Z.Shipperis pastaraisiais metais pats skuba keliauti po visą Jungtinę Karalystę, kurioje gyvena, ir pasakoti savo istoriją šimtuose mokyklų. Kol dar turi jėgų, jis tikisi kuo daugiau žmonių dėmesio.
„Vaikai verkia. Sakau jiems kalbėtis su savo tėvais, broliais, seserimis ir klausti jų: „Kodėl mes taip elgiamės? Kodėl taip nekenčiame“. Turime nepamiršti, kas nutiko“, – sako Z.Shipperis.
Pasaulis neišvengiamai artėja prie akimirkos, kai mirs paskutinis buvęs nacių koncentracijos stovyklų kalinys. O žydų bendruomenių lyderiai baiminasi, kad žmonija pradeda pamiršti didžiausią XX amžiaus tragediją.
Europos žydai vėl tampa taikiniu
Pastebima, kad pasaulyje, ypač Europoje, vėl stiprėja antisemitizmas, o vis didesnes tokios rasinės neapykantos bangas, kaip įtariama, lemia būtent blėstanti istorinė atmintis apie Holokaustą.
Pasaulio žydų kongreso Ronaldas Lauderis įsitikinęs, kad sausio žudynės Paryžiuje, kai taikiniais tapo ir garsūs karikatūrininkai, ir Prancūzijos žydai, įrodo, jog Europoje ima iš naujo žydėti ekstremizmas ir neapykanta.
Būtent tokią žinutę R.Lauderis pasiruošė antradienio kalbai buvusioje Osvencimo koncentracijos stovyklai. Vien čia Vokietijos naciai išžudė daugiau nei 1,1 mln. žmonių, daugiausia – žydų.
„Iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai išvydome kraupią Osvencimo ir kitų mirties stovyklų tikrovę, nė vienas normalus žmogus nenorėjo būti siejamas su antisemitizmu ir naciais. Bet kuo toliau praeityje buvo Holokaustas, kuo daugiau mirė buvusių kalinių, tuo drąsesni buvo ekstremistai.
Apginkluotas melagingais siužetais, kurie kaltina Izraelį dėl daugybės pasaulio problemų, antisemitizmas vėl kyla ir neša mirtį“, – teigia R.Lauderis.
Antisemitizmas stiprėja ne vien dėl to, kad mažėja žmonių, buvusių gyvų Holokausto metu. Ekspertai taip pat pastebi, kad neapykantos propaganda šiais laikais sklinda ypač greitai – internetu. Be to, Europoje veikia nemažai radikalių islamistų. Vengrijoje ir Graikijoje ekonominis nepriteklius populiarina neonacių grupuotes – atitinkamai „Jobbik“ ir „Auksinę aušrą“.
„Antisemitizmas niekur nedingo, – tvirtina JAV veikiančios Antidefamacijos lygos vadovas Abrahamas Foxmanas, kuris buvo kalinamas Osvencime. – Mes jį paslėpėme, dabar jis nepriimtinas. Bet antisemitizmas niekada nebuvo eliminuotas“.
Šio svarbaus renginio išvakarėse susirūpinimą dėl smurto prieš žydus šiuolaikinėje Europoje atkartojo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Holivudo magnatas
Stevenas Spielbergas.
Europa yra „priartėjusi prie“ naujo žydų egzodo, per
forumą dėl Holokausto Čekijos sostinėje Prahoje sakė Europos
žydų kongreso vadovas Moshe Kantoras.
„Džihadizmas yra labai arti nacizmo. Galima net sakyti, kad tai du to paties blogio veidai“, – pridūrė jis.
A.Merkel savo ruožtu sakė, jog „gėda“, kad žydai Vokietijoje patiria įžeidimus, grasinimus ar smurtą. Kanclerė pirmadienį buvo prisidėjusi prie Holokaustą išgyvenusių žmonių, kurie Berlyne minėjo 70 metų nuo tos dienos, kai sovietų Raudonoji armija išvadavo Aušvicą.
S.Spielbergas atkreipė dėmesį į tai, ką pavadino „didėjančiomis pastangomis išvaryti žydus iš Europos“ šiame žemyne didėjant antisemitizmui, kurį akcentavo anksčiau šį
mėnesį įvykdyta kruvina islamistų ataka prieš košerinio maisto parduotuvę Paryžiuje.
Žmonės išsigandę ir Vokietijoje
Tendencijos galbūt baugina, bet yra ir priežasčių optimizmui. Pagrindinė Vakarų visuomenių dalis – kur kas budresnė, o istorijos mokytojai tvirtina, kad susidomėjimas Holokaustu auga. Be to, antisemitizmas išlieka didžiuliu tabu svarbiausiems Vakarų politikams.
Būtent griežtą politinę opoziciją antisemitizmui antradienio ceremonijoje pabrėžė Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos prezidentai, taip pat – daug kitų Europos lyderių ir karališkųjų šeimų atstovų.
Vokietijoje, kur švietimui apie Holokaustą skiriama ypač daug dėmesio, daugelis politikų, žiniasklaidos priemonių ir paprastų piliečių antisemitizmo netoleruoja.
Naujausias pavyzdys – radikalaus judėjimo „Pegida“ lyderio Lutzo Bachmanno nuotrauka, kurioje jis susišukavęs ir ūsus apsiskutęs taip, kaip nacių diktatorius Adolfas Hitleris. Paviešinti buvo ir L.Bachmanno komentarai, kuriuose jis imigrantus ir pabėgėlius vadina „purvina banda“.
