Penktadienio vakarą neįprastai pritilęs automobilių eismas ir tą įprastinį jo triukšmo foną staiga pakeitęs nuolatinis sraigtasparnių ūžesys.
Žinios apie skirtingose Paryžiaus vietose vykusius ar tebevykstančius susišaudymus, tiksliau, skerdynes, kraujo klanus ant šaligatvių.
Kaip ant pragariškų mielių vis augantis žuvusiųjų skaičius.
Staiga sustabdytas metro eismas, apsupti kvartalai.
Primygtiniai valdžios raginimai neiti iš namų arba likti ten, kur jau esi, nors ir pas draugus ant sofos ar paprasčiausiai ant grindų. Paskelbta nepaprastoji padėtis.
Nė kiek neperdedant galima sakyti, kad lapkričio 13-osios naktį teko tik vargais negalais užmigti ir kitą rytą atsibusti su jausmu, jog Paryžius staiga atsidūrė kare. Kažkokios nenusakomos, sunkiai apibrėžiamos atmainos, asimetriškame, bet vis dėlto kare.
Kartojo žodį „karas“
130 žuvusieji, 352 sužeisti, 99 iš jų – labai sunkiai. Tokie nesuvokiami kelių koordinuotų „Islamo valstybės“ teroro išpuolių per vieną vakarą taikiame Paryžiuje ir Sen Deni priemiestyje padariniai.
„Prancūzijoje – karo padėtis. Penktadienio vakaro išpuoliai Paryžiuje ir prie stadiono „Stade de France“ yra karo veiksmai. Jie nusinešė 130 asmenų gyvybę ir daug žmonių sužeidė.
Tai – agresija prieš mūsų šalį, prieš mūsų vertybes, mūsų jaunimą, mūsų gyvenimo būdą“, – tokiais žodžiais pirmadienį prieš skubiai Versalyje sušauktą Kongresą savo kalbą pradėjo Prancūzijos prezidentas François Hollande’as.
Kartu jis paskelbė visą seriją veiksmų, pradedant siūlymu nepaprastąją padėtį pratęsti trims mėnesiams, iš peties sustiprinant policijos, slaptųjų tarnybų ir teisėsaugos priemones, ir baigiant įnirtingesniu „Islamo valstybės“ pozicijų Sirijoje bombardavimu.
Prancūzijos įstatymų leidėjai ketvirtadienį nedelsdami pritarė pasiūlymui dėl nepaprastosios padėties pratęsimo.
„Mes išnaikinsime terorizmą. Terorizmas nesunaikins mūsų respublikos. Mūsų respublika sunaikins terorizmą“, – nepalenkiamą ryžtą demonstravo Prancūzijos vadovas, kalbėjęs taip oriai, lyg būtų apsivilkęs karvedžio mundurą.
Žodį „karas“ arba žodžių junginį „karas su terorizmu“ , o ne „kova“ šią savaitę vis linksniavo ne tik F.Hollande’as, bet kone visi politikai, dalis apžvalgininkų, pagaliau paprasti žmonės.
„Terorizmas – mūsų gyvenamojo meto karas“, – dienraštyje „Le Monde“ komentavo istorikas Pascalis Ory.
Apsidžiaugė kasdieniu rūpesčiu
Prabėgus valandoms, vėliau – jau dienoms, pirmasis siaubo sukeltas sąstingis atlėgo. Prancūzijos sostinė jau palengva grįžta į normalaus gyvenimo vėžes. Kol kas sunkiai, su juntamu fatalizmu, bet ryžtingai ir protarpiais net linksmai.
Pirmoji ryžto banga turbūt atėjo su paviešintu „Islamo valstybės“ pranešimu apie išpuolį prieš „kryžiuočius“ ir „palaidūnišką“ jų – mūsų – gyvenimo būdą.
Tokie paistalai visai Prancūzijai tarsi padiktavo, kokio moralinio ginklo prieš tuos išgamas galima imtis.
