Logiška manyti, kad nėra tokios saugumo priemonės, kuri galėtų sustabdyti pilotą, pasiryžusį sudaužyti orlaivį. Nemažai pilotų su tuo sutinka, bet taip pat pabrėžia, kad tragedija Alpėse tik išryškina struktūrines šiuolaikinės pigių skrydžių pramonės problemas.
„Pigūs pilotai, pigios gyvybės“, – tokius žodžius kartoja Adamas Shaw, anksčiau pilotavęs keleivinius lėktuvus, o dabar vadovaujantis akrobatinio skraidymo komandai „Captens“ Europoje.
A.Shaw atkreipia dėmesį į JAV pavyzdį – čia Federalinė aviacijos administracija prieš dvejus metus grąžino taisyklę, reikalaujančią, kad pilotai, prieš gaudami oficialų oro linijų transporto piloto pažymėjimą, turi sukaupti 1,5 tūkst. skrydžio valandų.
„Pareigūnai Azijoje ir Europoje turėtų tuoj pat pasielgti identiškai. Kodėl? Juk per tuos metus, kai kaupiamos skrydžių valandos – instrukciniais skrydžiais, javų purškimu, kitokiais skrydžiais, įgaunama tikros patirties. Lėktuvai dažnai būna prasti, su charakteriu.
Dar svarbiau tai, kad per tuos metus pilotai nuolat tikrinami – medicininė patikra atliekama kas šešis mėnesius.
Tačiau šiandien Europoje ir Azijoje tie 250 skrydžio valandų sukaupę pilotai keleivinio lėktuvo valdymo kabinoje gali atsidurti vos per dvejus metus. Tokia tendencija – pigus pilotų paruošimas, pigios avialinijos, pigūs drabužiai, pigus maistas... Pigios gyvybės“, – svarsto A.Shaw.
Šis patyręs pilotas liūdnai spėja: „Jei niekas greitai nepasikeis, panašių katastrofų dėl pilotų klaidų ar dėl jų nestabilumo per artimiausius metus išvysime ir daugiau. Visa tai dėl to, kad ciniški pigių oro linijų vadovai skaičiuoja pupas.“
„Kiek mokti, tiek ir gauni“, – tokios nuomonės laikosi ir kitas pilotas. Jis teigia: „Didžiosios JAV aviacijos bendrovės niekada nebūtų samdžiusios šio piloto (A.Lubitzo. – Red.). Užsienyje avialinijos į komercinį orlaivį įsileidžia pilotą, skraidžiusį vos 200 valandų.“
Konkrečiai A.Lubitzas „Germanwings“ dirbo 18 mėnesių ir buvo sukaupęs vos 630 skrydžio valandų. Žinoma, jis buvo tik antrasis pilotas, bet viena didžiausių avialinijų Europoje problemų ir yra tai, kad skrydžio kapitonai iš esmės skrenda vieni – jų padėjėjai dažnai visiškai nepatyrę.
„To sudaužyto lėktuvo pirmasis pilotas buvo skraidęs tūkstančius valandų, bet tai jam nepadėjo – A.Lubitzas užsirakino kabinoje. Antrasis pilotas neturėtų būti vien tik „mėsa ant sėdynės“, – tvirtino pilotas.
Jo manymu, pigių oro linijų vadybininkams svarbiausia, kad veiktų bendrovės programėlė išmaniajame telefone ir kad darbo jėga būtų kuo pigesnė, o administracinės išlaidos kuo mažesnės.
„Būtent ten ir juda visa aviacijos pramonė. Man tai dar viena priežastis džiaugtis, kad po 36 metų išėjau į pensiją“, – apibendrino pilotas.
Parengė Gintaras Radauskas