Pats L.Bachmannas savo nuotrauką vadino pokštu, bet Vokietijoje toks sąmojis niekam nepasirodė juokingas. „Pegida“ lyderį šalis pasmerkė skubiai ir vieningai – jis buvo priverstas atsistatydinti.
Vis dėlto bent jau musulmonų bendruomenėse Vokietijoje neapykanta žydams nemažėja. Kai pernai vasarą vėl įsiliepsnojo karas Gazos Ruože, šalyje pradėjo daugėti išpuolių prieš žydus, sinagogas ir kitas žydų institucijas.
Paryžiuje pernykštėje demonstracijoje prieš Izraelio rengtus bombardavimus Gazoje prasiveržė smurtas. Audringų protestų nestigo Belgijoje, Italijoje.
„Visi bijo, visi, – sako Levi Salomonas, Berlyno žydų forumo už demokratiją ir prieš antisemitizmą atstovas. – Vokietijoje radikalai ne tokie aktyvūs kaip kitur. Čia dar nebuvo nužudymų, bet žmonės vis tiek išsigandę“.
Pastaraisiais metais kitur Europoje jau pasitaikė mirtinų išpuolių prieš žydus. Pernai gegužę užpuolikas nušovė tris žmones žydų muziejuje Briuselyje, o 2012 metais Tulūzoje buvo nužudytas rabinas ir trys nepilnamečiai.
Išgyvenusieji Holokaustą – moralinis pavyzdys
Vienas klausimas ypač aktualus: ar antisemitizmas gali dar labiau išaugti ateinančiais metais, kai mokiniai jau nebegalės išgirsti apie Holokaustą iš tiesioginių šios tragedijos liudininkų? Iš tų, kurie buvo išplėšti iš savo motinų rankų, kurie kentėjo neapsakomą alkį ir šaltį, kurie iš arti matė, kaip rūksta krosnių, kur buvo deginami kalinių kūnai, kaminai.
Švietimo specialistai stengiasi nufilmuoti kiek įmanoma daugiau Holokausto kalinių liudininkų, kad šiuos įrašus išvystų ateities kartos. Tačiau gyvo buvusio kalinio pasakojimo emocinis poveikis kur kas didesnis.
Osvencime kalėjusi Eva Umlauf, dabar gyvenanti Miunchene ir taip pat skaitanti paskaitas mokiniams, įsitikinusi, kad istorinė atmintis neišvengiamai keisis, nes „išsigelbėjusiųjų era greitai baigsis“ – ji tik nežino, koks bus tas pokytis.
E.Umlauf iš arti mato, kad Vokietijos jaunimas daug labiau nei ankstesnės kartos nutolęs nuo karo: „Jų supratimas apie Holokaustą jau abstraktus. Šie vaikai yra atžalos žmonių, kurie gimė po karo jau praėjus daug laiko – tiesioginio ryšio su giminaičiais, gyvenusiais nacių Vokietijoje, nebėra“.
72 metų moteris gimė 1942-aisiais, sunkiųjų darbų stovykloje Slovakijoje. Po dvejų metų, 1944-aisiais, mažoji Eva ir nėščia jos moteris buvo nuvežta į Osvencimą.
Žydų tautos Holokausto muziejaus Jeruzalėj „Yad Vashem“ vadobas Avneris Shalevas taip pat apgailestauja, kad pasaulyje stigs išgyvenusiųjų šią žmonijos gėdą liudijimų. Juk šie asmenys iš arti matė, kokie nuožmūs gali būti žmonės, bet po karo sugebėjo iš naujo pastatyti savo gyvenimą ir vėl patikėti žmogiškumu.
„Mane ir daugelį kitų labiausiai stebina tai, kad išgyvenusieji Holokaustą yra dideli optimistai. Jie niekada netroško keršyti. Toks optimizmas mane įkvepia manyti, kad pasaulis ilgai atsimins tą baisią tragediją“, – teigia A.Shalevas.
Būtų padėjusi bomba?
Aušvicas-Birkenau – nacių Vokietijos diktatoriaus A.Hitlerio genocido plano prieš Europos žydus, vadinamojo galutinio sprendimo, dalis – tuomet okupuotame Pietų Lenkijos Osvencimo mieste veikė nuo 1940 metų birželio iki 1945 metų sausio.
Iš daugiau kaip 1,3 mln. čia kalintų žmonių dujų kamerose ar
nuo bado, išsekimo bei ligų mirė maždaug 1,1 mln., daugiausia –
Europos žydai.
Bendrai naciai išžudė 6 mln. Europos žydų, kurių prieš
karą buvo 11 milijonų.
Istorijos duomenys rodo, kad iki 1942 metų Lenkijos
pasipriešinimas pateikė sąjungininkams ir žydų bendruomenės
lyderiams Jungtinėse Valstijose pirmuosius detalius pranešimus apie
Holokaustą.
Tačiau dėl neaiškių priežasčių nei Vašingtonas, nei
Londonas nesiėmė veiksmų prieš šešias mirties stovyklas, kurias
naciai įsteigė okupuotoje Lenkijoje.
„Debatai dėl to, kodėl sąjungininkai nebombardavo tiekimo į
Aušvicą linijų, lieka nebaigti“, – pirmadienį Krokuvoje sakė
anų įvykių liudininkas Marcelas Tuchmanas.
„Ar už to slypėjo kokia nors piktavališka priežastis, ar tai
buvo tiesiog taktika, tai, kad jie nenorėjo nukreipti savo oro
pajėgų, lieka neaišku“, – sakė šis 93 metų vyras ir
pridūrė: „Nedidelė bomba tinkamoje vietoje – tai būtų tikrai
padėję“.
Parengė Gintaras Radauskas
