„Taika turi būti bendras tikslas, - sakė Belgijos karalius Philippe'as, kreipdamasis į valstybių ir vyriausybių vadovus, susirinkusius Lježo mieste. - Pirmasis pasaulinis karas
primena mums pamąstyti apie mūsų atsakomybę suburti žmones“.
Lyderiai iš viso Senojo žemyno, pradedant Jungtine Karalyste bei Airija ir baigiant Vokietija, Austrija, Bulgarija ir Malta, dalyvavo atminimo ceremonijoje Kuento sąjungininkų karo memoriale,
kurį sudaro virš miesto iškilęs didžiulis bokštas, stovintis šalia pilko akmens bažnyčios su dideliu kupolu.
Kreipdamasis į susirinkusiuosius, Prancūzijos prezidentas
Francois Hollande'as priminė apie Vokietijos
invaziją į neutralią Belgiją 1914 metų rugpjūčio pradžioje, po
kurios nedidelis konfliktas Balkanuose virto globaliu karu,
išvesdamas paraleles su šių dienų įvykiais.
„Kaip galime likti neutralūs šiandien, kai žmonės visai
greta Europos kovoja už savo teises?“ - sakė F.Hollande'as,
akivaizdžiai turėdamas galvoje krizę Ukrainoje.
„Kaip galim likti neutralūs, kai numušamas keleivinis
lėktuvas, kai vyksta konfliktai Irake, Sirijoje, Libane, Gazoje?“
- sakė Prancūzijos vadovas.
„Negalime likti neutralūs. Europa turi laikytis savo
įsipareigojimų Jungtinėms Tautoms“, - sakė jis, kreipdamasis į
auditoriją, kurioje buvo Kembridžo kunigaikštis Williamas ir jo žmona Catherine, taip pat maždaug 80
valstybių vadovai bei atstovai.
Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas savo ruožtu sakė, kad Berlynas pradėjo karą vadovaudamasis tik „karine logika“, ir jau iš karto tapo akivaizdu, kad „sutartys tapo bevertės, o civilizacijos normos neteko įstatyminės galios“.
Lježas, svarbus akmens anglių ir plieno pramonės centras
Belgijos rytuose, tapo pirmąja kliūtimi vokiečių pajėgoms.
Jo trumpas, bet įnirtingas pasipriešinimas tebėra belgų
nacionalinio pasididžiavimo šaltinis – miesto gynėjams pavyko
pakankamai užlaikyti priešą, kad žlugtų Vokietijos planai greitai
iškovoti pergalę.
Griuvėsiais virtęs Lježas brangiai sumokėjo už savo
pasiaukojimą, tačiau Prancūzija šiam miestui suteikė prestižinį
Garbės Legiono ordiną.
Būtent Vokietijos invazija į Belgiją tapo oficialia
priežastimi įsitraukti į karą Britanijai, tapusia paskutine
grandimi tarpusavio gynybos sutarčių sistemoje, turėjusioje
išsaugoti taiką, tačiau galiausiai nugramzdinusioje Europą į
skerdynių sūkurį.
„Žiburiai gęsta visoje Europoje. Mes nebepamatysime jų
įžiebtų savo laikais“, – sielvartavo Britanijos užsienio
reikalų sekretorius seras Edwardas Grey, kai
Berlynas rugpjūčio 4-ąją atmetė Londono ultimatumą gerbti
Belgijos neutralumą.
Per tolesnius ketverius metus žuvo 10 mln. karių, 20 mln. buvo
sužeisti, taip pat žuvo milijonai civilių ir subyrėjo ištisos
imperijos.