Kaip jiems priešintis? Stengiantis paprasčiausiai toliau gyventi, laisvai vaikščioti į kavines, koncertus, tramdyti net ir visiškai pagrįstą baimės jausmą.
Stengiantis kaip galima greičiau atgaivinti tai, į ką šįkart nusitaikyta, – laisvą, linksmą ir nerūpestingą paryžietiško gyvenimo būdą.
Normaliomis aplinkybėmis tai būtų visiškas absurdas. Bet vienas pažįstamas pasakojo, kaip jis be galo apsidžiaugė, kai šeštadienio rytą ant savo buto vonios ir virtuvės lubų pastebėjo vandens dėmių ratilus.
Kažkas atsitiko viršuje gyvenančių kaimynų santechnikai. Reikėjo skubiai reaguoti, skambinti kaimynams, bėgti pas kiemsargį, kviestis meistrą...
Kitaip tariant, atsiplėšti nuo baisios realybės ir grįžti prie staiga tokiais mielais tapusių kasdienių rūpesčių.
Kaip sugrįžti į rutiną?
Bet jei kaimynai tavęs neužlieja? Kaip susiimti, nugalėti šlykščiai prilipusį baimės jausmą ir vėl pradėti gyventi normalų gyvenimą?
Juolab kad ta kilusi, o paskui pamažu ėmusi slūgti karo ir baimių nuojauta vis pakurstoma.
Tai staiga vėl sustabdoma metro linija, nes rastas įtartinas lagaminas, tai evakuojama geležinkelio stotis, tai pranešama apie tariamas bombas lėktuvuose...
Negana to, ankstų trečiadienio rytą Sen Deni rajone pradėjo griaudėti susišaudymai. Policijai pavyko laiku sustabdyti teroristų, kurie planavo dar vieną kruviną išpuolį, grupuotę, o per operaciją žuvo penktadienio skerdynes suplanavęs Abdelhamidas Abaaoudas.
Ir vis vien niekas negali pasakyti, kiek dar tokių grupuočių slapstosi. Na, ir kas, kad pareigūnai dabar kiekvieną naktį atlieka šimtus kratų įvairiose Prancūzijos vietose.
Kaip nerūpestingai gyventi – ne nuo lapkričio 13-osios, o nuo sausio 7-osios niekingų išpuolių prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir košerinio maisto parduotuvę, puikiai žinant, kad tai ne pabaiga?
Tik visiškas kretinas gali tikėti, kad daugiau teroristinių išpuolių ar bent jau mėginimų juos surengti Paryžiuje nebebus.
Kaip gyventi su tuo Damoklo kardu ir rytais linksmai žadinti vaikus, vesti juos į mokyklėlę, lyg nieko nebūtų buvę ir nebebus?
Kaip žingsniuoti į darbą ir prie pasilabinimo pažįstamiems kaip visada pridurti: „Ca va?“ („Kaip laikaisi?“ – Red.), puikiai žinant, kad tiek tau pačiai, tiek kitiems visai ne „ça va“.
Kaip eiti į teatrą ar restoraną, kaip juokauti su kolegomis arba draugais, kaip mylėtis, kaip užsirašyti pas kirpėją, kaip paprasčiausiai prisiversti vakare užsukti į parduotuvę maisto?
Nuliūdę, bet draugiškesni
„Privalome toliau gyventi normaliai, nes kitoks elgesys reikštų, kad jie nugalėjo“, – šią arba labai panašią frazę pastarosiomis dienomis teko girdėti, skaityti, galiausiai sau pačiai kartoti šimtus kartų.
Teroristų tikslas – ne tiek išžudyti, kiek sukelti terorą, paralyžiuoti iš baimės, sutrypti, pažeminti. Ir tikrai nelengva tam atsispirti – net tiems, kurie nuo įvykių vietos buvo toli.
