Sutriuškintus Prancūzijos socialistus guodžia pergalė Paryžiuje

„Juodąjį sekmadienį“, kaip rinkimų dieną pavadino vienas socialistų parlamentaras, FN pelnė mažiausiai vienuolikos miestų su daugiau kaip 9 tūkst. gyventojų kontrolę ir tikriausiai turės mažiausiai 1,2 tūkst. vietų municipalitetuose visoje šalyje. Tai geriausias kraštutinių dešiniųjų rezultatas Prancūzijos politikos vietos valdžios lygiu.

Sekmadienis taip pat buvo sėkmingas pagrindinei opozicinei centro dešiniųjų Sąjungai už liaudies judėjimą (UMP).

Buvusio prezidento Nicolas Sarkozy partija gerai pasirodė visoje šalyje ir perėmė virtinės miestų, tarp jų – laikytų kairės bastionais, kontrolę.

Viena iš nedaugelio paguodų prezidento Francois Hollande'o partijai buvo socialistų išlaikyta Paryžiaus kontrolė. Sostinėje pirmąja mere moterimi per miesto istoriją taps 54 metų Anne Hidalgo, kuri savo pergalę pasiekė daug didesne persvara nei tikėtasi.

Tai pergalė, kuria galima mėgautis, – savo kandidatūrą į Paryžiaus merus iškėlusi Ispanijoje gimusi socialistė Anne Hidalgo,  kuri po sekmadienio rinkimų taps pirmąja moterimi Prancūzijos sostinės mero poste, turėjo ištverti oponentų pajuokas dėl savo kuklios kilmės ir paryžietiškų šaknų nebuvimo.

Tačiau galiausiai sostinės rinkėjai atmetė tokį snobizmą ir, priešingai visoje šalyje pasireiškusiai tendencijai, šią 54 metų moterį išrinko įtikinama persvara. 

Tikėtasi, kad rinkimų dieną, kai socialistai dėl prezidento Francois Hollande'o vyriausybės nepopuliarumo sulaukė rinkėjų bausmės visoje šalyje, A.Hidalgo teks labai atkakliai varžytis su centro dešiniųjų kandidate, įspūdinga buvusia ministre, lietuviško kraujo turinčia Nathalie Kosciusko-Morizet.

Tačiau A.Hidalgo antrajame vietos rinkimų rate sostinėje gavo beveik 55 proc. balsų ir lengvai atrėmė N.Kosciusko-Morizet iššūkį.  A.Hidalgo, senosios mokyklos feministė ir socialistė, pastaruosius 13 metų neatkreipdama į save didelio dėmesio dirbo kadenciją baigiančio mero Bertrand‘o Delanoe pavaduotoja.

Jos, kaip partijos biurokratės, įvaizdis buvo laikomas kliuviniu, bet jos rimtumas ir pažadai gerinti aprūpinimą socialiniu būstu bei vaikų priežiūrą miesto centre, regis, patiko sostinės gyventojams šiais ekonomiškai sunkiais laikais.

„Mano pergalė buvo už autentiškumą, pergalė kairiųjų (atstovei), ištikimai jų principams ir efektyviai juos įgyvendinančiai“, – sakė A.Hidalgo, patekusi į nedidelį ir privilegijuotą moterų, vadovaujančių didiesiems pasaulio miestams, klubą.

Šiuo metu šiai moterų grupei priklauso Madrido merė Ana Botella, Keiptaunui vadovaujanti Patricia de Lille ir Čilės sostinės Santjago vadovė Carolina Toha.

Paryžiaus merė - ispanė

A.Hidalgo, kuri gimė 1959 metais netoli Kadiso pietvakariniame Ispanijos pakraštyje, su šeima į Prancūziją atsikraustė vaikystėje ir augo Liono darbininkų klasės priemiestyje.

Vaikystėje ji su tėvais kalbėjosi ispaniškai, o su seserimi – prancūziškai. Būdama 14-os ji tapo Prancūzijos piliete ir tėvų jai duotą Anos vardą pasikeitė prancūzams labiau įprastu Anne.

Ji yra citavusi tokius rašytojo Sachos Guitry žodžius: „Būti paryžiečiu reiškia ne gimti Paryžiuje – tai reiškia atgimti čia“.

