Praėjusią liepą Ruqia Hassan savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paviešino įrašą: „Sveikinimai kiekvienai merginai, kuri švenčia Eid (musulmonų šventę po Ramadano) apsivilkusi pižama.“
Mergina sarkastiškai paminėjo tokį mažą malonumą kaip naujų rūbų dėvėjimas per religinę šventę. Tačiau vis dažniau tokie dalykai tampa neįmanomi Rakos mieste, kurį kontroliuoja IV teroristai.
Taip pat šitoks komentaras privertė R.Hassan šeimą sunerimti. Jie baiminosi, kad jų dukra tokiomis kalbomis gali prisišaukti nelaimę. Deja, jų nuojauta pasitvirtino – mergina buvo suimta ir įkalinta. O po kelių mėnesių nužudyta.
Prašė atpildo teroristams
Šeimos nariai sako, kad 30 metų mergina buvo drovi ir tyli. Tačiau socialiniuose tinkluose mergina nesidrovėjo viešinti žiaurias IV valdžios realijas. Ji nesistengė nuslėpti pasišlykštėjimo jų valdžia.
R.Hassan socialiniuose tinkluose buvo pasivadinusi Nissan Ibrahim vardu. Jos „Facebook“ paskyra tapo pasipriešinimo forma, kuri leido jai atskleisti apgailėtinas gyvenimo sąlygas jos gimtame mieste Rakoje.
Merginos žinutės buvo niūrios.
„Niekas neparodė mums jokios užuojautos, išskyrus kapines, – karčiai rašė ji. – Niekas nemyli mūsų taip, kaip kapinės.“
Taip pat ji vaizdingai užfiksavo mieste tvyrančią niūrią atmosferą: „Parduotuvėse žmonės daužosi vienas į kitą kaip bangos ne dėl to, kad jų buvo daug, o todėl, kad jų akys prilipusios prie dangaus, jų kojos juda nesąmoningai.“
Reportažai apie oro smūgius paskatino ją išliejo savo pyktį ant tų, kurie sukėlė ją supantį žiaurumą.
„Gaudesys danguje – išgirdome sprogimą. Dieve mano, saugok civilius, o visus kitus pasiimk. Šiandien IV policija pradėjo įvairius kankinimus. Dieve, aš tavęs maldauju, užbaik šį blogį, nugalėk tuos žmones“, – tokia buvo jos išsakyta žinutė, privertusi nerimauti jos draugus.
Grįžo į Raką
R.Hassan gimė ir užaugo Rakoje. Prieš sukilimus Sirijoje šį kuklų klestintį miestą gaubė draugiška atmosfera, žmonės buvo glaudžiai susiję su žemės ūkiu, o tradicijos darė didesnę įtaką miestui nei religija.
R.Hassan prisijungė prie protestų prieš Basharo al-Assado režimo nuo pirmųjų gatvėje vykusių demonstracijų.
Sukilimui pasklidus, Raka tapo magnetu dešimtims tūkstančių sirų. Miestas trumpam buvo tapęs „revoliuciniu viešbučiu“. 2013 metais sukilimus organizavo Laisvoji Sirijos armija (LSA) ir islamistų grupuotės tokios kaip „al-Nusros frontas“.
Kai „al-Nusros frontas“ atsisuko prieš LSA, R.Hassan šeima nebebuvo saugi.
„Kai Rakoje įvyko pirmoji ataka, kurdai buvo ištremti, – pasakojo jos pusbrolis Yehya Ali. – Ruqia su šeima atvyko į Kobanį ir apsistojo pas mus trims mėnesiams.“
Kitas jos pusbrolis gyrė merginos sumanumą ir ugningumą.
„Ruqia buvo ypatinga mergina. Ji buvo jautraus būdo ir negalėjo susigyventi su egzistuojančia neteisybe. Mes iki išnaktų diskutuodavome apie žmogaus prigimtį ir laisvę“, – tikino vaikinas.
Tačiau vėliau R.Hassan motina išsigando, kad gali prarasti savo verslą, tad nusprendė grįžti į Raką.
