras, bet neturintis jokios mokslinės vertės.
B.Pohlis – tvirto sudėjimo apie 60 metų vyriškis. Jis vengia viešumos, nenori fotografuotis ir pasikalbėti su žurnalistu sutinka tiktai dalyvaujant mugės vadovui Christophui Keilmannui.
Ką jis, fosilijų kolekcininkas, darytų, jeigu būtų priimtas, kaip planuojama, kultūros vertybių įstatymas?
„Tuomet man reikėtų atsiimti savo eksponatus iš Vokietijos muziejų“, – sako B.Pohlis.
Ar jų būtų daug? Į šį žurnalisto klausimą jis atsakė tyla.
Jo eksponatą, vadinamąjį Termopolio archeopterikso egzempliorių, tyrėjai išsinuomojo pakartotinai.
Be to, kaip B.Pohlis prasitarė žurnalistui, jis turi ir vienuoliktąjį egzempliorių – žiniasklaidos žvaigždę, kuri atsirado prieš ketverius metus ir atsidūrė mokslinio žurnalo „Nature“ viršelyje. Dabar šis archeopterikso egzempliorius eksponuojamas Zolnhofeno muziejuje.
Taip ir turėtų likti. Šį egzempliorių B.Pohlis įtraukė į kultūros vertybių sąrašą.
Kažkur Miuncheno mugėje sukinėjosi ir dvyliktojo archeopterikso savininkas.
Daugelis žino jo pavardę, bet niekas nenorėjo jos pasakyti. Ir jis leido savo radinį įtraukti į kultūros vertybių sąrašą.
Mokslininkai gali į jį kreiptis, bet atiduoti savo vertingo egzemplioriaus jis neprivalo.
Šiuo atveju nepadės ir naujasis kultūros vertybių apsaugos įstatymas. („Der Stern“, LR)
