Balkanų pusiasalyje esanti Bosnija ir Hercegovina – viena skurdžiausių Europos valstybių. Ir šį savaitgalį tai sužinojo visi.
Pramoniniame Tuzlos mieste prasidėję protestai dėl neskaidraus valstybinių įmonių privatizavimo išplito į kitus miestus ir virto riaušėmis, per kurias nukentėjo šimtai žmonių.
Riaušininkai padeginėjo ir kitaip niokojo vyriausybinius pastatus, o policija juos už tai negailėdama pliekė.
„Žmonės alkani, jie neturi darbo. Jie reikalauja vyriausybės atsistatydinimo“, – įvykius aiškino statybininkas Nihadas Karačas, dalyvavęs protestuose Tuzloje.
Serbų, kroatų ir bosnių gyvenamoje šalyje, kuri 1991 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Jugoslavijos, nedarbo lygis yra 40 procentų, o vidutinis mėnesio atlyginimas šalyje siekia vos 420 JAV dolerių (1 tūkst. litų).
Ir ši situacija nesikeičia jau kelerius metus.
Juolab kad užsienio investuotojai Bosniją ir Hercegoviną vis aplenkia dėl gremėzdiškos politinės sistemos, įdiegtos po 1992–1995 metais čia vykusio pilietinio karo.
Bene labiausiai verslininkus baido painios administracinės procedūros, kai tenka turėti reikalų su trijų arba keturių lygių valdžia.
Smurtu prasiveržusį gyventojų pyktį paakino ir skubotas privatizavimas, leidęs verslo magnatams uždaryti dešimtis įmonių ir greitai pasipelnyti išpardavus jų turtą prieš paskelbiant bankrotą.
Šimtai žmonių, kuriems nauji įmonių savininkai ilgą laiką nemokėjo atlyginimų, liko be darbo ir nugrimzdo į neviltį.
Dėl šių vargų protestuotojai kaltina Bosnijos ir Hercegovinos valdžią, kurią sudaro visų trijų tautų atstovai.
Teigiama, jog korumpuoti valstybės lyderiai nuolat kivirčijasi ir blokuoja reformas, kurios paskatintų ekonomikos atsigavimą.
Praėjusią savaitę prasidėję neramumai – pirmasis smurto protrūkis po pilietinio karo, ir ekspertai įspėja, kad situacija tiktai blogės.
Tarptautinis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje Valentinas Inzko netgi užsiminė apie galimybę pasiųsti į šią šalį ES karius.
„Jeigu situacija aštrės, galbūt reikės pagalvoti apie ES karius. Bet dar ne dabar“, – sakė jis.