Per pastarąją savaitę teko išgirsti ne vieną dūsavimą ir nusiskundimą, kad sunku susikaupti, grįžti prie darbų, sulaukti pateiktų užsakymų. Kitaip tariant, atsispirti paralyžiui ir pabusti.
Atsispirti ne tiktai paralyžiui, kaklą ir pečius įkyriai slegiančio sunkumo pojūčiui, bet ir įtarumui ar net neapykantai.
„Vargšas pagyvenęs vyras... Jis buvo apsirengęs dželabą (ilgą apsiaustą su gobtuvu. – Red.) ir užsidėjęs baltą kepuraitę.
Tu nė neįsivaizduoji, kaip nepatikliai į jį šnairavo dalis kitų keleivių ir fiziškai nuo jo laikėsi per atstumą. Tarsi sirgtų maru. Na, ir atmosfera. Fu“, – priemiestiniu traukiniu RER iš Nantero priemiesčio į Paryžių ką tik grįžusi pasakojo kavinėje sutikta pažįstama teisininkė.
Tokio šnairavimo ir kur kas rimtesnių neapykantos musulmonams proveržių nuo lapkričio 13-osios Prancūzijoje pasitaikė ne vienas ir ne du.
Kita vertus, pačiame Paryžiuje, ypač kairiajame Senos krante, man asmeniškai kaip tik pasirodė, kad žmonės smarkiai nuliūdę, bet atidesni, jautresni, draugiškesni vienas kitam.
Vis dėlto pasiturintis Paryžius ir jo priemiesčiai – atskiri pasauliai. Kai atsileidi ir kai vėl užplūsta sunkiai nuvejamas melancholiškas savigailos jausmas, pagalvoji, kad pabėgėliui iš Sirijos ar šiaip musulmonui Prancūzijoje šiuo metu gyventi tik sunkiau.
Nuo islamo fanatikų ir jų teroro jie kenčia dvigubai.
Įkvėpė pažįstamos žodžiai
Ketvirtadienį, nuvedusi vaikus į mokyklą, prie vartelių susitinku bendraklasio mamą Wafą, kilusią iš Maroko. Ji kaip visada gerai nusiteikusi.
Aišku, toks tik pirmasis įspūdis, netrunku pastebėti, kad ji slepia susinervinimą. Eidamos metro link išsikalbame.
„Tas savo skareles bent jau dabar jos galėtų nusirišti, kad ir kelioms dienoms, iš solidarumo. Taip joms ir pasakiau“, – burba Wafa, atpasakodama savo rytinį pokalbį su pora pažįstamų praktikuojančių musulmonių.
„Jeigu nori turėti prancūzišką pasą, tai ir elkis, po velnių, kaip pridera laisvai prancūzų moteriai. Gerbk savo kūną ir jeigu manai, kad šukuosena prasta, eik pas kirpėją, o ne skarą riškis.
To mane mama dar vaikystėje išmokė, nors ji – marokietė, visai ne prancūzė, kaip tos mano skarotosios“, – beria ji toliau.
„Wafa, atsargiau rinkis žodžius, nes tuoj pradėsiu galvoti, kad įstojai į Nacionalinį frontą (kraštutinių dešiniųjų partiją. – Red.)“, – traukiu pažįstamą per dantį.
„Kas gi tas „skarutes“ paprotins, jei ne aš? Aš juk sava. Jeigu jos nori, tegu kaltina mane islamofobija.
Aš vis tiek ginsiu tai, kas man brangu. Į Prancūziją atsikrausčiau, kad galėčiau džiaugtis tikra, visapusiška laisve.
Kad prisėdusi terasoje galėčiau išlenkti taurę Bordo vyno. Ir jokie nelabieji šunsnukiai man to neuždraus“, – stabtelėjusi, pažvelgusi man tiesiai į akis ir paėmusi mane už alkūnės, atšauna Wafa.
