Praėjusį šeštadienį „The New York Times“ išspausdintame atvirame laiške 28 metų Dylan Farrow kaltino 78 metų kino kūrėją ją seksualiai išnaudojus, kai jai buvo 7 metai. Šie kaltinimai nuskambėjo tuomet, kai režisieriui buvo skirtas „Auksinio gaublio“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.
Po savaitės W.Allenas tame pačiame leidinyje išspausdino savo atsakymą, kuriame kaltę vertė savo buvusiai partnerei, filmo „Rozmari kūdikis" („Rosemary's Baby") žvaigždei Miai Farrow, kurią savo laiške pavaizdavo kaip motiną siaubūnę.
„The New York Times“ išspausdintą atvirą W.Alleno laišką pateikiame lrytas.lt skaitytojams.
„Kai prieš 21 metus pirmą kartą išgirdau, kad Mia Farrow mane apkaltino vaiko tvirkinimu, man ši mintis pasirodė tokia juokinga, kad daugiau apie tai negalvojau. Tuo metu buvome įsivėlę į siaubingas skyrybų rietenas, tarp mūsų vyravo priešiškumas, ir buvo beįsibėgėjanti kova dėl vaikų globos.
Jos savanaudiškas pyktis buvo toks akivaizdus, kad net nepasisamdžiau advokato. Apie tai, kad ji su kaltinimais kreipėsi į policiją, man pasakė mano verslo teisininkas. Jis man patarė pasisamdyti kriminalinių bylų advokatą.
Naiviai tikėjausi, kad kaltinimai bus akimirksniu atmesti, nes, žinoma, aš netvirkinau Dylan ir bet koks racionalus asmuo iškart supras, kad tai yra gudrybė. Sveikas protas nugalės. Galų gale, juk buvau 56 metų vyras, kuris niekada prieš tai (ar po to) nebuvo apkaltintas vaiko tvirkinimu.
Su Mia praleidau 12 metų ir niekada per tą laiką ji neužsiminė, kad būčiau elgęsis kaip nors nederamai. Ir dabar staiga, kai aš vieną popietę atvažiuoju į jos namus Konektikute kelioms valandoms, kad aplankyčiau vaikus, kai atsiduriu savo šėlstančio priešo teritorijoje, kai ten yra pustuzinis žmonių, kai aš esu bepradedąs mylėti moterį, kurią vėliau vedžiau – pasirenku būtent tą momentą, kad pradėčiau savo vaiko tvirkintojo karjerą. Net didžiausiam skeptikui tai atrodytų mažai tikėtina.
Vien šio beprotiško scenarijaus nelogiškumas man atrodė kaip savaime atmestinas.
Nepaisant to, Mia toliau kategoriškai tvirtino, kad aš lytiškai išnaudojau Dylan ir tuojau pat nuvedė ją pas gydytoją patikrinti. Dylan pasakė daktarui, kad jos netvirkino. Tada Mia nusivedė Dylan ledų, o kai grįžo, vaikas jau buvo pakeitęs istoriją.
Policija pradėjo tyrimą; galimi kaltinimai kybojo virš manęs ant plauko. Aš labai noriai pasitikrinau melo detektoriumi ir, be abejo, testą išlaikiau, nes neturėjau ko slėpti. Paprašiau Mios, kad ir ji atliktų testą, bet ji to nedarė.
Šią savaitę moteris, vardu Stacey Nelkin, su kuria susitikinėjau prieš daug metų, kreipėsi į žiniasklaidą ir jiems papasakojo, kad kai aš ir Mia prieš 21 metus kariavome dėl vaikų, Mia prašė jos paliudyti, kad ji buvo nepilnametė, kai su ja susitikinėjau, nepaisant fakto, jog tai netiesa. Stacey atsisakė. Šį anekdotą aš įtraukiau tik tam, kad visi suprastumėm, su kokiu charakteriu turim reikalą. Šitą žinant, galima įsivaizduoti, kodėl ji atsisakė pasitikrinti melo detektoriumi.
Tuo metu Konektikuto policija kreipėsi į specialų tyrimų biurą, kuriuo jie tokiais atvejais pasitiki – Vaiko lytinio išnaudojimo kliniką Jeilio-Niu Heiveno ligoninėje. Ši nešališka patyrusių vyrų ir moterų grupė, į kurią apygardos prokuroras atsižvelgė svarstydamas, ar persekioti mane, kelis mėnesius vykdė kruopštų tyrimą, kalbėjosi su kiekvienu susijusiu asmeniu ir tikrino visus įrodymus.
Galiausiai jie parašė išvadą, kurią dabar cituoju: „Mūsų ekspertų nuomone, ponas Allenas lytiškai neišnaudojo Dylan. Taip pat manome, kad Dylan pareiškimas, užfiksuotas vaizdo įraše, ir jos išsakyti pareiškimai atliekant mūsų vertinimą, nesutampa su įvykiais, kurie jai nutiko 1992 m. rugpjūčio 4 d.
