Emiliano Fittipaldi, kurio knyga
„Gobšumas: dokumentai, atskleidžiantys Pranciškaus Bažnyčios
turtus, skandalus ir paslaptis“ (Avarizia – Le carte che svelano
ricchezza, scandali e segreti della chiesa di Francesco) buvo
pristatyta trečiadienį, sakė spaudos konferencijoje, kad nusprendė
iškelti į viešumą negeroves Katalikų Bažnyčioje, norėdamas
padėti pontifikui.
Žurnalistas papasakojo, kad kai kuriuos nutekintus dokumentus jam
perdavė vienas prelatas, kuris tvirtino jaučiantis pareigą
perspėti popiežių, kad kai kurie aukščiausio rango Bažnyčios
hierarchai piktnaudžiauja jos lėšomis.
„Jūs privalote parašyti knygą. Taip pat privalote parašyti
Pranciškui. Jis turi sužinoti“, – monsinjoras sakė
E.Fittipaldi.
Dvasininkas žadėjo perduoti žurnalistui dideles dėžes
konfidencialių dokumentų, atskleidžiančių kai kurias
nepatogiausias Bažnyčios paslaptis – pavyzdžiui, kaip Bažnyčios
fondas, teikiantis pagalbą sergantiems vaikams, virto kardinolų
asmenine banko sąskaita.
Įtūžęs Vatikanas pirmadienį pasmerkė E.Fittipaldi knygą ir
kitą nutekintais Bažnyčios dokumentais pagrįstą knygą,
parašytą kito italų žurnalisto.
Vatikano pareigūnai suėmė vieną ispaną prelatą ir italę
viešųjų ryšių konsultantę dėl įtariamo dokumentų nutekinimo,
sakydami argumentas, jog visa tai buvo padaryta popiežiaus labui yra
nepriimtinas.
Kaip nurodoma, tai 54 metų monsinjoras Lucio Angelis Vallejo
Balda, dirbęs popiežiaus
Pranciškaus įkurtoje komisijoje, turinčioje jį konsultuoti apie
Vatikano ekonomikos reformą, ir kita komisijos narė – Francesca
Chaouqui, dėl įspūdingos išvaizdos praminta
„sekso bomba“.
„Suprantu, kad Vatikanas susirūpinęs, – sakė E.Fittipaldi.
– Toks tyrimas gali būti keliantis nerimą, nes jis atskleidžia
atotrūkį tarp popiežiaus pozicijos neturtingų žmonių atžvilgiu
ir Vatikano mašinos tikrosios veiklos.“
Knygos autorius sakė žurnalistams, kad pastangos išvalyti
skandalais susitepusį Vatikano banką tebuvo „bergždžios
svajonės“, ir tikino, kad kardinolas George'as Pellas, vienas iš artimų pontifiko sąjungininkų, yra linkęs išlaidauti samdydamas darbuotojus ir pirkdamas brangius baldus.
Pasak jo, buvęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas
Tarcisio Bertone lėšas, skirtas vienai
Šventojo Sosto vadovaujamai ligoninei, panaudojo savo apartamentams
įrengti, taip pat nevengė kitų didelių išlaidų, įskaitant 23,8
tūkst. eurų kainavusį pasiskraidymą sraigtasparniu 2012 metais.
E.Fittipaldi taip pat sakė susipažinęs su dokumentais,
rodančiais, kad vadinamos Šv.Petro išmaldos pinigai, siunčiami
Vatikanui iš parapijų visame pasaulyje (2013 metais jos suma buvo
apie 378 mln. eurų), patekdavo į sąskaitą, naudojamą daugiausiai
Vatikano biurokratiniam aparatui finansuoti, o ne labdarai.
„Prekiautojai šventykloje“
Tuo tarpu italų žurnalistas Gianluigi Nuzzi ruošiasi išleisti knygą, kurios itališkas pavadinimas – „Kryžiaus kelias“ (Via Krucis), o angliškas – „Prekiautojai
šventykloje“ (Merchants in the Temple).
