Esą net tą 2014-ųjų vasario 21 dienos popietę, kai V.Janukovyčius Ukrainos prezidento administracijoje priėmė opozicijos narius, jo valdžia svyravo tarsi per didelį žemės drebėjimą.
Milicijos ir saugumo pajėgų vadai vienas po kito skambino opozicijos atstovams Aukščiausiojoje Radoje ir tikino: „Mums svarbiau ne V.Janukovyčiaus ir jo vyriausybės, o mūsų pačių saugumas.“
Tos pačios dienos vakarą prezidento Kijeve jau nebebuvo – iš sostinės jis buvo evakuotas sraigtasparniu ir taip užleido vietą didžiausiam Rytų ir Vakarų susikirtimui nuo Šaltojo karo pabaigos.
Rusija V.Janukovyčiaus pasitraukimą vadina „chuliganišku neofašistų perversmu“, kurį neva rėmė ir net surengė Vakarai. Būtent dėl to pernai kovą esą buvo „susigrąžintas“ Krymas ir pakurstyta parama prorusiškų separatistų sukilimui Ukrainos rytuose.
Žinoma, tik nedaugelis vakariečių, neįkalintų rusiškos propagandos burbule, rimtai vertina tokią Kremliaus liniją. Bet net praėjus beveik metams po V.Janukovyčiaus vyriausybės griuvimo iki šiol neaišku, kodėl ji taip greitai subyrėjo.
„The New York Times“ ištyrė paskutines V.Janukovyčiaus režimo gyvavimo valandas. O pokalbiai su buvusiais riaušių milicijos „Berkut“ ir kitų saugumo dalinių vadovais, telefoninių pokalbių duomenys, įvairūs dokumentai buvo iškalbingi.
Jie parodė, kad Ukrainos prezidentas veikiau buvo ne nuverstas, o paleistas dreifuoti savo paties sąjungininkų, o Vakarų diplomatus žaibiška valdžios Kijeve griūtis tiesiog pritrenkė.
Sąjungininkų atsitraukimą nuo V.Janukovyčiaus iš dalies paskubino ir baimė, kad protestuotojai Vakarų Ukrainoje užgrobė šimtus šaunamųjų ginklų, kurie galbūt būtų pasiekę demonstracijas Kijeve. Bet taip pat svarbi buvo panika valdžioje matant, kaip taikos „siekia“ pats prezidentas.
„Alfa“ ir „Berkut“ puolė į paniką
Vasario 20-osios, ketvirtadienio, rytą apskurę protestuotojai Maidane kontroliavo vos kelis šimtus kvadratinių metrų. Jie čia rinkosi nuo 2013 metų lapkričio, kai V.Janukovyčius gana šiurkščiai atsisakė pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES.
Tą rytą jų viltys ką nors pakeisti dar labiau prislopo, kai snaiperių šūviai ėmė gesinti dešimčių protestuotojų gyvybę.
Bet ketvirtadienio vakarą šokas dėl žudynių taip sudrebino Kijevą, kad Aukščiausiojoje Radoje abejones ėmė reikšti ir prezidentinės Regionų partijos nariai, o V.Janukovyčius netgi pakvietė opozicijos atstovų trijulę derybų.
Būtent tada, kaip dabar teigia vienas tuomečių opozicionierių Serhijus Pašinskis, pasipylė pirmieji skambučiai iš saugumiečių:
„Padėkite! Norime ištrūkti iš Kijevo.“ Jiems reikėjo, kad juos kas nors palydėtų gatvėmis, pilnomis piktų demonstrantų. Visi jie kartojo tą patį“, – prisimena S.Pašinskis.
Buvę saugumiečiai „The New York Times“ sakė, kad juos gąsdino paliaubų sutarties sąlygos – reikalavimai ištirti, kas įsakė šaudyti į protestuotojus. Juos gąsdino ir galimybė, kad į paniką puolęs V.Janukovyčius gali nusisukti nuo pareigūnų, kurie visą laiką jį saugojo, ypač tie, kurie gatvėse turėjo grumtis su protestuotojais.
Vienas dalinių, pasitraukusių iš miesto centro jau penktadienio vidurdienį, buvo 30 vyrų „Berkut“ būrys, į sostinę atvykęs iš Sumų – srities į rytus nuo Kijevo.
