Šiuo metu Taline gyvenantis ir dirbantis vakarietiškų pažiūrų apžvalgininkas kevirtadienį, Europos humanitarinio universiteto kvietimu, Vilniuje dalijosi įspūdžiais apie dabartinę Rusijos politiką, teigdamas, jog šios šalies žmonių galvose tebegyvena istorinės šmėklos.
Supažindino su Vakarų muzika
A.Troickis gimė 1955 metais Jaroslavlyje (Rusija), tačiau asmenybės formavimosi metus praleido Prahoje. Grįžęs į Rusiją (tuometinę Sovietų Sąjungą) 1972-aisiais, kai vietos jaunimui diskotekos vis dar buvo mažai pažįstamas reiškinys, tapo pirmuoju didžėjumi Maskvoje.
Netrukus, 1974-aisiais, A. Troickis buvo pakviestas rašyti apie „dekadentišką“ Vakarų muziką Sovietų Sąjungos jaunimui skirtuose žurnaluose ir populiariuose laikraščiuose, taip tapo pirmuoju šalyje roko žurnalistu. 1988-aisiais „New York Times“ pavadino jį „žymiausiu sovietų roko kritiku“.
Daug A.Troickio straipsnių roko ir popmuzikos tema buvo skelbiama ir Lietuvos spaudoje, ypač Atgimimo laikais.
Dabar A.Troickis žinomas kaip vienas ryžtingiausių V.Putino režimo kritikų.
„Užpuolusi Ukrainą, Maskva galutinai grąžino bilietą į Europą ir atvirai atsisuko prieš Vakarus“, - toks dabar mėgstamas A.Trockio posakis.
Prakirto langą, bet nepralindo
Portalas lrytas.lt A.Trockio paklausė, ką jis mano apie teiginį, kad sovietinę sistemą sugriovė ne tiek JAV prezidento Ronaldo Reagano „Žvaigždžių karų“ programa, kiek džinsai ir roko muzika, taigi vakarietiškas gyvenimo būdas? Ir kodėl karta, gavusi į valias vakarietiškos laisvės, staiga persisunkė V.Putino pasiūlytu patriotizmu, išreiškiamu stalininio šovinizmo pavidalu?
„Vakarų įtaka Rusijai stipri žiūrint istoriškai, bet ji niekada nebuvo gili. Nuo caro Petro reformos laikų, kai jis prakirto langą į Europą, europietiška dvasia įsigalėjo tik paviršutiniškai ir apėmė tik siaurus, ribotus visuomenės sluoksnius. Iš pradžių – aristokratiją, XIX a. inteligentiją. O tauta skendėjo tamsoje. 1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, raštingi buvo tik 21 proc. gyventojų. Net 87 proc. rusų gyveno kaime, o ir miesto gyventojams, smulkiems amatininkams ir prekybininkams artimesnė širdžiai buvo ne Europa, o juodašimčių tamsybė“, - teigė A.Troickis.
Jo nuomone, kokybinių poslinkių neatnešė ir epocha, kai žlugo komunistinė sistema ir kūrėsi naujoji Rusija. Nauja, bet greitai, po sumaištingų Boriso Jelcino laikų, apsikuprojusi senatvine stalinine kupra.
Gitarą išstūmė balalaika
„Džinsai buvo gerai, roko muzika – nuostabu. Bet greitai paaiškėjo, kad ruso širdžiai artimesni romansai. Jie nugalėjo roką“, - taikliai pastebėjo A.Troickis.
Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad rusai kaip turbūt jokia kita tauta, tarsi avinų banda, pasiduoda masiniam žiniasklaidos poveikiui.
„Rusai sovietiniais laikais smerkė amerikietiškąjį imperializmą, pertvarkos (perestroikos) laikais JAV tapo geriausiais draugais. O dabar tų pačių žmonių akimis Amerika, esą susidėjusi su ukrainiečių „fašistais“ vėl tapo aršiu priešu. Ir nesvarbu, kad V.Putinas dabar garbinamas. Jeigu savaitę kitą per televizijos kanalus būtų kalama į galvą, kad V.Putinas vagis, dabartiniai jo garbintojai pultų šaukti, kad Rusijos šviesi ateitis įmanoma tik žengiant kartu su Vakarų Europa“, - sakė A.Troickis.
Žurnalistas taip pat pastebėjo, jog Rusijos visuomenė nedaug pažengusi nuo XIX a. laikų, jai tebėra būdingas ryškus atotrūkis tarp inteligentijos, kultūros ir meno asmenybių ir tautos daugumos.
Kaip pavyzdį jis pateikė rusų roko žvaigždes – Borisą Grebenščikovą („Akvarium“), Jurijų Ševčiuką (DDT) ir Andrejų Makarevičių („Mašina vremeni“) - pasmerkusius V.Putino vykdomą agresiją Ukrainoje, konfliktišką Kremliaus valdžios laikyseną Vakarų atžvilgiu.
Tačiau, kaip pripažino A.Troickis, tokių asmenybių balsas nepasiekia Rusijos visuomenės apačių arba jo tiesiog nenorima girdėti.
Protu nesuvokiama Rusija
Rusų žurnalistas pripažino, kad jam dažnai išspaudžia šypseną Vakarų politikų bandymai logiškai paaiškinti vieną ar kitą nelogišką, iš pažiūros pačiai Rusijai pražūtingą žingsnį.
„Vakaruose žinomas poeto Fiodoro Tiutčevo posakis, kad Rusijos protu nesuvoksi, tik širdimi pajausti galima. Žino, bet jo prasmės nepagauna. Nuo posakio gimimo jau apie pusantro šimto metų praėjo, o jis vis dar aktualus“, - šypsodamasis sakė A.Troickis.