A.Hidalgo buvo darbo inspektorė, o paskui tapo buvusios darbo ministrės Martine Aubry, kuri yra Prancūzijos 35 valandų darbo savaitės architektė, patarėja.  Tačiau ji palyginti vėlai įstojo į Socialistų partiją – būdama trisdešimt kelerių metų, kai partijai vadovavo Lionelis Jospinas,  kurio stilius buvo panašiai nerėžiantis akies ir kuris buvo pelnęs sąžiningo žmogaus reputaciją.

2012 metais prezidentu išrinkus F.Hollande‘ą, A.Hidalgo daug kas laikė kandidate į ministrus. Vietoje to ji nusprendė likti Paryžiaus rotušėje ir laukti galimybės perimti įgaliojimus iš B.Delanoe.

Žvaigždė ir prižiūrėtoja

Jos varžovė N.Kosciusko-Morizet nepadėjo sau rinkimų kovą Paryžiuje pavadindama kova tarp „žvaigždės ir prižiūrėtojos“. Ši pastaba buvo laikoma kandžia užuomina apie A.Hidalgo kilmę iš Iberijos – Paryžiaus daugiabučių konsjeržai iki pastarojo meto dažnai būdavo imigrantai iš Ispanijos ir Portugalijos.

A.Hidalgo atsikirto apkaltindama N.Kosciusko-Morizet priklausant privilegijuotai „kastai“, atitrūkusiai nuo realaus pasaulio. Tas apibūdinimas ir prilipo centro dešiniųjų kandidatei.

Iš turtingos ir garsios šeimos ( giminystės ryšiais ji siejama su 1794-ųjų Lenkijos ir Lietuvos sukilimo lyderiu Tadu Kosčiuška) kilusi N.Kosciusko-Morizet buvo daugelio pajuokiama už tai, kad Paryžiaus metropoliteną pavadino „žavinga vieta“, – tuo visai nepatikėjo išvargę piko valandų keliautojai.

Rinkimų kovos metu didelis dėmesys taip pat teko visai skirtingoms prieigoms dėl miesto finansavimo. N.Kosciusko-Morizet žadėjo mažinti valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičių, kad būtų galima finansuoti planus stiprinti miesto centro, kaip pasaulinio turizmo traukos objekto, statusą.

Tuo tarpu A.Hidalgo žadėjo dideles investicijas į būstus, transportą ir žaliąsias erdves, siekiant sustabdyti vidurinės ir darbininkų klasių atstovų kraustymąsi į priemiesčius.

Ji pažadėjo sukurti 10 tūkst. naujų socialinių būstų vienetų ir 5 tūkst. vaikų darželių.

Jos administracija taip pat aiškiai turės žalią atspalvį, nes pagal jos susitarimą, sudarytą po pirmojo rato, žalieji turėtų gauti dvigubai daugiau vietų mero darbą prižiūrinčioje taryboje ir maždaug penktadalį mero pavaduotojų postų miesto vykdomojoje institucijoje.

Vis dėlto kitur socialistams nepasisekė. Limožas, kurį kairieji valdė 102 metus, dabar atiteko UMP, kaip ir Tulūza, Šampanės sostinė Reimsas ir Sent Etjenas. Iš viso 155 miestai su mažiau kaip 9 tūkst. gyventojų, kurie priklausė kairiųjų stovyklai, dabar atiteko dešiniesiems.

„Tai buvo juodasis sekmadienis“, – sakė socialistų deputatas Jeanas-Christophe‘as Cambadelis.

Marine Le Pen vadovaujamo FN remiami kandidatai laimėjo varžybas dėl merų postų vidutinio dydžio pietiniuose miestuose Bezjė ir Frežiuse, taip pat dar šešiuose mažesniuose miestuose. Prancūzijos šiaurėje esančiame Henen Bomone kraštutinių dešiniųjų kandidatas pergalę iškovojo jau pirmajame rinkimų ture.

„Pakilome į kitą lygį, - paskelbė M.Le Pen. - Dabar mūsų šalyje yra trečia didelė politinė jėga“.

Istoriniame Avinjono mieste, garsėjančiame kasmet rengiamu menų festivaliu, kur FN pirmavo po pirmojo rinkimų turo, valdžią išsaugojo kairysis sparnas.

