Įprastai rodantys daug palankumo Izraelio politikams Vakarų šalių vadovai atsargiai rinko gražesnį žodį norėdami įvertinti velionio indėlį į pasaulio politiką.
Jis – vienas prieštaringiausiai vertinamos Izraelio įkūrėjų ir gynėjų kartos lyderis, rašo „Lietuvos rytas".
Pastaruosius aštuonerius metus komos būklės buvęs ir taip ir neatsibudęs izraelietis nesulaukė 86-ojo gimtadienio.
Taigi kas buvo A.Sharonas, kurio tėvai kilę iš visai šalia Lietuvos esančio buvusio LDK pasienio Lietuvos Brastos (Brest Litovsko) miesto?
Pravardė – Dievo Liūtas
Nepaisant visų turimų politinių postų, daugeliui Izraelio gyventojų ir pačiam sau jis buvo pirmiausia karys.
Izraelio prezidentas Shimonas Peresas teigė, kad šis žmogus buvo gyvoji kariuomenės legenda, o premjeras Benjaminas Netanyahu jį vadino didžiuoju karo vadu, vienu didžiausių šalies kariuomenėje per visą jos gyvavimą.
Karys jis buvo nuo pat vaikystės. 1942-aisiais, būdamas 14 metų, įstojo į jaunimo karinį batalioną „Gadna“, o vėliau – į žydų pogrindinę karinę grupuotę „Haganah“, veikusią britų okupuotoje Palestinoje. „Haganah“ veikė ir prieš britus, ir prieš jiems padedančius žydus.
Ši organizacija, Izraeliui paskelbus nepriklausomybę, 1948 m. tapo Izraelio kariuomenės branduoliu, o A.Sharonas – jos pergalių varikliu.
Jis dalyvavo visuose svarbiausiuose Izraelio karuose, pradedant nuo 1956–1957 m. Sueco krizės ir 1967 m. Šešių dienų karo, kai Izraelis įveikė Egiptą, Jordaniją ir Siriją, kurios dar kartą siekė sunaikinti žydų valstybę.
O po 1973 m. įvykusio Jom Kipuro karo A.Sharonas gavo Dievo Liūto vardą, kai jo vadovaujama divizija sumalė į miltus iš pradžių sėkmingai į Izraelį besiveržusias egiptiečių pajėgas ir faktiškai nulėmė karo eigą.
Neklausė kitų nuomonės
Karo didvyris, genijus – tokie epitetai skiriami A.Sharonui. Bet daugelis izraeliečių pripažįsta, kad kaip karo vadas jis pasižymėjo ir tuo, jog neretai neklausė įsakymų, o veikė taip, kaip jam atrodė geriau. Rizikavo ir laimėjo.
Žinomas Woodrow Wilsono centro (JAV) ekspertas Aaronas Davidas Milleris pažymi, kad tai labai drąsus karys, turėjęs plačią veiksmų viziją.
Jo teigimu, ir sprendimas 1982 m. įsiveržti į Libaną, siekiant su Libano krikščionių pagalba išstumti sirus iš šios šalies, o palestiniečius priversti ieškoti prieglobsčio Jordanijoje, buvo didžiulis strateginis A.Sharono planas.
Tačiau būtent po šių karinių veiksmų jau reikia kalbėti apie kitą A.Sharono asmenybės pusę, kurią atskleidžia pralietas palestiniečių civilių kraujas.
Pagarsėjęs Beiruto skerdikas
Arabai, ypač palestiniečiai, dėl žydų veiksmų Libane 1982 metais A.Sharoną pavadina Beiruto Skerdiku.
Karinę operaciją Libano sostinės priemiesčiuose išsidėsčiusiose Palestinos pabėgėlių stovyklose Šabroje ir Šatiloje pasmerkė visas pasaulis.
Tai padarė ir Izraelis po tyrimo, kuriam vadovavo Aukščiausiojo teismo pirmininkas Yitzhakas Kahanas.
Gynybos ministrui A.Sharonui iki gyvos galvos buvo uždrausta eiti šias pareigas.
