1991-aisiais R.Crumbas buvo įtrauktas į komiksų kūrėjų „Šlovės muziejų“, bet tais pačiais metais išsikraustė į Pietų Prancūziją. Čia jis gyvena jau 24 metus.
„New York Observer“ žurnalistė Celia Farber buvo pirmoji JAV žurnalistė, pakalbinusi garsųjį komiką ir paklaususi 71 metų R.Crumbo nuomonės apie žudynes „Charlie Hebdo“ redakcijoje.
– Ar žurnalistai jums skambino ir klausė jūsų apie išpuolius Paryžiuje? Ar norite apie juos kalbėti?
– „Liberation“ paprašė, kad aš nupieščiau karikatūrą, taip ir padariau. Bet kol kas esate pirmoji žurnalistė iš Amerikos, paklaususi manęs apie žudynes Prancūzijoje. Gerai, galiu pakalbėti.
– Tikrai? Neskambino nė vienas kitas žurnalistas?
– Ne, jūs vienintelė. Jūs ten nebeturite žurnalistų, ten yra tik viešųjų ryšių žmonės. Štai ką jie dabar turi Amerikoje. 250 tūkstančių žmonių viešuosiuose ryšiuose ir tirpstantis skaičius tikrų reporterių, žurnalistų.
– Amerikoje nėra konteksto tokiai negailestingai, politinei satyrai. Pastebiu tai, kad apžvalgininkai čia pabrėžia, kad „Charlie Hebdo“ karikatūros buvo labai nekorektiškos, įžeidžiančios. Tarsi nesuprastume, kad toks ir buvo tikslas. To mes, kaip amerikiečiai, nesuvokiame. Tarsi klausiame: „Kodėl jie turėjo būti tokie pikti?“
– Taip, tai prancūziškas fenomenas, kurį čia labai vertina. Todėl ir tiek daug paramos žmonėms, kurie buvo nužudyti. Na, žinote, demonstracijos Paryžiuje, plakatai su užrašu „Je suis Charlie“. Net kaime, kur gyvenu, buvo demonstracija. Atėjo maždaug 30 žmonių.
– Jūs irgi?
– Taip, žinoma. Turėjau ten nueiti, nes esu kaimo dailininkas. (juokiasi)
– Ar pažinojote ką nors iš aukų?
– Šiek tiek pažinojau Wolinsky (Georges'ą Wolinskį – Red.). Keliskart kalbėjausi su juo per pastaruosius 20 metų, bet jis nebuvo geras mano draugas. Žinote, aš čia netapau karikatūrininkų rato dalimi. Turbūt dėl to, kad vis dar nė kiek nesuprantu prakeiktos prancūzų kalbos.
– Manau, kad jie puikiai suvokė, kad galėjo būti nužudyti.
– Redaktorius (Stephane'as Charbonnier – Red.) suvokė. Redakcija buvo užpulta dar 2011 metais. Valdžia pradėjo siūlyti leidiniui apsaugą ir tada jis pasakė: „Geriau mirsiu stovėdamas nei gyvensiu klūpėdamas. Aš nevedęs, aš neturiu kredito kortelių, nevairuoju automobilio. Man viskas labai paprasta. Nenoriu pernelyg įsijausti, nes manęs gali bet kada nelikti“. Tad jis žinojo.
– Tie vyrukai nesistengė neįžeidinėti – atrodo, kad būtent to negali suprasti amerikiečiai. Juk mintis tokia, kad, taip, gali įžeidinėti tuos, kurie piktnaudžiauja galia.
– Ne, negali suprasti. (juokiasi)
– Įžeidžiama ne religija, o ekstremizmas, psichozė. Totalitariniai impulsai.
– Aline (R.Crumbo žmona yra karikatūrininkė Aline Kominsky-Crumb – Red.) šį bei tą užtiko internete. Kad visi didieji Amerikos laikraščiai ir žurnalai kartu sutarė nespausdinti tų skandalingų „Charlie Hebdo“ karikatūrų. Visi jie sutarė, kad karikatūros įžeidžia pranašą Mahometą.
Daug prancūzų sako: „Taip, tai buvo neskoninga, bet aš ginu „Charlie Hebdo“ teisę į laisvą žodį“.
Taip, tai buvo neskoninga, turbūt. Aš nepakilsiu karjeros laiptais tapdamas jauku prakeiktiems religiniams fanatikams, žinote, įžeisdamas jų pranašą. Aš to nedaryčiau. Tai beprotiška.
