„Būkite atsargūs, skambinkite mums, jei jus sustabdys, gali būti per vėlu, tada nepadės jokie žiniasklaidos pažymėjimai, nebent spėsite pabėgti. Aš nejuokauju“, - taip „Lietuvos ryto“ žurnalistus perspėjo viena ukrainietė, sužinojusi, kad ketiname leistis į kelionę su „Automaidano“ dalyviais.
Galbūt mažiau matoma, nei protestai Kijeve, tačiau efektyvi Ukrainos demonstrantų akcija, kaip parodė vieno jų lyderių Dmitrijaus Bulatovo likimas, gali būti itin rizikinga. Ką tokio daro „Automaidano“ aktyvistai, kad su jais taip žiauriai elgiamasi?
Iš pirmo žvilgsnio, nieko pavojingo ar juo labiau neteisėto – niekuo neišsiskiriantys, dirbantys žmonės laisvu metu sėda į savo automobilius, už savo pinigus užsipila degalų ir leidžiasi į kelionę. Vieni važinėja po Kijeva, kiti leidžiasi į kitus miestus.
Dažniausiai jie atlieka Kijevo centre užsibarikadavusių protestuotojų žvalgybos vaidmenį – apvažiuoja aplinkines gatves, stebėdami milicininkų, specialiųjų dalinių judėjimą – tenka patvirtinti arba paneigti gandus, jog galbūt pasirodė šarvuočių kolona arba autobusais į tam tikrą vietą buvo suvežti samdyti provokatoriai – vadinamieji „tituškos“.
O kartais tenka imtis ryžtingesnių veiksmų – padėti milicininkų apsuptiems protestuotojams, blokuoti teismo rūmus, kuriuose naktimis teisiami demonstrantai.
Tikrina milicijos postus
Vieną šios savaitės vakarą leidomės į eilinę žvalgybinę „Automaidano“ aktyvistų kelionę. Pajudėjome iš sutartos vietos – protestuotojų kontroliuojamos Europos aikštės, kur tarp kitų plazda ir Lietuvos vėliava.
Dalyvavimas „Automaidane“ - visiškai savanoriškas, prie jo gali prisijungti bet kas, kas turi automobilį. Pageidautina turėti ir išmanųjį telefoną.
„O jūs turėsite mašiną?“, - viltingai klausia vienas Automaidano dalyvių Nazaras. Kuo daugiau dalyvių – tuo saugiau, jei ištiktų bėda.
O jei ši išties ištinka, Automaidano dalyviai pasiruošę sulėkti kaip galima greičiau. Ypač padeda moderniosios technologijos, mat apie pastebėtą įtartiną milicininkų veiklą kaip mat pranešama socialiniame tinkle „Twitter“. Vienas vairuotojas, vienas šturmanas, sekantis nenutrūkstamą „Twitter“ srautą ir šoninį veidrodėlį – ar niekas neseka.
Išvažiavę pro barikadas leidomės į kitą Dniepro pusę. Nazaras siūlo patikrinti vieną milicininkų postą, kuriame stabdomi krovininiai automobiliai. Mat įtariama, kad juose į miesto centrą gabenamos padangos – svarbi barikadų dalis.
Milicininkai nuobodžiauja, o naktis rami, tad judame vieno nuošaliau įsikūrusio viešbučio link. Ten buvo pastebėti „Berkuto“ autobusai, o viešbutyje, kaip įtariama, apsistojo pareigūnų pastiprinimas iš provincijos. Neblogai, pagalvoju, jei pareigūnus iš provincijos apnakvindina viešbučiuose.
Galbūt ne iš piršto laužtos ir istorijos apie tai, kad guminėmis kulkomis šaudžiusiems ir Molotovo kokteilius svaidžiusiems „Berkuto“ pareigūnams mokamas 500 dolerių priedas už budėjimą Kijeve?