Tiesa, M.Le Pen partijai taip pat nepavyko laimėti šiaurės rytiniame Forbako mieste bei pietiniame Perpinjane, kuriuos laikė vienais iš svarbiausių savo prioritetų.

Dienraščio „Le Figaro“ užsakymu atlikta „OpinionWay“ apklausa rodo, kad UMP su sąjungininkais visos šalies mastu surinko 45 proc. balsų miestuose su daugiau nei 1000 gyventojų.

Tuo tarpu socialistai ir kitos kairiojo sparno partijos, remiantis šiais duomenimis, gavo 43 proc. balsų, o FN atiteko 7 procentai.

„Mes gavome labai griežtą įspėjimą“, - pripažino buvusi F.Hollande'o partnerė Segolene Royal, turinti grįžti į vyriausybę po kabineto performavimo, kurio laukiama po sekmadienio sutriuškinimo.

Prie socialistų nesėkmės veikiausiai prisidėjo ir palyginti mažas rinkėjų aktyvumas, siekęs maždaug 62 proc. - balsuoti atėjo gerokai mažiau rinkėjų nei įprasta per Prancūzijos vietos valdžios rinkimus. Tai aiškinama tuo, jog daug kairiųjų pažiūrų rinkėjų nusprendė likti namuose.

Mažas aktyvumas nulėmė ir įtemptą kovą Paryžiuje. FN sėkmė šiuose rinkimuose aiškinama rinkėjų nusivylimu F.Hollande'o vyriausybe.

Socialistų nesugebėjimas nutraukti ekonomikos stagnaciją ir sustabdyti nedarbo augimą pakurstė rinkėjų pyktį ir dėl kitų problemų, tokių kaip nusikalstamumas bei imigracija, ir padidino bendrą nusivylimą tiek kairiojo, tiek dešiniojo sparno politikais.

Prognozuojama, kad ministras pirmininkas Jeanas-Marcas Ayrault taps pagrindiniu atpirkimo ožiu dėl vyriausybės nesėkmių, kai F.Hollande'as pateiks savo partijos pasirodymo rinkimuose vertinimą.

„Rinkėjai pasiuntė labai aiškią žinią ir ji turi būti aiškiai išgirsta“, - sakė premjeras.

Realiausiu kandidatu pakeisti J.-M.Ayrault prie vyriausybės vairo laikomas energingas ir griežtai kalbantis vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas - populiariausia figūra ministrų kabinete, turinti gerbėjų tiek tarp dešiniojo, tiek tarp kairiojo sparno elektorato.

Pikantiškumo vyriausybės pertvarkymo procedūroms neabejotinai suteiks tikėtinas S.Royal sugrįžimas po prezidento išsiskyrimo su drauge Valerie Trierweiler. F.Hollande'as sausį paliko V.Trierweiler, kai į viešumą iškilo jo romanas su aktore Julie Gayet.

Kalbama, kad būtent V.Trierweiler neleido įtraukti S.Royal į pirmąją F.Hollande'o vyriausybę, nors ši politikė, valstybės vadovo keturių vaikų motina, jau seniai yra Socialistų partijos sunkiasvorė ir buvusi kandidatė į prezidentus.

Dabar S.Royal turėtų gauti svarbų naują portfelį kabinete ir kuruoti švietimo, mokslo bei jaunimo reikalus.

Tuo tarpu FN dar teks įrodyti, kad jis pajėgus vadovauti miestams, kuriuose iškovojo pergalę. Ankstesni FN mėginimai būti valdžioje ne kartą baigėsi nesėkme dėl ekscentriškų politikų.

M.Le Pen, kuri prie FN vairo stojo 2011 metais, ėmėsi žingsnių palenkti į savo pusę platesnį elektoratą. Anksčiau daug rinkėjų priešiškai žiūrėjo į šią partiją, nes jos įkūrėjas, dabartinės lyderės tėvas Jeanas-Marie Le Penas atvirai neigė Holokaustą ir kurstė rasinę neapykantą.

Pradėjusi kampaniją už partijos įvaizdžio „detoksikaciją“, M.Le Pen taip pat stengėsi išplėsti FN darbotvarkę, kad ji nebūtų laikoma vadinamąja vienos problemos partija, įtraukiant į ją nedarbo, nusikalstamumo ir pragyvenimo lygio kėlimo klausimus.