Bet po to, kai tie dailininkai buvo nušauti, aš tiesiog privalėjau nupiešti karikatūrą su pranašo atvaizdu. Piešinyje nupiešiau save, laikantį savo karikatūrą. Joje nupieštas užpakalis ir prirašyta: „Plaukuotas Mahometo užpakalis“. (juokiasi)
– Ką?!
– Taip. Nusiunčiau karikatūrą į „Liberation“, pažiūrėsime, kas bus. Seniai nebuvau taip išlenkęs kaklo.
– Ar tai aptarėte su Aline?
– Parodžiau jai piešinį ir jinai pasakė: „O, Dieve, dabar turėsime slėptis“. (juokiasi) Tada jai kilo mintis nupiešti dar vieną karikatūrą, kurią irgi nusiuntėme į „Liberation“. Joje nupiešta Aline, žvelgianti į nupieštą Mahometo užpakalį ir sakanti: „O, Dieve, dabar jie mus medžios! Tai baisu... Aš noriu gyventi ir pamatyti, kaip gims mano anūkai!“
Bet ten nupieštas ir aš, o aš sakau: „Na, nėra taip blogai. Be to, jie jau nužudė pakankamai karikatūrininkų, galbūt jiems jau gana“.
– Manau, kad tai labai drąsu.
– „Charlie Hebdo“ spausdino tiek daug karikatūrų apie radikalius musulmonus. Bet jie įžeidinėjo visus. Popiežių, prezidentų, visus! Jie buvo negailestingi visiems. Žurnalas buvo tikrai juokingas. Jie niekam neleisdavo atsikvėpti.
– Kaip reagavote, kai išgirdote apie įvykius?
– Taip, kaip reagavau išgirdęs apie Rugsėjo 11-ąją. Pamaniau: „Jėzau Kristau, dabar tai jau prasidės“. Tokie įvykiai kaip Rugsėjo 11-oji valdžiai atriša rankas smaugti laisvę ir didinti saugumą.
Dešiniųjų sparnas gauna pašaro savo argumentams. Čia, Prancūzijoje, dešinieji labai užsisėdę musulmonus. O Prancūzijoje gyvena be galo daug – 5 mln. musulmonų, daugelis kurių užsiėmę savo reikalais ir yra niekuo dėti.
Ekstremistų – absoliuti mažuma. Turime draugų, kurie yra kilę iš Maroko, iš Alžyro. Ir jie tiesiog nenori jokių problemų. O jų vaikai dar nuosaikesni nei tėvai.
– Ar JAV istorijoje yra buvę panašių į „Charlie Hebdo“ leidinių?
– Pogrindiniai žurnalai aštuntajame dešimtmetyje. Bet šiandien nieko panašaus nėra. Svarbu tai, kad „Charlie Hebdo“ buvo pradėtas leisti 1969-aisiais. Visa ta gauja kartu dirbo ištisus dešimtmečius.
Visi jie daugmaž seni, jau pagyvenę. Karikatūrininkai jau patyrę. Ten kritikuojami ir kairieji, sakoma, kad kairieji yra veidmainiai, šūdmaliai ir oportunistai. Bet šiaip sakyčiau, kad „Charlie Hebdo“ buvo kairiosios pakraipos.
– Ir vis dėlto – kodėl jūs nenusprendėte nepiešti tos karikatūros su užpakaliu?Kam to reikia? Argi tai nėra pavojinga, rizikinga?
– Na, manęs paprašė. „Liberation“ paskambino ir paklausė: „Crumbai, ar gali nupiešti mums karikatūrą? Apie tai, ką galvoji? Juk esi garsus dailininkas ir gyveni Prancūzijoje“.
Ilgai galvojau, net plaudamas indus. Turėjau įvairių minčių. Kiti piešia protingas karikatūras, kur vaizduoja nušautą žmogų ir šalia su kalašnikovu stovintį radikalą, kuris šaukia: „Jis pradėjo!“
Tai protinga, man tai patinka. Bet aš? Aš norėjau nupiešti ką nors labiau asmeniško. Iš pradžių sakiau sau, kad man neužteks drąsos savo piešiniu įžeisti Mahometą.
Bet tada pagalvojau ir nupiešiau ne Mahometo veidą, o Mahometo užpakalį. (juokiasi) Tik apačioje smulkiu šfritu pridūriau: „Iš tiesų tai mano draugo Mohamido Bakshi, kuris yra filmų režisierius Los Andžele, Kalifornijoje, užpakalis“.
Tad jei jie mane pasirinks taikiniu ir mane užklups, sakysiu: „Ne, pažiūrėkite, čia ne pranašas Mahometas, čia tas Mohamidas Bakshi“.
Parengė Gintaras Radauskas