„Je suis en terrasse“
„Jie turi ginklų. Šikame ant jų, mes turime šampaną!“ – prajuokino kaip visada trečiadieniais pasirodantis praėjusį sausį nuo teroristų siaubingai nukentėjusio satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ pirmasis puslapis.
Jame nupieštas taurę užsivertęs ir šūvių suvarpytas vyras. Tik iš jo kūno bėga ne kraujas, o putojantis gėrimas.
„Je suis en terrasse“ („Aš esu terasoje“). Toks naujas šūkis, prisimenant „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“), jau kitą dieną po atakų pasirodė socialiniuose tinkluose, šalia įvairiausių kitų paryžiečių ir kitų prancūzų pasipriešinimo akcijų.
„Paryžius – palaido gyvenimo sostinė? Paleistuvaukite, nekariaukite“, – ragina kita nuogą porą vaizduojanti „Charlie Hebdo“ karikatūra.
Norisi tikėti, kad šalia ryžtingų Prancūzijos valdžios veiksmų, galimo priemiesčių apsivalymo siekiant, kad nebeliktų ne tik teroristinių grupuočių, bet ir narkotikų prekybos bei kitokio plauko nusikalstamumo, humoras yra ir bus puikiausias ginklas prieš terorą.
Juoktis reikia. Kad ir pro ašaras, kaip pupos kapsinčias į vyno taurę šildomoje Paryžiaus terasoje.
Gyvenimas joje vėl verda kaip viręs. Beveik. Ir tikrai virs.
***
Molenbekas – užuovėja Belgijos džihadistams?
Dramatiškų vaizdų šią savaitę netrūko ir Belgijoje, kur buvo surengti keli policijos reidai, o Molenbeko rajonas Briuselyje buvo linksniuojamas kaip kone visiškai saugus prieglobstis su „Islamo valstybe“ ryšius užmezgusiems Europos džihadistams.
Molenbekas, nuo Briuselio centrinės Didžiosios aikštės nutolęs beveik 5 km į vakarus, ir policijos, ir žiniasklaidos dėmesį patraukė, nes iš šio rajono kilę keli penktadienio žudynių organizatoriai ir vykdytojai.
Belgijos policija jau praėjusį šeštadienį, kitą dieną po skerdynių Paryžiuje, surengė kelis reidus neturtingame Molenbeke, o šalies premjeras Charles’is Michelis rajoną pavadino radikalizacijos židiniu ir prakalbo apie „milžinišką problemą“.
Molenbeke daugiausia gyvena imigrantai ir etninių mažumų atstovai. Nedarbo problema čia didžiulė, tad rajonas visą dieną nenutyla. Tiesa, nors musulmonų bendruomenė gausi, vietos žmonėms atrodo neteisinga, kai Molenbekas vadinamas užuovėja džihadistams.
Vieno restorano savininkas Derdabi Nabilas skaičiuoja, kad pas jį kasdien užeina klientai, kilę iš 30 skirtingų šalių. Bet vyras tikina, kad šiame Briuselio rajone daugelis sugyvena taikiai.
„Kai atvyko policija, kaip tik dirbau. Molenbeke dar nebuvau matęs tiek pareigūnų ir ginklų. Šiaip čia nebūna jokių problemų“, – tikino D.Nabilas.
Vis dėlto šis Briuselio rajonas ir anksčiau buvo siejamas su ekstremizmu. Per policijos operaciją po sausio išpuolių prieš „Charlie Hebdo“ redakciją čia buvo nukauti du ekstremistai, o žudynių greitajame traukinyje rugpjūtį tik per plauką nesurengęs įtariamasis prieš tai buvo apsistojęs pas seserį būtent Molenbeke.
„Molenbekas yra keistas rajonas, – teigė belgas saugumo ekspertas Claude’as Moniquet. – Čia gyvena tūkstančiai imigrantų. Pusė gyventojų, o kai kur 70–80 proc., – musulmonai. Tai reiškia, kad apie tautų katilą kalbėti sunku, o rajonas – puiki slėptuvė teroristams.“