Būrio vadovas Vladimiras JAV žurnalistams sakė visą vasario 21-osios, penktadienio, rytą bandęs prisiskambinti savo viršininkams Ukrainos vidaus reikalų ministerijoje. Niekas neatsiliepė.
„Ministras buvo dingęs, o su manimi niekas nekalbėjo. Pagaliau pasiekiau vieną vidutinio rango pareigūną, o jis man patarė bėgti, nes bėga visi. Tada ir paskambinau S.Pašinskiui ir paprašiau palydos. Visi bijojome, kad mus pavers atpirkimo ožiais“, – pasakojo Vladimiras.
Abejonių dėl savo ateities turėjo ir Aleksandras Chodakovskis, vasarį vadovavęs Ukrainos saugumo tarnybos specialiajam būriui „Alfa“, kurio snaiperiai ir šaudė į protestuotojus Kijeve.
„Ėmėme suprasti, kad nebebus jokios centrinės vyriausybės, kad ji griūna. Suvokėme, kad europiečių pastangos tarpininkauti nueis veltui“, – teigė A.Chodakovskis, šiuo metu Donecke vadovaujantis separatistų batalionui „Vostok“.
Nusisuko Regionų partija
Kaip ir kiti saugumo pajėgų vadovai, A.Chodakovskis buvo tikras, kad kietas atsakas protestuotojams dar lapkritį ar gruodį būtų suvaldęs situaciją. Bet vasarį jau buvo vėlu.
„Elitiniuose milicijos daliniuose keitėsi atmosfera. Visi ėmė suprasti, kad valdžia ryžtingų sprendimų jau nepriims. Suvokėme, kad visi nusikaltimai, kurie buvo įvykdyti valant Maidaną, bus primesti mums“, – teigė A.Chodakovskis.
Saugumo pajėgas bene labiausiai baugino kalbos, kad protestuotojai vakariniame Lvove perėmė šimtus šaunamųjų ginklų. Šautuvai esą jau keliavo į Kijevą.
Lvovo milicijos vadovo Dmytro Zagarijos teigimu, tą vasarį iš nuovadų Ukrainos vakaruose buvo pavogta per 1,2 tūkst. šautuvų – daugiausia pistoletų ir automatų „Kalašnikov“. Net dabar atgauta tik 300 ginklų.
Dėl įvykių Lvove būgštavo ir Vakarų diplomatai Kijeve, pavyzdžiui, JAV ambasadorius Geoffrey Pyattas. Juk jei ginklai būtų pasiekę sostinę, daugiausia taikūs protestai būtų virtę ginkluotu sukilimu, o šį Vakaruose būtų rėmę kur kas mažiau žmonių.
„Neįsileiskite šių ginklų į Kijevą. Priešingu atveju padėtis gali keistis“, – G.Pyattas tada įspėjo vieną protestuotojų lyderių Andrijų Parubijų, į susitikimą su JAV ambasadoriumi atėjusį ryšint balaklavą.
„Tai jau buvo ginkluotas sukilimas, o padėtis galėjo būti tik blogesnė. Mes puikiai supratome, kodėl buvo paimti ginklai – kad jie būtų atgabenti į Kijevą“, – atsimena buvęs milicijos elitinio dalinio „Berkut“ narys Andrijus Tereščenka.
Jis su savo pavaldiniais per lemtingus įvykius buvo užsibarikadavęs vyriausybės pastate ir jau netekęs 16 vyrų. Visus juos esą nušovė protestuotojai.
A.Tereščenkai pagelbėjo buvęs Ukrainos vidaus reikalų viceministras Viktoras Dubovikas, berkutininką sujungęs su opozicijos atstovu I.Pašinskiu. Pastarasis padėjo milicininkams ištrūkti iš Kijevo – jie per naktį autobusu pasiekė Donecką.
Pats I.Pašinskis skaičiuoja, kad per kelias praėjusių metų vasario dienas jis iš Kijevo padėjo pabėgti maždaug 5 tūkst. milicininkų ir saugumo pajėgų narių.
Tiesa, buvusi V.Janukovyčiaus sąjungininkė Ina Boholovskaja, palikusi prezidento sąjungininkus, kai jis atsisakė pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES, aiškina, kad pareigūnai tiesiog pakluso Aukščiausiosios Rados nurodymui grįžti į barakus.