Darbuojasi dešimtys aktyvistų
Žvalgyba atliekama greitai ir, jei įmanoma, nepastebimai. Nazaras pastato automobilį netoli viešbučio ir išlipęs tikrina pastatą. Gal administratorė ką girdėjo? Ši nekalbi. Todėl tenka įsitikinti savo akimis – regis, ištuštėjusio viešbučio vidiniame kieme sustatyti keli autobusai be valstybinių numerių. Nazaras tikina, kad tokiais važinėja „Berkut“ pareigūnai.
„Jie turi įrangą, kuria gali perjungti šviesoforus. Prisikabins prie greitosios pagalbos automobilio, kuriuo gabenamas sužeistas protestuotojas arba važiuos priekyje. Ne veltui žmonės bijo“, - pasakojo Nazaras, primindamas apie Ukrainoje pastaruoju metu dingstančius žmones, ypač sužeistus protestuotojus. Pagrobia, išveža, sumuša, kankina ir palieka kur toli nuo miesto.
Būtent taip esą nutiko vienam „Automaidano“ vadovų D.Bulatovui. Anot Nazaro, kankintas aktyvistas buvo tik vienas iš keliolikos lyderių.
„Tai nėra kažkokia organizacija su griežtomis taisyklėmis. Kas nori, tas prisijungia“, -- sakė Nazaras. Jo teigimu vienu metu kartu dažniausiai važinėja keli automobiliai, bet būna akcijų, kai prisijungia dešimtys. Pavyzdžiui vienos akcijos metu prie milicininkų autobuso privažiavo 5 „Automaidano“ automobiliai. Pareigūnai iš pradžių jautėsi drąsiai.
„Bet tada žinia pasklido per „Twitter“ ir kaip mat atsirado 50 automobilių. Iš kiekvieno jų išlipo po kelis žmones ir apsupo pareigūnus jų autobuse. Tai nebuvo „Berkut“ pareigūnai, tiesiog šauktiniai, netgi dar visai vaikai. Vienas iš baimės drebėdamas prisipažino, kad jam moka 200 grivinų“, - pasakojo Nazaras.
O ramią naktį, tokią kaip tą, kurios metu „Lietuvos ryto“ žurnalistai važiavo kartu su Automaidano“ dalyviais, rizika lieka minimali. Žinoma, niekada negali žinoti, kaip elgsis pareigūnai. Kalbos apie milicininkus, veikiančius išvien su „tituškomis“ ar tiesiog banditais kiek baugina – gali kalbomis netikėti, bet o jei pasitvirtins?
Gelbsti žmonių gyvybes
Privažiuojame prie vyriausybinius pastatus ir aplinkines gatves atitvėrusių milicininkų užtvarų. Pareigūnai akivaizdžiai nuobodžiauja – dar prieš kelias savaites besiveržusių protestuotojų nematyti, gatvės tuščios, o veikti nėra ką, tik stovėti. Keli pareigūnai su sniego gniūžtėmis žaidžia futbolą, kiti būreliais šildosi susispietę prie laužų.
Nazaras atlieka savo žvalgybinę misiją – ramiai, lyg visai nesibaimindamas eina kalbėtis su pareigūnų vyresniaisiais, net kone draugiškai klausinėja, kaip jiems sekasi.
Ši informacija gali pasirodyti nereikšminga, tačiau gali ir praversti. Ar ilgai šie pareigūnai čia stovi, ar dažnai keičiasi, iš kur jie, ar jie pavargę? Visa tai protestuotojams žinoti nepakenks.
Nazarui tai ne pirma žvalgybinė misija, tad pastebėjus pirmuosius pavojaus ženklus – atskirai nuo pareigūnų susispietusių „tituškų“ keliamą nepasitenkinimą dėl nepageidaujamo dėmesio iš karto judame šalin.
Kelionė baigiasi iš kitos barikadų pusės – apvažiuoti keli kilometrai teritorijos, patikrinta informacija. Šį kartą – nieko įtartino, tačiau „Automaidano“ dalyviai žino – jų unikali akcija yra prasminga, o galbūt gali ir išgelbėti žmonių gyvybes.
