Tik A.Sharono sūnūs, visus tuos metus lankę tėvą, neprarado vilties, kad jis atsigaus. 2010-aisiais vienas sūnus netgi buvo trumpam parsivežęs leisgyvį politiką į sodybą, kur gyveno su žmona ir vaikais, tikėdamasis, jog namų aplinka padės tėvui pasveikti. Tačiau šis vizitas nepasiteisino.
Juolab, kad vyro, kurio tėvai - į Palestiną emigravę Lietuvos žydai, galimybėmis pasveikti buvo jau seniai abejojama.
„Jo smegenys kontroliuoja tik kraujospūdį, širdies plakimą ir kvėpavimą. Tik jo smegenų kamienas liko nepažeistas. Kai jis atmerkia akis ar pakrutina pirštus, tai ne kas kita kaip nesąmoningi refleksai”, – yra sakęs A.Sharono artimas draugas ir kadaise premjero tarnybos vadovas advokatas Dovas Weissglasas.
Ligoninės, kurioje po kraujo išsiliejimo į smegenis buvo gydomas Izraelio premjeras, neurologijos profesorius Avinoamas Rechesas teigė, jog tikimybė, kad tokio paciento kaip A.Sharonas būklė pagerės, esą lygi nuliui.
Be to, šių metų sausio pradžioje A.Sharono medicininė būklė reikšmingai pablogėjo. Ligoninė pranešė, kad stringa gyvybinių jo organų funkcionavimas.
Sekmadienį ligoninės atstovas Shlomas Noy trumpai pranešė, kad „šiandien nusilpo jo širdis ir jis paliko savo šeimą, kuri visada buvo šalia jo“.
Nepaisant liūdnos A.Sharono gyvenimo pabaigos ir kalbų apie užmarštį, šis vyras, Izraelyje vadintas „Buldozeriu“, o palestiniečių – „Skerdiku“, vis tiek liks viena iškiliausių – ir kontraversiškiausių – Izraelio figūrų.
Nuo žydų valstybės įkūrimo 1948 metais jis kaip karininkas dalyvavo visuose Izraelio karuose ir pasižymėjo kaip bebaimis karys bei puikus strategas. Izraelio vadovėliuose iki šiol puikuojasi aptvarstyta galva į mūšį besiveržiančio generolo A.Sharono nuotrauka – jo kaip ryžtingo, drąsaus žmogaus įvaizdis giliai įsirėžė izraeliečiams į atmintį.
Garsėjo kaip karo didvyris
A.Sharonas gimė 1928 metų vasario 27-ąją britų valdomoje Palestinoje išeivių iš Lietuvos Samuilo ir Veros Scheinermannų šeimoje.
1953 metais vedė, su žmona Margalita susilaukė sūnaus Guro. 1962-aisiais jai mirus, po metų vedė jos seserį Lily. Iš šios santuokos susilaukė dviejų sūnų. 1967 m. žaisdamas su ginklu žuvo A.Sharono sūnus Guras.
Jaunystėje A.Sharonas prisijungė prie pogrindinės žydų karinės organizacijos „Haganah“ ir vadovavo būriui Arabų-Izraelio kare 1948-49 metais.
Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje jis vadovavo specialiųjų pajėgų komandai, kurios užduotis buvo atremti palestiniečių sukilėlių atakas.
1956 metais Sueco kare A.Sharonas vadovaudamas desantininkų būriui užsidirbo generolo majoro laipsnį.
1967 metais atvedė Izraelio karinius dalinius į pergalę prieš Egiptą. Tuomet Izraelis užėmė Sirijai priklausiusias Golano aukštumas ir Egipto teritoriją Sinajaus pusiasalį.
Po šešerių metų Sirija ir Egiptas surengė netikėtą atsakomąjį puolimą, bet A.Sharono vedama divizija sumušė į Sinajų besiskverbiančias Egipto pajėgas, jas apsupo ir su tankais įsiveržė į Egiptą. A.Sharono vadovaujamos pajėgos žaibiškai judėjo į prieki, atkirsdamos visą Egipto 3-ąją armiją ir įžengė į Port Saido priemiesčius, už 101 km nuo sostinės Kairo. Egiptas paprašė paliaubų. Tai buvo karinė Izraelio pergalė, kurią kartu su Sinajumi politikai išmainė į taiką su Egiptu.
Tais pačiais 1973 metais A.Sharonas buvo pirmą kartą išrinktas į Izraelio parlamentą Knesetą kaip dešiniosios pakraipos partijos Likud narys.
1977-aisiais jis buvo išrinktas antrąjį kartą, o 1981-iaisiais buvo paskirtas gynybos ministru.
Eidamas šias pareigas jis suplanavo 1982 metų birželio Izraelio įsiveržimą į Libaną bei Yassero Arafato vadovaujamos Palestinos išvadavimo organizacijos būstinės Beirute apsiaustį.
Rugsėjį jis pasiekė savo karinį tikslą – išvyti Palestinos išsivadavimo organizaciją iš kaimyninės šalies. Tačiau dalis Izraelio visuomenės jau matė ne didvyrį A.Sharoną, o šaltakraujį žudiką ir gana kritiškai vertino jo veiksmus.