Tokiam įsakui pritarė ir Regionų partijos atstovai parlamente. Anot I.Boholovskajos, tas ketvirtadienio balsavimas V.Janukovyčiui aiškiai parodė, kad jo nebepalaiko net Regionų partija.
„Tai buvo akimirka, kai prezidentas suprato, kad jo pusėje nebestovi net Aukščiausioji Rada“, – teigė I.Boholovskaja. Pasak jos, V.Janukovyčius nebeturėjo pasirinkimo ir įsakė vyriausybės pajėgoms traukti iš gatvių.
Rusų pasiuntinys pasipustė padus
Vis dėlto buvęs Regionų partijos baronas Michailas Dobkinas, V.Janukovyčiaus sąjungininkas, iki šiol tikina, kad prezidentas jokio įsakymo trauktis nedavė ir tik paskutinę sekundę suvokė, kad saugumo pajėgos tiesiog išgaravo.
M.Dobkinas susitiko su V.Janukovyčiumi vėlų vasario 21 vakarą, kai prezidentas jau buvo iš Kijevo atvykęs į Charkovą. Esą saugumo pajėgų atsitraukimas tiesiog pribloškė šalies lyderį ir jo palydą.
„Vienas prezidento patarėjų man sakė negalėjęs patikėti savo akimis, kai pamatė, kad milicininkai metė į šalį apsauginius skydus ir lipo į autobusus. Kai jam V.Janukovyčius pasakė, kad įsakymo atitraukti saugumiečius nedavė, jis išbėgo iš prezidento administracijos ir niekada negrįžo“, – prisimena M.Dobkinas.
Penktadienio popietę iš Kijevo jau buvo išvykęs ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino į Ukrainą atsiųstas derybininkas Vladimiras Lukinas. Jis buvo užrašęs savo inicialus ant per naktį suderėto paliaubų teksto, bet parašo taip ir nesuraitė.
V.Lukinas nusprendė geriau skubiai išvykti nei pasirašyti trapių paliaubų sutartį, dėl kurios subyrėjimo, kaip vėliau teigė Rusija, neva buvo kalti Vakarai.
Ateivis iš kitos planetos
Kai iš prezidento administracijos pastato išėjo ir ES diplomatai, kurie dokumentą pasirašė, šimtai šalmuotų riaušių milicijos pareigūnų jau rikiavosi prie autobusų. Toks vaizdas nustebino tuometį Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį.
„Tai buvo neįtikėtina. 45 minutės po sutarties pasirašymo išėjo iš pastato, o milicininkai irgi ruošėsi išvykti – ne tik iš prezidento administracijos, bet ir iš kitų vyriausybinių pastatų.
Kai Sergejus Lavrovas (Rusijos diplomatijos vadovas – Red.) man vėliau pasiskundė, kad V.Janukovyčius buvo nuverstas, jam pasakiau, kad tai nebuvo perversmas. Kad vyriausybę apleido ligtoliniai jos rėmėjai“, – teigė R.Sikorskis, dabar vadovaujantis Lenkijos Seimui.
Kadangi nei prezidentūra, nei jo rezidencija jau nebuvo saugoma, V.Janukovyčius nusprendė išvykti iš Kijevo – bent kelioms dienoms.
M.Dobkinui, kuris tuo metu buvo Charkovo srities gubernatorius, prezidentas paskambino ir pasakė: „Atvykstu. Šiandien arba rytoj.“
V.Janukovyčius esą desperatiškai stengėsi, kad neatrodytų, jog jis bėga, ir M.Dobkino paprašė surengti kelis vizitus į gamyklas. Bet jų direktoriai jau nenorėjo turėti nieko bendra su prezidentu.
„Jis manė, kad visa tai laikina, ir man atrodė kaip ateivis iš kitos planetos. Jis vis dar tikėjo, kad dokumentas, dėl kurio padėjo susitarti ES, jam pagelbės išeiti iškelta galva metų pabaigoje“, – pasakojo M.Dobkinas.
Tik kiek vėliau, prieš pat pabėgdamas į Rusiją, V.Janukovyčius iš Charkovo kreipėsi į Ukrainą. Ir jis pats nekalbėjo apie perversmą, tik apie „išverstakailius ir išdavikus“.