Jis buvo pripažintas netiesiogiai kaltu už beginklių palestiniečių, moterų, vaikų žudynes. Izraelio armija jose tiesiogiai nedalyvavo, bet laikė apsupusi šias stovyklas ir stebėjo, ką darė Libano krikščionys.
Apsilankęs Sabroje ir Šatiloje po žudynių britų dienraščio „Independent“ žurnalistas Robertas Friskas tai pavadino karo nusikaltimu.
Palestinos centro vykdomasis direktorius Yousefas Munayyeris tvirtina, kad veiksmai Sabroje ir Šatiloje atspindi A.Sharono požiūrį į palestiniečius, kuris pagrįstas principu, jog palestiniečiai turi būti žudomi. Ir ne tik karo lauke.
Kaip pavyzdį Y.Munayyeris primena viename palestiniečių kaimelyje dar 1953 metais įvykusias skerdynes.
Tuomet jauno 25 metų A.Sharono vadovaujamas elitinis būrys sunaikino 69 palestiniečius – tarp jų ir moteris bei vaikus jų namuose.
Tada JAV valstybės departamentas ir Jungtinės Tautos irgi pasmerkė Izraelio kariuomenės veiksmus, bet šių veiksmų lyderiui išvengti atsakomybės pavyko.
Taikdariu pripažintas nebus
JAV ekspertas A.D.Milleris irgi sutinka, kad A.Sharonas nebuvo taikdarys.
Jis įtariai žiūrėjo į palestiniečius, jais nepasitikėjo, laikė priešais ir buvo įsitikinęs, kad Izraelis kovoja žūtbūtinį karą dėl išlikimo.
Kiti apžvalgininkai pripažįsta, jog būtent toks požiūris leido jam patikėti, kad visos priemonės kare su palestiniečiais yra geros.
Ir nors, pavyzdžiui, palestiniečių grupuotė „Hamas“ ir jai kovą dėl valdžios pralaimėjusi „Fatah“ nesutaria, A.Sharono veiksmus vertina sutartinai – jis yra skerdikas.
Anot „Hamas“, A.Sharonas išėjo kaip nusikaltėlis, kurio rankos suteptos palestiniečių krauju. O „Fatah“ tiesiogiai apkaltino A.Sharoną palestiniečių lyderio Yassero Arafato nužudymu ir pareiškė apgailestavimą, kad A.Sharonas nesulaukė teismo.
Naujakurius ne tik gynė
Ir Izraelio ekspertai, ir palestiniečiai pripažįsta, kad A.Sharonas buvo aktyvus sionizmo politikos vykdytojas.
Kaip teigia Harvarde studijuojantis palestinietis Ahmedas Morris, svarbiausias sionizmo tikslas – arabus išvyti iš aplink Izraelį esančių žemių ir Palestinoje sukurti išskirtines privilegijas žydų tautai.
A.Sharonas, jo teigimu, šios užduoties vykdyti ėmėsi uoliausiai iš visų Izraelio karinių ir politinių lyderių.
Nuo 1960 m. jis ne tik tai darė ginklu, bet ir ragino plėsti žydų nausėdijas Vakarų Krante, Gazos Ruože, Rytų Jeruzalėje ir Golano Aukštumose, kad nebūtų galima sukurti gyvybingos Palestinos valstybės.
Šią politiką palaikė visi kiti Izraelio politikai.
Pažeisdamas tarptautinius susitarimus ir nereaguodamas į jokią kritiką A.Sharonas savo tautiečiams pareiškė: „Griebkite kuo daugiau žemės ir kuo daugiau kalvų. Viską, ką sugriebsite, bus mūsų, žydų, rankose, o ko nepaimsite, liks palestiniečiams.“
Todėl daug kas paradoksu laikė A.Sharono politiką tapus premjeru 2005 metais, mat būtent jo įsakymu iš Gazos Ruožo buvo iškeldinta 8 tūkstančiai žydų naujakurių.
Iš ten pasitraukė ir Izraelio kariai, aptvėrę Gazą tvora.