Į kritikos ugnį jis pateko tuomet, kai prie Izraelio kariškių akių krikščioniška ginkluota grupuotė palestiniečių pabėgėlių stovyklose Sabroje ir Šatiloje per surengtas kruvinas skerdynes nužudė 800 žmonių.
Kai Izraelio tyrimo komisija pripažino jį „netiesiogiai atsakingą” už įvykius Sabroje ir Šatiloje, A.Sharonas buvo priverstas pasitraukti iš gynybos ministro pareigų.
Sprendimas šokiravo rėmėjus
Nors komisija padarė išvadą, jog jis negali eiti jokių pareigų, A.Sharonas įstengė atkurti savo reputaciją.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis, eidamas statybos ministro pareigas, skubino gyvenviečių statybą nuo 1967 metų okupuotose palestiniečių teritorijose – Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Už tai izraeliečiai A.Sharoną praminė Buldozeriu.
2001-aisiais A.Sharonas tapo ministru pirmininku.
Eidamas šias pareigas dėl virtinės savižudžių sprogdinimų ir palestiniečių atakų politikas nurodė pastatyti prieštaringai vertinamą aukštą gelžbetoninę sieną, skiriančią Vakarų Krantą nuo Izraelio.
Netrukus jis šokiravo savo rėmėjus, nusprendęs išvesti Izraelio pajėgas ir žydų naujakurius iš Gazos Ruožo. Jo nurodymu naujakuriai turėjo apleisti ir keturias naujakurių gyvenvietes Vakarų Kranto šiaurėje.
Pasitraukimas iš Gazos Ruožo A.Sharonui turėjo politinių padarinių. Smarkiai padidėjo žmonių nepasitenkinimas jo vadovaujama partija „Likud“. Tad garsusis strategas 2005-ųjų lapkritį nusprendė palikti šią partiją ir paleisti parlamentą.
Jis įkūrė naują centristinį politinį judėjimą „Kadima“, su kuriuo ketino dalyvauti priešlaikiniuose 2006 metų rinkimuose. Juose politikas buvo laikomas akivaizdžiu favoritu.
Nugrimzdo į komą
Bet 2005 metų gruodžio 18-ąją, likus visai nedaug laiko iki naujų rinkimų, A.Sharonas patyrė nesunkų insultą. Jį prižiūrintys gydytojai skyrė kraują skystinančio preparato, kad parengtų širdies tyrimams. Šis medikų sprendimas A.Sharonui tapo lemtingas.
2006 metų sausio 4-ąją sprogo galvos smegenų kraujagyslė. A.Sharonas pakeliui į Jeruzalę greitosios pagalbos automobilyje neteko sąmonės. Sudėtinga neurochirurgų atlikta operacija leido jam likti gyvam.
Tačiau su aplinkiniu pasauliu A.Sharonas daugiau nebendravo. Nepaisant į nežinomą pasaulį nuklydusio politiko tylos, jo artimieji vilties nepraranda.
„Jis – puikios būklės. Mano brolis Omri, mano žmona Inbal ir aš lankome jį kasdien”, – vos prieš metus sakė A.Sharono sūnus Giladas.
A.Sharonas iki šiol gulėjo gelsvai pilkos spalvos statinyje, esančiame siauros alėjos gale. Šis pastatas – tai dalis klinikos „Tel-Haschomer”, kuri – didžiausias Artimųjų Rytų ligoninės kompleksas.
Ginkluoti sargybiniai dieną ir naktį budėjo prie garsaus izraeliečių politiko palatos durų. Nedaugelis kraštiečių žinojo A.Sharono buvimo vietą, jį galėjo lankyti tik artimiausi draugai.
Jo sūnūs leisdavo tėvui klasikinės muzikos įrašus – pirmiausia Wolfgango Amadeaus Mozarto, atnešdavo gėlių iš jo „Sikamorų rančos”, buvo išdėlioję anūkų nuotraukas. Kartais sūnūs mėgindavo į komą nugrimzdusio tėvo pojūčius dirginti jo mėgstamiausių patiekalų kvapais. Buvęs Izraelio premjeras buvo maitinamas dirbtinai pro gastrostomą - nedidelį, tiesiai į skrandį implantuotą vamzdelį.
Daliai izraeliečių buvo nepriimtina, kad jų lyderiui leidžiama metų metus vegetuoti. Tiesa, pagal Izraelio įstatymus, nutraukti žmogaus gyvybę yra draudžiama, netgi jei jis neturi šansų pasveikti.
„Izraelis nebeprisimena jo”, – skundėsi politiko draugas ir kadaise žiniasklaidos klausimų patarėjas Raananas Gissinas.
Ir tai ne šiaip skundai, o realybė. Antai buvusio premjero įkurta partija „Kadima” pašalino jį iš savo tinklalapio.
Tiesa, ironiška, jog nauji „Kadima” lyderiai šiai partijai sėkmės per paskutinius rinkimus nelėmė – ji iškovojo vos 2 vietas Knesete.
Apie A.Sharono sveikatą Izraelio žiniasklaidoje pastaruoju metu nebuvo užsiminta nė žodžiu.
„Gal izraeliečiams nepakeliama A.Sharono didingumo našta? Net ir būdamas komos būsenos jis vis dar užtemdo visus kitus politikus”, – teigė R.Gissinas.
Parengė Eglė Buitkienė