Tirdami šį atvejį, mes išskyrėme tris hipotezes, kurios galėtų paaiškinti Dylan pareiškimus. Pirma, kad Dylan sako tiesą ir ponas Allenas ją lytiškai išnaudojo; antra, kad Dylan sako netiesą, bet taip elgiasi, nes yra emociškai pažeidžiamas vaikas, kuris atsidūrė sunkumų ištiktoje šeimoje ir taip reagavo į įtampą; trečia, kad Dylan buvo pamokyta ar įtakota savo motinos, ponios Farrow. Mes galime daryti išvadą, kad Dylan nebuvo lytiškai išnaudojama, tačiau nesame įsitikinę, ar jos elgesį lėmė antroji, ar trečioji priežastis. Esame linkę manyti, kad Dylan teiginius apie lytinį smurtą paaiškina šių dviejų faktorių kombinacija.“
Ar gali būti dar aiškiau? Ponas Allenas lytiškai neišnaudojo Dylan; labiausiai tikėtina, kad pažeidžiamą, stresuojančią septynmetę primokė Mia Farrow. Ši išvada nuvylė daugybę žmonių. Apygardos prokuroras nekantravo pasirodyti garsenybės byloje, o vaikų globos klausimą sprendęs teisėjas Elliottas Wilkas parašė labai neatsakingą nuomonę dėl tvirkinimo: „Mes veikiausiai niekada nesužinosime, kas nutiko“.
Bet mes žinojome, kas nutiko, nes tai buvo apibrėžta ir nebuvo jokių dviprasmybių dėl tvirkinimo nebuvimo fakto. Teisėjas Wilkas niekada nepritarė mano ryšiui su Mios įdukrinta Soon-Yi, kuriai tuo metu buvo kiek per 20 metų. Jis mane laikė vyresnio amžiaus vyru, išnaudojančiu daug jaunesnes moteris. Mia irgi tai laikė netinkamu elgesiu, nors pati susitikinėjo su daug vyresniu Franku Sinatra, kai jai buvo 19 metų.
Būsiu teisingas teisėjui Wilkui. Visuomenė dėl mano ir Soon-Yi ryšio jautė tokį patį nerimą. Nepaisant to, atrodo, kad mūsų jausmai buvo tikri ir mes esame laimingai susituokę jau 16 metų, auginame du puikius vaikus, abu įvaikintus. (Atsižvelgiant į žiniasklaidos sukeltą triukšmą ir neteisingus kaltinimus, įvaikinimo agentūros ir teismai mane ir Soon-Yi ištyrė labai kruopščiai ir palaimino įvaikinimą).
Mia gavo vaikų globą ir mes pasukome skirtingais keliais.
Mano širdis buvo sudaužyta. Mosesas (W.Alleno ir M.Farrow įvaikintas vaikas) ant manęs pyko. Ronano (W.Alleno ir M.Farrow vienintelis biologinis vaikas) beveik nepažinojau, nes Mia man neleisdavo su juo artimiau pabendrauti nuo akimirkos, kai jis gimė. O Dylan, kurią aš dievinau ir labai artimai bendravau (kartą įtūžusi Mia paskambino mano seseriai ir pareiškė: „Jis atėmė mano dukterį, dabar aš atimsiu jo“), daugiau niekada nemačiau ir nesikalbėjau, nors labai stengiausi.
Aš ją vis dar giliai mylėjau ir jaučiausi kaltas, kad mano meilė Soon-Yi ją pavertė keršto įrankiu. Soon-Yi ir aš daugybę kartų mėginome pasimatyti su Dylan, bet Mia neleido, piktdžiugiškai žinodama, kaip mes abu ją mylime, bet visiškai abejinga žalai, kurią darė mažai mergaitei tam, kad patenkintų savo keršto troškimą.
Cituoju Mosesą Farrow, kuriam tuo metu buvo 14 metų: „Mano motina įdiegė man neapykantą tėvui už tai, kad jis sugriovė šeimą ir tvirkino mano seserį“.
Dabar Mosesui 36 metai ir jis yra šeimų terapeutas. „Žinoma, Woody netvirkino mano sesers, - sako jis. - Ji mylėjo jį ir laukdavo susitikimų su juo. Ji niekada nuo jo nesislėpdavo, kol mūsų motina jo atžvilgiu nesukūrė baimės ir neapykantos atmosferos.“
Dylan tuo metu buvo 7, Ronanui – 4. Anot Moseso, ta pati giesmė skambėjo metai iš metų.
