2013 metų lapkričio 10 dieną M.Kalašnikovui sukako 94 metai.
M.Kalašnikovas sukūrė automatinio šaulių ginklo sistemą, kuri jau pusę amžiaus
laikoma geriausia pasaulyje.
Apie garsaus rusų konstruktoriaus mirtį žurnalistams pranešė Udmurtijos prezidento spaudos sekretorius Viktoras Čiulkovas.
Kalašnikovo automatas naudojamas daugiau kaip šimte pasaulio šalių ir yra įtrauktas į įžymių XX amžiaus išradimų sąrašą.
M.Kalašnikovas – įžymus šaunamojo ginklo konstruktorius, vieno patikimiausių, populiariausio pasaulyje „Kalašnikov“ automato bei jo modifikacijų kūrėjas.
M.Kalašnikovas gimė 1919 m. lapkričio 10 dieną Altajaus krašte, Kurjos kaimo daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Ir tėvas Timofejus, ir mama Aleksandra kilę iš Kubanės valstiečių.
1930 m. Timofejaus Kalašnikovo, pripažinto buože, šeima iš Altajaus krašto buvo ištremta į Nižnij Mochovaja gyvenvietę Tomsko srityje.
1936 m. Michailas, tuo metu baigęs 9-tą vidurinės mokyklos klasę, grįžo į Kurją. Įsidarbino mechanizacinėje traktorių stotyje, paskui darbavosi mokiniu Mataj stoties dirbtuvėse, priklausiusiose Turkestano-Sibiro geležinkeliui. Vėliau jį perkėlė į Almatą (buvusi Kazachijos sostinė). Kalašnikovas tapo techniniu trečiojo geležinkelio skyriaus politinio skyriaus sekretoriumi.
1938 m. M.Kalašnikovas buvo pakviestas atlikti būtinosios karinės tarnybos. Kijevo apygardoje vaikinas pademonstravo savo techninius gabumus, todėl buvo paskirtas į mechaniko-tankisto kursus. Baigusį mokslus Michailą pasiuntė į Stryjaus mieste (Ukraina, Lvovo sritis) dislokuotą tankų pulką.
Jau tarnaudamas armijoje M.Kalašnikovas ėmėsi racionalizacijų, bandė naujoves. Sukūrė veikiantį inertinį prietaisą, kuris skaičiuoja faktinius tanko patrankos šūvius, sugalvojo išskirtinius priedus pistoletui TT, kad juo būtų galima efektyviau šaudyti iš tanko bokšto, sukonstravo aparatą, skaičiuojantį tanko variklio degalų sąnaudas.
1941 m. pradžioje jis pirmą kartą susitiko su Ypatingosios Kijevo apygardos kariuomenei vadovaujančiu Georgijumi Žukovu, kuris talentingam jaunuoliui įteikė vardinį laikrodį.
Antrajame pasauliniame kare M.Kalašnikovas kovojo jau būdamas tanko vadu. 1941 m. metų spalį prie Briansko jo kuopa pateko į artilerijos ugnį. M.Kalašnikovo tanką pamušė, jis pats buvo sunkiai sužeistas į petį bei kontūzytas. Vadą išvežė į Trubčevską (Briansko sritis), vėliau – į Jelecą (Lipecko sritis).
Ligoninėje M.Kalašnikovas pradėjo kurti Raudonosios Armijos reikmėms skirto pistoleto-kulkosvaidžio projektą. Pasitelkęs visą ligoninėje buvusią literatūrą, jis nubraižė naujo ginklo brėžinius. Tačiau grįžti į frontą jam dėl sveikatos būklės gydytojai neleido. M.Kalašnikovui buvo suteiktos šešių mėnesių atostogos. Jis grįžo į Kurją, paskui nuvažiavo į Mataj, kur geležinkelio dirbtuvėse pagamino bandomąjį pistoleto-kulkosvaidžio variantą.
Pirmasis specialistas, įvertinęs bandomą pavyzdį, buvo Artilerijos akademijos viršininkas, generolas-majoras Anatolijus Blagonravovas. Jis pirmasis rado konstrukcijos trūkumų, bet ir rekomendavo pasiųsti M.Kalašnikovą į technines studijas.
1942 m. pradžioje Michailas atsidūrė Maskvos karinės apskrities moksliniame šaunamosios bei minosvaidinės ginkluotės bandomajame poligone. Ten pistoletas-kulkosvaidis buvo visapusiškai išmėgintas, tačiau masinės ginklo gamybos atsisakyta dėl kai kurių trūkumų bei, svarbiausia, brangumo.