Jos autorius sutelkė dėmesį į aštuonių ekspertų komisiją,
turinčią teikti rekomendacijas popiežiui Pranciškui.
Ta institucija 2013 metais buvo įkurta po to, kai ankstesnis
Vatikano dokumentų nutekinimas tapo vienu iš veiksmų, paskatinusių
Pranciškaus pirmtako Benedikto XVI istorinį atsistatydinimą, bet ji
susidūrė su dideliu pasipriešinimus, mėgindama gauti informacijos
iš Romos Kurijos departamentų, kurie ilgą laiką beveik visiškai
savarankiškai sudarinėdavo Šventojo Sosto biudžetą, samdydavo
darbuotojus ir skirstydavo išlaidas.
Iš tos knygos, kurioje cituojami elektroniniai laiškai,
posėdžių protokolai, įrašyti privatūs pokalbiai ir pranešimai,
galima susidaryti vaizdą, kad Vatikano biurokratijoje veši netinkamo
valdymo, išlaidavimo ir slaptumo kultūra.
Knygoje cituojamas vienas pranešimas, išvardijantis šešis
prioritetus, kuriuos komisija išsikėlė pradėdama darbą –
pradedant nuo būtinybės užtikrinti milžiniško Vatikano valdomo
nekilnojamojo turto kontrolę. G.Nuzzi cituoja komisijos dokumentą,
kuriame sakoma, kad to nekilnojamojo turto vertė yra apie 2,7 mlrd.
eurų – apie septynis kartus didesnė negu nurodoma Bažnyčios
balansuose.
Komisija nustatė, kad kai kurios iš tų patalpų buvo nuomojamos
30 proc. arba dar mažesne negu įprasta rinkos kaina. Kai kurios buvo
nemokamai atiduotos kardinolams ir Šventojo Sosto biurokratams kaip
kompensacijų arba pensijų paketo dalis. Knygoje sakoma, kad
darbuotojams perleistus namus nuomojant už rinkos kainą pajamos
siektų 19,4 mln. eurų, o ne 6,2 mln. eurų, kaip yra dabar. Tuo
tarpu kiti „instituciniai“ pastatai, šiuo metu nenešantys jokių
pajamų, leistų uždirbti 30,4 mln. eurų.
Antrasis prioritetas komisijos sąraše – suvaldyti banko
sąskaitas, naudojamas Vatikano „postulatorių“ – pareigūnų,
kurie teikia asmenų, kurie galėtų būti paskelbti palaimintaisiais
arba šventaisiais, kandidatūras.
G.Nuzzi apskaičiavo, kad vieno šventojo kandidatūros
paskelbimas atsieina vidutiniškai 500 tūkst. eurų, o palaimintojo
– iki 750 tūkst. eurų. Šios lėšos gaunamos iš donorų,
siekiančių, kad būtų pagerbti jų siūlomi kandidatai.
Galiausiai G.Nuzzi aprašė skandalingą nutikimą, susijusį su
monsinjoru Giuseppe Sciacca – antruoju pagal rangą
žmogumi Vatikano administracijoje, kuris norėjo prabangesnių
apartamentų.
Daugelis aukšto rango Vatikano kardinolų gyvena didžiulėse
patalpose, o kai kurių apartamentų plotas būna didesnis negu 400
kv. metrų. Pasak G.Nuzzi, kai vienas senyvas kunigas, G.Sciaccos
kaimynas, buvo ilgam paguldytas į ligoninę, vyskupas išgriovė jų
butus skiriančią sieną ir prijungė prie savo apartamentų
papildomą kambarį su visais baldais.
Kai senasis prelatas galiausiai grįžo namus, jis rado savo
daiktus sukrautus dėžėse. Neilgai trukus jis mirė.
Pranciškus, kuris pats gyvena kukliame Vatikano viešbučio
kambaryje, po to incidento perkėlė G.Sciaccą į žemesnes pareigas
ir privertė jį išsikraustyti.
