Jungtinėje Karalystėje rengtoje „Travel Expo“ parodoje pirmą kartą skambėjo ir Šiaurės Korėjos vardas.
Kelionių organizatoriai nėrėsi iš kailio ir žarstė spalvingus propagandinius lankstinukus, reklamuodami keliones į šią nuo pasaulio užsitvėrusią šalį.
Agentūros „Experience North Korea“ siūlomos turistinės išvykos į diktatoriaus Kim Jong-uno teritoriją Londone kasmet vykstančioje parodoje buvo pristatytos pirmą kartą.
Turizmo agentūros vadovas Jordi Campsas tikina, jog į Šiaurės Korėją nuvykę jo klientai apie keliones nėra palikę nė vieno blogo atsiliepimo.
Turistų grupes kelyje visuomet lydi du Šiaurės Korėjos vyriausybės pareigūnai, ir viskas esą praeina sklandžiai.
„Aš nuvykau į Šiaurės Korėją, buvau priblokštas ir pamaniau, kad privalau tokią patirtį pasiūlyti kitiems, – kalbėjo J.Campsas. – Privalai gerbti vietos tradicijas, bet gali vaikščioti gatvėmis, fotografuoti, naudotis mobiliuoju telefonu – tereikia nusipirkti SIM kortelę.“
„Yra labai nedaug vietų, kur galima pasinaudoti internetu, šias paslaugas teikia vos keli viešbučiai. Vis dėlto man Šiaurės Korėjoje pavyko atnaujinti savo „Facebook“ statusą, o štai Kinijoje to padaryti nesugebėjau“, – stebėjosi verslininkas.
Šiaurės Korėja dabar kasmet įsileidžia 5 tūkst. turistų iš Vakarų šalių. Anksčiau pasižvalgyti paslaptimis apipintoje šalyje galėjo tik keli šimtai laimingųjų.
Penkias dienas trunkanti kelionė kainuoja apie 1,6 tūkst. svarų (apie 6,5 tūkst. litų).
Į kainą įeina skrydžio į Pchenjaną iš Kinijos sostinės Pekino bilietas.
Skrydžius organizuoja valstybinės Šiaurės Korėjos oro linijos „Air Koryo“, o kelionių organizatorius pasakoja, kad nepaprasta patirtis prasideda jau įžengus į naujus rusiškus orlaivius.
Vykstantiems į šalį reikia vizos, kurią kelionių agentūra išduoda ant atskiro popieriaus lapo. Mat pase įspaustas antspaudas sukeltų daug klausimų kitų šalių imigracijos tarnyboms.
Į Šiaurės Korėją įleidžiami visų tautybių žmonės, išskyrus Pietų Korėjos piliečius ir žurnalistus. Vietos gyventojai kalba korėjietiškai, dažnai supranta ir bendrinę kinų kalbą, bet angliškai su jais pabendrauti nepavyks.
Vykstant į Šiaurės Korėją galioja tam tikras aprangos kodas – lankytojai negali mūvėti džinsų ir avėti sportbačių.
Totalitarinė valstybė gali pasiūlyti 12 rūšių alaus, kainuojančio 1–2 eurus (3,45–6,90 lito), ir visame pasaulyje žinomų stipriųjų gėrimų. Šiaurės Korėjos virtuvė primena Pietų Korėjos – vyrauja sriubos, troškiniai, makaronai ir „kimči“ – fermentuoti kopūstai.
J.Campsas pasakoja, kad šalies sostinėje Pchenjane viešbučiai yra labai paprasti, bet švarūs ir atitinkantys 3–4 žvaigždučių standartus. Toliau nuo sostinės veikia trys „labai gerai valdomi“ 5 žvaigždučių viešbučiai ir vienintelis šalies slidinėjimo kurortas, pastatytas vos per 10 mėnesių.
„Tikiuosi, kad turai pritrauks žmonių, norinčių pamatyti, kas ten vyksta. Mums jau tiek kartų kartojo, jog tai uždrausta vieta, kad žmonės nekantrauja ją išvysti patys, – kalbėjo J.Campsas. – Kelionės skirtos tai drąsiai mažumai.“