„Jie buvo vieni iš nedaugelio kurdų šeimų, kurie pasiliko Rakoje“, – sakė Ali.
Teroristai pakeitė miestą
„Aš nepažinojau Ruqia, tačiau tai, ką ji darė, buvo drąsu ir labai pavojinga. Kai mes dar augome, Rakoje galėjai rengtis kaip nori. Žmonės mokėjo mėgautis gyvenimu – susitikdavo su draugais, žvejodavo arba maudydavosi upėje. Su draugais eidavome į restoranus, kavines arba vaikštinėdavome po parkus,“ – sakė 27 metų Rakoje užaugusi, o vėliau į Jungtinę Karalystę pabėgusi daktarė Raheb Alwany.
Kai miestas tapo pavaldus IV, atmosfera tapo slogi.
„Viskas pasikeitė. Moteris visuomet turi būti apsigaubusios juodais hidžabais ir slėpti net rankas. Visos parduotuvės turi užsidaryti tuo metu, kai meldžiamasi. Jeigu mėginai nepaklusti taisyklėms, tavęs laukdavo negailestingos bausmės – plakimas, suėmimas arba bauda“, – atskleidė R.Alwany.
Sadistiškos egzekucijos vykdavo miesto pagrindiniame aplinkkelyje. Buvo uždraustos cigaretės, muzika. Bet kuri moteris negalėjo keliauti be vyro palydos. Mokyklos buvo uždarytos, sienos nudažytos juodai.
„Dabar situacija yra itin bloga – niekas be leidimo negali išvykti iš miesto. Žmonės, kurie yra nepatenkinti tvarka, turi du pasirinkimus: vengti IV, kas yra beveik neįmanoma, arba reikšti jiems pagarbą tik tam, kad išgyventų“, – tikino sirė.
Tačiau R.Hassan nepasirinko nė vieno, o jos kritika tapo vis aršesnė.
„Kiekviena diena jie vis kažką uždraudžia. Aš laukiu dienos, kai pagaliau bent ką nors leis“, – pašaipiai rašė mergina.
Miestiečiams gyvenimas tapo košmaru. O IV kovotojai pradėjo skleisti savo propagandą, vaizduodami miestą kaip džihadistų utopiją. Prisijungę prie teroristų radikalai iš viso pasaulio viešino nuotraukas, kuriose jie geria pieno kokteilius ir stebi saulėlydį.
Tačiau R.Hassan ne taip įsivaizdavo miesto gyvenimą.
„Šiandien kovotoja iš Tuniso mane sustabdė dėl islamiškos aprangos. Aš ignoravau ją ir ėjau toliau. Tačiau norėjau tuo metu turėti pistoletą tam, kad galėčiau ją nušauti. Aš norėjau užbaigti pažeminimą. Man bloga nuo jų ir jų valdžios. Man bloga nuo to, kad esu antrarūšė pilietė. Dieve, prašau, padėk mums“, – meldė R.Hassan.
Mirtinas pavojus žurnalistams
Žurnalistai negalėjo patekti į miestą, tad įvykius Rakoje intensyviai fiksavo naudodamiesi vietinių aprašymais.
Abu Mohammedas, vienas iš organizacijos „Raqqa is Being Slaughtered Silently“ – RIBSS („Raka yra tyliai skerdžiama“) steigėjų, teigė, kad R.Hassan su jais susisiekė dar 2014 metais.
Nors mergina neprisijungė prie 18 miesto žurnalistų tinklo, ji siekė tų pačių tikslų.
Oponuodami IV režimui Rakoje apsistoję vietos žurnalistai prisišaukė mirtiną grėsmę. 2014 metų gegužę miesto aikštėje buvo nužudytas pirmasis RIBSS žurnalistas. Buvo vykdomos ir kitų įtariamųjų egzekucijos. O jų vaizdo įrašai buvo viešinami kaip grasinamos žinutės kitiems.
„Vienintelis dalykas, kurį pasaulietis žino iš Korano, yra tai, kad Dievas yra pats gailestingiausias. Vienintelis dalykas, kurį kraštutinis islamistas prisimena, yra vienas eilėraštis – būti griežtam netikėliams ir gailestingam tikintiems. Tačiau kraštutiniams islamistams visi yra netikėliai, nesvarbu, esi musulmonas ar ne“, – „Facebook“ rašė R.Hassan.
