D.Cheney, kuris ėjo viceprezidento pareigas George'o W.Busho
administracijoje, kai buvo naudojami
„sugriežtinti tardymo metodai“, tvirtino, kad ta programa buvo
visiškai pateisinama.
„Darėme būtent tai, ką reikėjo padaryti, kad sučiuptume
atsakinguosius už rugsėjo 11-osios (teroro išpuolius) ir
užkirstume kelią tolesnei atakai. Ir mums pasisekė abiem
atvejais“, – jis sakė televizijai „Fox News“.
Antradienį paskelbtoje griežtoje 500 puslapių ataskaitoje
sakoma, kad CŽV vykdyti įtariamų džihadistų judėjimo „al
Qaeda“ narių tardymai, įskaitant mušimus, „rektalinę
rehidrataciją“ ir trukdymą užmigti – buvo daug brutalesni negu
iki šiol buvo pripažinta, tačiau nepadėjo išgauti naudingos
informacijos.
CŽV sąmoningai klaidino Kongresą ir Baltuosius rūmus,
tikindama, kad jos tardytojams pavyko išgauti svarbios informacijos,
nors tai nebuvo tiesa, sakoma ataskaitoje.
D.Cheney tuos pareiškimus itin aštriai pasmerkė.
„Ataskaita pilna šlamšto, atleiskit man. Vakar sakiau
„nesąmonių“ – bet leiskit man naudoti tikrąjį žodį“, –
piktinosi jis.
Pasak D.Cheney, Senato tyrimas buvo „giliai ydingas“ – per
jį „nepasivarginta apklausti svarbiausių žmonių, susijusių su
ta programa“.
Ataskaitoje, kurioje išdėstyti faktai išprovokavo
pasipiktinimą visame pasaulyje, taip pat sakoma, kad G.W.Bushas buvo
supažindintas su tos programos detalėmis tik 2006 metais, praėjus
ketveriems metams po to, kai CŽV pradėjo naudoti tuos tardymo
metodus prieš įtariamus teroristus. Dokumente nurodoma, kad tuomet
prezidentas „sakė pasijutęs nepatogiai“.
D.Cheney neigė, kad ši informacija buvo slepiama nuo G.W.Busho,
sakydamas, kad tuometis prezidentas „iš tikrųjų buvo neatsiejama
tos programos dalis ir turėjo ją patvirtinti“.
Vis dėlto paklaustas, ar G.W.Bushas nuodugniai žinojo, kaip
naudojami tie tardymai, D.Cheney kalbėjo aptakiau: „Mes aptarėme
metodus. Iš mūsų pusės nebuvo pastangų jį nuo to atriboti.“
D.Cheney leido suprasti, kad kvočiant svarbiausius
įtariamuosius, tokius kaip prisipažinusį rugsėjo 11-osios atakų
sumanytoją Khalidą Sheikhą Mohammedą, tardytojai turėjo elgtis griežtai.
„Ką mes turėjom daryti? Pabučiuoti jį į abu skruostus ir
paklausti: „Gal teiktumėtės pasakyti mums, ką žinote?“ –
Aišku, kad ne“, – sakė jis.