Tiesa, naujakurius A.Sharonas perkėlė ne kur kitur, o į kitas palestiniečių žemes – Vakarų Krantą, taip užkirsdamas kelią vientisai Palestinos valstybei sukurti.
JAV ekspertas A.D.Milleris prisimena savo pokalbį su A.Sharonu, kuriame jis tvirtino, kad Palestinos valstybės tikrai nebus.
Siekdamas tai ir vizualiai įtvirtinti, A.Sharonas pastatė dar vieną sieną, supančią Vakarų Krantą, o Palestinos teritorija lieka ir toliau išraižyta daugybės žydų nausėdijų ir jas jungiančių kelių.
Senoji karta išeina
Nepaisant pačių žydų kritikos A.Sharonui dėl žydų nausėdijų iškeldinimo iš Gazos Ruožo, Sionizmo strategijos instituto direktorius Yoazas Hendelis pripažįsta, kad A.Sharonas buvo vienas ryškiausių sionistų Izraelyje. Ir vienas pragmatiškiausių.
A.D.Milleris labiausiai apgailestauja, kad A.Sharonui išėjus amžinojo poilsio, tokio masto ir svorio politikų, kurie turėtų tokį pasitikėjimo kreditą šalyje, faktiškai nebelieka.
Vieninteliam jų, dabartiniam Izraelio prezidentui Sh.Peresui dabar jau 90 metų.
Ši žydų valstybę nuo pat įkūrimo aršiai gynusi karta išeina ir neaišku, kas Izraelio ir palestiniečių laukia po jos.
Artimųjų Rytų taikos procesas yra viena svarbiausių pasaulio istorijos sudedamųjų dalių, bet niekas, bent jau Vakaruose, dabar nedrįsta vienaprasmiškai vertinti A.Sharono indėlio.
A.Sharono politikos paradoksai
Paradoksalu yra tik tai, kad neretai kieta ir pabrėžtinai priešiška A.Sharono politika palestiniečių atžvilgiu po 1982 m. pridarė daugiau problemų Izraeliui, nei davė naudos.
Po karinės invazijos į Libaną, kai A.Sharonas buvo Izraelio gynybos ministras, kaip atsakas susikūrė radikali karinė grupuotė „Hezbollah“, iki šiol grasinanti Izraelio teritorijų šalia Libano saugumui.
O po „Hezbollah“ atakų Izraelis 2000 m. turėjo palikti Libaną susigadinęs ir savo tarptautinę reputaciją. Be to, po šio karo Libane palestiniečių lyderis Y.Arafatas nusprendė vykti ne į Jordaniją, kaip tikėjosi A.Sharonas, o į Tunisą ir imtis politinės veiklos.
Šios veiklos padariniai akivaizdūs: į palestiniečius ir jų lyderį pasaulyje liautasi žiūrėti kaip į teroristus ir po ilgų vargų bei politinių derybų palestiniečiai grįžo ten, iš kur juos A.Sharonas norėjo išgyvendinti: į Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą.
2001 m. A.Sharonas, apeidamas draudimą tapti gynybos ministru, buvo išrinktas Izraelio premjeru, bet pirma per rinkimų kampaniją jis surengė demonstratyvią akciją – su kariuomenės būriu atvyko į viso pasaulio musulmonams šventą al Aksos mečetę Jeruzalėje.
Po šio žingsnio visame islamo pasaulyje kilo baisus pasipiktinimas Izraeliu ir prasidėjo nauja palestiniečių kovos su Izraeliu banga, vadinamoji Antroji intifada. Tai buvo juodas metas Izraeliui, jo teritorijoje ėmė sprogdintis savižudžiai, o taika tapo miražu.
Bet net ir nuslopus smurto bangai ir Izraeliui pasitraukus iš Gazos Ruožo, jame įsitvirtino „Hamas“, kuri ir šiandien rengia tūkstančius jaunų kovotojų, net vaikų mirtininkų, kurie pasiryžę kilti į naują karą su nekenčiamu Izraeliu. Tad viskas, ką pasiekė A.Sharonas, gali būti sugriauta per naują konfliktą.