Iki 1944 m. M.Kalašnikovas, be kulkosvaidžio-pistoleto, sukūrė rankinį kulkosvaidį bei automatinį karabiną. Jie taip pat netapo armijos nuolatine ginkluote, tačiau konstruktoriui darbai suteikė nemažai naudingos patirties.
1945 m. Kalašnikovas dalyvavo konkurse sukurti automatiniam šautuvui, naudojančiam 1943 m. pavyzdžio šovinius. Bandymai baigėsi 1947 m. Automatą AK-47 rekomendavo naudoti Sovietų armijos ginkluotei.
1948 m. M.Kalašnikovą išsiuntė į karinę Iževsko gamyklą. Jis turėjo vadovauti karinių automatų gamybai. Tuo pat metu jis kūrė automatinį karabiną.
Kariuomenė patvirtino, kad automatą AK-47 verta gaminti, todėl 1949 m. pradžioje nutarta šiais automatais apginkluoti visą armiją. AK-47 gamyba masiškai pradedama Iževsko mašinų gamykloje. Ginklas gavo oficialų pavadinimą – „7,62 mm 1947 m. Kalašnikovo pavyzdžio automatas (AK)“.
1949 m. pradžioje Kalašnikovui įteikti Raudonosios Žvaigždės ordinas ir pirmojo laipsnio Stalino premija „Už pavyzdinio ginklo kūrybą“.
Iš armijos pasitraukęs Kalašnikovas įsikūrė Iževske, toliau dirbo konstruktoriumi „Ižmaše“ (Iževsko mašinų gamybos įmonė). 1949 m. rugsėjo 1 d. jis buvo paskirtas vyriausiuoju instruktoriumi.
Vėliau AK-47 papildė modernizuotas 7,62 kalibro AKM arba Kalašnikovo automatas su sudedama buože – AKMS. Vėliau, ginkluotei perėjus prie 5,45 mm kalibro, Kalašnikovo automatų šeimą papildė AK-74, AKS-74U, AK-74M.
M.Kalašnikovo darbų sąraše: 7,62 mm kalibro rankiniai kulkosvaidžiai RPK bei RPKS (su įprasta bei sudedama buože), taip pat jų 5,45 mm kalibro analogai.
Iš viso konstrukciniame M.Kalašnikovo biure sukurta daugiau nei šimtas kovinio ginklo pavyzdžių.
Apie 1970 metus Kalašnikovas sugalvojo medžioklišką automatinį karabiną „Saiga“, paremtą jo kovinio automato konstrukcija. Daugiau nei dešimt šio šautuvo modifikacijų gaminama iki šiol.
1971 m. Tulos politechnikos instituto mokslinė taryba, vertinanti praktinį tiriamųjų-konstrukcinių darbų naudą, M.Kalašnikovui, nereikalaudama mokslinio darbo gynimo, suteikė technikos mokslų daktaro laipsnį.
Tarp daugybės automato kūrėjo apdovanojimų – trys Lenino ordinai, antrojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“, taip pat Spalio Revoliucijos, Raudonosios Darbo Vėliavos, Tautų Draugystės, pirmojo laipsnio Tėvynės karo ordinas, Raudonosios Žvaigždės ordinas, nesuskaičiuojami medaliai bei įvairių mokslo įstaigų titulai.
Be to, M.Kalašnikovui suteikti Altajaus krašto Kurjos gyvenvietės, Iževsko miesto bei Udmurtijos Respublikos garbės piliečio vardai.
M.Kalašnikovas buvo Rusijos Rašytojų sąjungos narys. Išspausdintos trys jo atsiminimų knygos: „Konstruktoriaus-ginklininko užrašai“ (1992 m.), „Nuo svetimo slenksčio iki Spaso vartų“ (1997m.), „Su jumis vienu keliu ėjau“ (1999 m.).
Dar mokykloje Michailas mėgo kurti eiles. Jo prieškarinius eilėraščius spausdino Kijevo karinės apskrities laikraštis „Raudonoji Armija“.
Iš kitų Kalašnikovo pomėgių reikėtų išskirti klasikinę muziką. Jis buvo nuolatinis Piotro Čaikovskio tradicinių muzikos dienų dalyvis.
