Jis dar prieš dešimtmetį užsitraukė fanatikų nemalonę, kai nupiešė pirmuosius musulmonų pranašo Mahometo portretus. Dabar į menininką greičiausiai taikėsi išpuolių Danijoje organizatoriai.
Naujienų portalui „The Local“ davęs interviu dailininkas pasakoja apie savo gyvenimą su nuolatine apsauga ir teigia nesijaučiąs atsakingas už aplinkinių žmonių saugumą.
– Kokia dabar jūsų situacija?
– Aš esu slaptoje vietoje ir turiu čia likti, kol nebus duoti kitokie nurodymai. Manau, kad laikui bėgant man pavyks iš čia ištrūkti.
Kol kas čia viskas gerai, ir man sakoma, kad tai būtina, tačiau vis tiek norėtųsi šiek tiek pakvėpuoti grynu oru.
Kol aš slepiuosi, viskas bus gerai, tačiau išlieka klausimas, kaip toliau klostysis įvykiai. Jeigu Paryžiaus ir Kopenhagos atvejai nėra susiję, o artimiausiu metu naujų išpuolių nebus, galiu tikėtis greitu metu būti išleistas.
– Gal jau norisi lipti sienomis?
– Kol kas taip nesijaučiu. Per dienas po atakų Kopenhagoje sulaukiau labai daug telefono skambučių, žmonės nori imti iš manęs interviu.
Žinoma, norėtųsi turėti daugiau erdvės. Bet čia įrengta ir nedidelė piešimo studija su mano teptukais ir popieriumi.
Dabar atsirado didelis susidomėjimas mano paveikslais. Piešiu ir įprastu savo stiliumi, tačiau nutapiau ir kelis portretus.
– Ar jūs bijote?
– Ne. Taip jau seniai nesijaučiu. Kai esu apsuptas profesionalių asmens sargybinių, neturiu jokios priežasties būti įsibaiminęs.
– Ar Kopenhagoje buvo galima padaryti daugiau dėl žmonių saugumo?
– Taip, manau, kad visi su tuo sutiktų, bet ką gali padaryti? Dabar visi žino ir turi susitaikyti su šiomis pasekmėmis. Nors ši istorija ir tragiška, ji mus daug ko išmokė.
– Ar jautėte baimę po „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolimo Paryžiuje?
– Aš nelabai turiu ką jausti. Kiti žmonės manimi rūpinasi ir nutaria, kas yra saugu, o kas – ne. Po atakos Kopenhagoje supratome, kad mano apsauga iš tikrųjų veikia. Žinoma, žmonės galėjo būti geriau pasirengę, bet kas gali numatyti ateitį?
– Ar Švedijos institucijos turėtų geriau saugoti menininkus?
– Kai sulauki grasinimo ir apie jį praneši policijai, nieko neįvyksta. Iš dalies dėl to, kad apskritai nėra ką tokiu atveju daryti. Džihadistų grasinimai yra kur kas rimtesni, tačiau menininkai taip pat pradėjo labiau save cenzūruoti.
– Ar manote, kad suvaidinote tam tikrą vaidmenį dėl paaštrėjusios situacijos?
– Ar aš turiu pasirinkimą? Man neleidžiama kalbėti šiuo klausimu, nes tai kelia per daug emocijų. Tačiau vieši debatai ir yra pagrindinis demokratijos variklis. Man nuolatos grasinama, tačiau tai visuomenės nedomina taip, kaip kraštutinių dešiniųjų grasinimai.
– Ar jūs jaučiate atsakomybę už jus supančius žmones?
– Šis klausimas man nuolat užduodamas. Žinoma, kad aš neturiu tokios atsakomybės. Atsakingas yra tas žmogus, kuris veikia prieš visuomenės nustatytas taisykles.
– Ar galima pateisinti, kad jūsų apsauga gula ant Švedijos mokesčių mokėtojų pečių? 2011 m. jūsų apsauga kainavo daugiau kaip 600 tūkst. eurų.
– Tai politinis klausimas. Jie nusprendė, kad žodžio laisvė nusipelno tokios kainos. Be apsaugos aš tapčiau labai lengvu taikiniu, o tai pakirstų žodžio laisvę šalyje.
Švedijoje ir Danijoje yra milžiniškų integracijos problemų. Šalyse pastebimas nusikalstamumo ir imigrantų skaičiaus augimas, tačiau su tuo susidoroti nėra pakankamai lėšų.
– Ar manote, kad jums nebūtų kilusi grėsmė, jeigu neegzistuotų šios problemos?
– Taip. Jeigu valdžia sugebėtų užtikrinti sklandų integracijos procesą ir padėtų paaiškinti mūsų vertybes, problemas išspręsti būtų kur kas lengviau.
– Ar žodžio laisvė šiuo metu pavojuje?
– Galima ir taip sakyti. Nėra daug tokių, kurie ryžtųsi kritikuoti islamą arba bet ką, kas susiję su pranašu Mahometu. Dėl to menininkai save cenzūruoja.
Žinau, kad jie sulaukia grasinimų ir iš kitos pusės – dešiniųjų ekstremistų. Tačiau jie iki šiol taip ir liko tik grasinimais.
Parengė Justė Adakauskaitė
