Tarp Gaujos nacionalinio parko pušų glaudžiasi sovietinio stiliaus pastatas iš stiklo ir metalo, tačiau iki pat 2003-iųjų vos keletas žmonių žinojo, kad iš tikrųjų reabilitacijos centras slepia vieną slapčiausių sovietinio elito prieglobsčių.
Šaltojo karo metu pastatytoje slaptavietėje buvo naudojamos moderniausios to meto technologijos. „Ramybės namai“ galėjo apsaugoti 250 žmonių nuo atominių ir cheminių ginklų pavojaus, kurio buvo tikimasi iš Amerikos.
„Ramybės namų" direktoriumi buvo paskirtas Borisas Pugo, vyriausiasis SSRS sekretorius, kuris valdžios neapleido net Sovietų Sąjungai byrant į gabalus.
Dabar į klajones po reabilitacijos centro požemius leidžiasi smalsūs turistai. Vaikštančius tarp žalių sienų, kuriomis nesėkmingai bandyta sukurti teigiamą atmosferą, turistus pasitinka toks pats vaizdas, kokį buvo galima pamatyti prieš beveik trisdešimt metų.
„Ramybės namai“ – tai du tūkstančiai kvadratinių metrų, suskirstytų į devyniasdešimt kambarių, į kuriuos veda trys ilgi ir siauri koridoriai.
Slaptavietė suprojektuota taip, kad joje 250 žmonių galėtų gyventi tris mėnesius. Joje įrengta oro valymo ir tiekimo sistema, prie išorinio pasaulio neprijungti energijos ir geriamojo vandens šaltiniai. Sovietų Sąjungos profesionalai kurdami „Ramybės namus“ idėjų sėmėsi iš povandeninių laivų projektų.
Nors iš pirmo žvilgsnio slaptavietė gali pasirodyti niekuo neypatinga, koridoriaus gale įrengtas valdymo centras slepia moderniausias tuometines technologijas, o nesuskaičiuojama daugybė mygtukų ir svirtelių primena piloto kabiną moderniuose lėktuvuose.
Ant valdymo centro sienų pakabintas Sovietų Sąjungos žemėlapis atskleidžia ir kitų slaptaviečių vietas. Jame numatytas kiekvienas galimas atsarginis planas – nurodyta, kurie miestai sugriuvus hidroelektrinėms atsidurtų po vandeniu, o kuriems tektų tęsti kovą su amerikiečiais.
Koridoriuje, vedančiame į valgyklą, bandoma atkurti saugumo ir ramybės jausmą – lentynose, atremtose į žalias sienas, tvarkingai sudėtos Karlo Markso ir Leonido Brežnevo politinės knygos. Valgykloje kiekvieną staliuką puošia dirbtinės gėlės.
Tačiau vargu ar nuo atominės bombos pabėgusiems aukštiems pareigūnams ramybę būtų sugrąžinusi žalia spalva, politinės K.Markso teorijos ar dirbtinės gėlės, ant kurių per beveik tris dešimtmečius susikaupė dulkių sluoksnis.
Paskutinis kambarys, į kurį užsuka smalsūs turistai, padalytas į dvi dalis – jis skirtas „Ramybės namų“ šeimininkui B.Pugo. Pirmame kambaryje kabo įrėmintas Lenino portretas, o ant stalo stovi „raudonasis telefonas“, sujungtas su Kremliumi Maskvoje.
Tačiau antroji kambario dalis, kurioje stovi viena maža ir visiškai paprasta lova su plonu čiužiniu, kiekvieną turistą priverčia suabejoti savo atidumu.
Studentišką bendrabutį primenanti B.Pugo lova – vienintelis miegoti pritaikytas paviršius visoje slaptavietėje. Nuo slėptuvės vietos paskelbimo niekas nebuvo iš jos išnešta ar į ją įnešta – „Ramybės namuose“ visada buvo tik viena lova, skirta jų „direktoriui“.
Nors Litagnės reabilitacijos centro požemiai turėjo apsaugoti sovietinį elitą, juose išorinio pasaulio įstatymai negaliojo ir niekam, išskyrus B.Pugo, nebūtų suteiktos ypatingos teisės.
Tačiau slaptavietės niekam taip ir neprireikė, o B.Pugo liko jai ištikimas kaip kapitonas savo laivui - matydamas, kad niekam nepavyks išgalbėti jo mylimos Sovietų sąjungos, „Ramybės namuose“ jis nušovė savo žmoną, o po to nusižudė pats.
Parengė Emilija Riaukaitė
