Bet kol kas jam tenka likti čia, nes neturi pinigų pavojingai
kelionei per jūrą. Svarbu ir tai, kad jis nemoka plaukti.
Kaip ir daugelis kitų Irako krikščionių, šis 45-erių tėvas
yra pabėgėlis iš Irako šiaurinio miesto Mosulo, kurį pernai
rugpjūtį užėmė „Islamo valstybės“ grupuotė.
Daugiau kaip pusantrų metų H.Yussefas ir jo žmona su keturiais
vaikais laukia, kol Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių
komisaro valdyba (JTVPK) suteiks jiems pabėgėlių statusą ir
nurodys šalį apsigyventi.
„Esame palikti, užmiršti, – skundžiasi jis. – Tai
tikrai gadina nervus“.
Tačiau vyras dar sako nesąs pasirengęs sekti paskui kitus
irakiečius, kurie savo pačių pastangomis vyksta į Europą,
dažniausiai sumokėdami kontrabandininkams už pavojingą kelionę
per Viduržemio jūrą menkais perpildytais laiveliais.
„Aš nemoku plaukti“, – sako jis, dar pridurdamas, kad
bijąs, jog jo dvejų metų dukra ir kiti artimieji neatlaikytų šios
kelionės per jūrą.
„Aš tam neturiu pinigų, – dar pažymėjo vyras. – Dėl visų
šių priežasčių aš dvejoju, geriau jau palauksiu“.
Tačiau belaukdamas jis atsidūrė keblioje padėtyje. Jordanijos
įstatymai draudžia dirbti šioje šalyje, o finansinės pagalbos H.Yussefas
beveik jokios negauna.
„Mes nežinome, kas su mumis bus. Neturime darbo, uždarbio“,
– sakė H.Yussefas.
Atvykęs į Jordaniją jis tik kartą iš JTVPK gavo pinigų
sumą, kuri atitinka 70 dolerių.
„Palikome viską, ką buvome užgyvenę per dešimtis metų“,
– sakė vyras, kuris Jordanijos sostinėje dalijasi būstu su
dviem kitomis krikščionių šeimomis.
JTVPK yra užregistravusi Jordanijoje apie 50 tūkst. irakiečių,
taip pat apie 600 tūkst. sirų, sako Andrew Harperis, JTVPK atstovas Jordanijoje.
„Jeigu pabėgėliai neturėtų vilties ateičiai ar tikslo
Jordanijoje, neliktų čia jiems jokios alternatyvos, –
A.Harperis sakė naujienų agentūrai AFP. – Jiems tektų grįžti į
Iraką arba jie stengtųsi patekti į Europą“.
Legalus kelias
Tarp irakiečių pabėgėlių apie 11 tūkst. yra krikščionys,
sako Waelis Suleimanas, atstovaujantis Jordanijos
katalikų organizacijai „Caritas“, kuri rūpinasi apgyvendinimu ir
parama 2 tūkstančiams jų.
„Norime, kad jie liktų šiame regione, – aiškino
W.Suleimanas. – Tačiau turime juos paremti. Daugeliui jų nuomojame namus ir siunčiame vaikus į mokyklas“.
„Kaip tik šiuo metu kovojame, kad jie gautų darbo
leidimus“, – pridūrė jis.
Nassiras, jo žmona Milad su trimis vaikais atvyko į
Jordaniją prieš aštuonis mėnesius iš Karakošo, esančio netoli
Mosulo, kuris buvo didžiausią krikščionių bendruomenę turintis
Irako miestas, kol jį nebuvo užėmę „Islamo valstybės“
kovotojai.
Dabar juos priglaudė Šv.Juozapo parapija Amane, o maisto
parūpina „Caritas“.
Jų prieglobsčio prašymas apsigyventi Australijoje buvo
atmestas, bet šie Irako krikščionys tvirtina sieksią legalaus
būdo pabėgėlių statusui gauti Europoje ar kitur.
„Aš nebenoriu nieko neteisėto“, – sakė Nassiras.
Jo nelaimės draugas, Irako krikščionis Fadi Azizas, jo žmona ir keturios dukros jau penkerius metus laukia
šalies, kuri juos priimtų.
Šis buvęs valstybės tarnautojas iš Bagdado sako geriau
lauksiąs oficialios JTVPK procedūros – net jeigu ji truks ilgai ir
bus varginanti.
Kirsti jūrą ir pasieki Europa brangu, ilgai trunka, sunku ir
gali kainuoti vaikų gyvybes.
Kitas irakietis Sabah nori, kad jo šeima liktų saugi.
„Irake mes išgyvenome išpuolius, grobimus, žudymus ir
grasinimus, – pasakojo jis. – Pavargome. Nebenorime vėl
rizikuoti savo gyvybe“.