RIBSS įkūrėjas A.Mohammedas teigė negalintis įsivaizduoti laimingos Rakos baigties.
„Mes bijome, kad miesto naikinimas yra neišvengiamas. Rakos gyventojai neturi kur bėgti. Jie yra apsupti kitų IV kontroliuojamų miestų, režimo arba kurdų“, – pabrėžė A.Mohammedas.
Mieste prasidėjus koalicijos oro antskrydžiams, IV padidino interneto kontrolę. Savo karius grupuotė versdavo lankytis internetinėse kavinėse tam, kad galėtų juos sekti. Rakos izoliacija padidėjo, gyventojai negalėjo sužinoti, kaip laikosi jų šeima, draugai, gyvenantis svetur.
Įspėjo dėl pavojaus
Tačiau R.Hassan stengėsi išlikti gyvybinga: „Mes verkiame dėl interneto, tačiau Alepe verkiama dėl vandens. Prašau, atjunkite internetą, mūsų balandžiai laiškanešiai nesiskųs“, – juokavo ji.
„Prieš jos suėmimą aš asmeniškai ją bandžiau įspėti, – sakė A.Mohammedas. – Perdaviau jos draugams, kad lieptų jai būti atsargesnei bei viešinant žinutes nevartoti tikrojo vardo ir nepublikuoti savo nuotraukų.“
„Man nepatiko tai, ką ji viešino. Aš daug kartų ją perspėjau, kad ji gali tapti taikiniu, tačiau ji tik supyko ant manęs ir ištrynė mane iš „Facebook“ draugų. Ji buvo užsispyrusi ir norėjo parodyti, kas vyksta iš tikrųjų, nepaisydama viso to kainos“, – tai pat pasakojo merginos pusbrolis.
Jos pusbrolis Abdullah taip pat kalbėjosi su ja.
„Ji sakė, kad jai nerūpi, kad IV gali pasiglemžti jos gyvybę. Jai gyvenimas be laisvės ir orumo atrodė beprasmis“, – tikino vaikinas.
Nebijojo mirties
Po R.Hassan suėmimo sunerimę šeimos nariai kiekvieną dieną ją lankydavo kalėjime. Tačiau jiems nebuvo leistą pamatyti merginos.
Užuot ištrinę jos „Facebook“ paskyrą, policininkai paliko ją tam, kad apgautų jos draugus. A.Mohammedo teigimu, islamistams pasisekė – mažiausiai penki buvo suimti.
„Mes tikėjomės, kad ji bus paleista. Tačiau Naujųjų metų dieną pas jos šeimą atvyko IV kovotojai. Jie pranešė, kad jai ir dar penkioms moterims buvo įvykdyta mirties bausmė. Šeimai neleido pasiimti merginos kūno“, – prisiminė R.Hassan pusbrolis.
Paskutinis merginos pranešimas „Facebook“ skambėjo taip: „Aš esu Rakoje ir gaunu mirtinų grasinimų. IV suėmė mane ir nužudys mane, bet viskas bus gerai, nes tada, kai jie nukirs mano galvą, aš išsaugosiu orumą, o tai yra geriau nei patirti pažeminimą.“
Abdullah tikisi, kad jo pusseserė taps įkvėps kitus.
„Ji pamokė žmonės tokių dalykų, kurių jie niekada nepamirš. Ji pamokė mus niekada nebijoti tirono. Aš esu įsitikinęs, kad nuo šiol turėsim daugiau kitų Ruqių“, – vylėsi kurdas.
Ali taip pat didžiuojasi savo pussesere: „Ji tapo mūsų kaimo didvyre. Ji buvo drąsi ir skleidė tiesą. Ji buvo bebaimė. Maža kurdų mergaitė iš Kobanio susidūrė su žiauria kariuomene ir sugebėjo ją pažeisti. Ją visuomet atsimins.“
Parengė Ugnė Jurgelevičiūtė