Čia trumpam stabtelsiu, kad galėčiau pakalbėti apie Ronaną. Ar jis mano sūnus? O gal, kaip leidžia suprasti Mia, Franko Sinatros? Jis tikrai panašus į Franką – mėlynos akys ir veido bruožai. Bet jei tai tiesa, ką tai reiškia? Tai, kad bylinėjantis dėl vaikų globos Mia, nepaisydama duotos priesaikos, melavo, kad Ronanas mūsų sūnus? Net jeigu jis ne Franko, faktas, kad ji kelia tokią versiją, rodo, jog ji turėjo su juo intymių santykių per mūsų bendravimo metus. Jau nekalbu apie pinigus, kuriuos sumokėjau vaikui paremti. Ar aš rėmiau Franko sūnų? Dar kartą prašau atkreipti dėmesį į taip besielgiančio asmens sąžiningumą ir nuoširdumą.
Dabar, praėjus 21 metams Dylan pasirodo su kaltinimais, kuriuos Jeilio ekspertai jau tyrė ir pripažino neteisingais. Dar pridėjo keletą kūrybingų potėpių, kurie stebuklingai atsirado per 21 mūsų nesimatymo metus.
Ar Dylan tiki, kad aš ją tvirkinau? Jeigu nuo 7 metų pažeidžiamas vaikas yra mokomas stiprios motinos nekęsti savo tėvo, nes jis yra monstras, kuris ją prievartavo, nėra taip jau neįtikėtina, kad po daugelio metų šis įvaizdis įsišaknijo.
Ar nenuostabu, kad Jeilio ekspertai apie motinos įtaką kalbėjo jau prieš 21 metus?
Netgi vieta, kur esą vyko išgalvotas tvirkinimas, buvo labai prastai parinkta, bet įdomi. Mia pasirinko palėpę savo kaime. Ji turėjo žinoti, kad į tokią vietą niekada neičiau, nes ji ankšta, užgriozdinta, kur žmogus negali net atsistoti, o aš esu klaustrofobikas. Kartą ar du ji prašė manęs ten nueiti ir kažko paieškoti. Nuėjau, bet turėjau skubiai bėgti laukan.
Neabejoju, kad idėja apie palėpę jai kilo klausant Dory Previn dainos „With My Daddy in the Attic“ (Palėpėje su tėčiu). Ji buvo toje pačioje plokštelėje, kaip ir D.Previn daina apie Mią, kuri išdavė jų draugystę, pasalūniškai pavogusi jos vyrą Andre (A.Previnas - pirmasis M.Farrow vyras, su kuriuo ji įsivaikino Soon-Yi). Ji vadinosi „Saugokitės jaunų merginų“.
Galima būtų paklausti, ar Dylan apskritai parašė tą laišką (į „New York Times“), ar jį sudiktavo jos motina? Ar tas laiškas suteikė naudos Dylan? O gal jis paprasčiausiai buvo dar viena apgailėtino motinos plano dalis? Tai yra – įskaudinti mane šmeižtu. Buvo nevykusių pastangų pakenkti man ir profesine prasme, įtraukiant kino žvaigždes. Tai man panašiau į Mią, o ne Dylan.
Galų gale, jeigu jau kalbėtume apie Dylan poreikius, ji prieš keletą mėnesių jau išsikalbėjo žurnale „Vanity Fair“. Dar pacituosiu Mosesą Farrow: „Žinodamas, kad mano motina dažnai mus naudojo kaip marionetes, negaliu tikėti niekuo, ką sako ar rašo mano šeimos nariai.“
Galiausiai, ar Mia pati tikrai tiki, kad tvirkinau jos dukterį? Sveikas protas klausia: ar motina, kuri mano, kad jos 7 metų dukterį lytiškai išnaudojo tvirkintojas (gana baisus nusikaltimas), leistų jai filmuotis vaizdo klipe, kuriuo per „Auksinius gaublius“ būtų pagerbtas tvirkintojas?
Žinoma, aš netvirkinau Dylan. Aš ją mylėjau ir tikiuosi, kad vieną dieną ji supras, kaip ji buvo apgauta, iš jos buvo atimta galimybė turėti mylintį tėvą, kaip motina ją išnaudojo, galvodama tik apie savo pūliuojantį pyktį, bet ne apie dukters gerovę. Šiai mielai jaunai moteriai jau padaryta psichologinė žala ir mes su Soon-Yi abu tikimės, kad vieną dieną ji supras, kas ją pavertė auka ir ji vėl su mumis užmegs ryšį taip, kaip padarė Mosesas. Tas ryšys produktyvus ir su meile.
Niekas čia nenori atimti drąsos tvirkinimo aukoms kalbėti apie tai, kas nutiko. Bet kiekvienas turi atsiminti, kad kartais būna žmonių, kurie yra klaidingai apkaltinti ir kad tai yra siaubingas destruktyvus dalykas.
(Šis rašinys bus mano paskutinis žodis šiame reikale ir niekas iš mano pusės daugiau apie tai nekalbės. Jau pakankamai žmonių buvo įskaudinta.)"
Parengė Eglė Buitkienė
