H.Boere mirė dėl natūralių priežasčių Frėndenbergo
ligoninėje, kur buvo pastaruoju metu gydomas dėl demencijos,
informavo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Teisingumo ministerijos
atstovas Detlefas Feige. Jis buvo vyriausias kalinys
šioje Vokietijos žemėje.
H.Boere buvo įtrauktas į Simono Wiesenthalio
labiausiai ieškomų nacių karo nusikaltėlių sąrašą. 2010 metais
metais jis buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos už
trijų civilių olandų nužudymą.
„Pavėluotas teisingumas siunčia labai stiprią žinią apie
nacių ir Holokausto nusikaltimų svarbą, – sakė centro nacių
medžiotojų Efraimas Zuroffas telefonu iš Jeruzalės. – Tačiau
paguoda žinoti, kad savo gyvenimą jis baigė kalėjimo ligoninėje,
o ne laisvėje“.
Per šešis mėnesius trukusį teismo procesą, kuris vyko Achene,
H.Boere prisipažino nužudęs tris civilius, kai tarnavo savanorių
SS pajėgų būryje „Silbertanne“. Šį būrį sudarė daugiausia
olandų savanoriai, prisidėję prie savo tėvynainių, kurie buvo
laikomi priešiškais naciams, žudymo.
Visą teismo procesą kaltinamasis praleido invalido vežimėlyje
stebimas gydytojo. Jis kalbėjo nedaug, tačiau teismui pateiktame
rašytiniame pareiškime tvirtino, kad jis neturėjo kitos išeities
ir turėjo paklusti įsakymams žudyti.
„Būdamas paprastas kareivis aš išmokau vykdyti įsakymus, –
sakė H.Boere. – Aš žinojau, kad jų nevykdydamas sulaužysiu
priesaiką ir pats būsiu nušautas“.
Tačiau teismui pirmininkavęs teisėjas pareiškė, kad nėra
jokių įrodymų, kad H.Boere būtų mėginęs suabejoti jam duotais
įsakymais, o savo aukas žudė su bendrininkais, apsirengęs
civiliais drabužiais, netikėtai užklupdamas jas jų namuose arba
darbo vietose, vėlai vakare arba anksti iš ryto.
Iki pat pabaigos H.Boere nesigailėjo dėl savo veiksmų ir sakė,
kad didžiuojasi, jog tapo SS savanoriu, nes tuomet buvo kitokie
laikai.
H.Boerno tėvas buvo olandas, o motina vokietė. Jis gimė
Vokietijoje, Acheno priemiesčiuose, tačiau dar vaiką jį išvežė
į Nyderlandus.
Liudydamas teisme H.Boere sakė, kad prisimena, kaip 1940-aisiais
naktį jį pažadinusi motina pranešė, kad Vokietija įsivežė į
Nyderlandus, o virš galvų skraidė bombonešiai. Tačiau jo šeima
vokiečių bombų neišsigando, o džiaugėsi, kad nuo šiol reikalai
klostytis geriau.
„Mano motina) sakė, kad jie ateina, bus geriau, – pasakojo
teisiamasis teisme ir pridūrė: – Ir buvo geriau“.
Į naujokų rinkimo punktą jis atėjo su dar 100 savanorių,
tačiau priimta buvo tik 15 iš jų, tarp kurių buvo ir H.Boere.
„Labai didžiavausi“, – sakė jis teisme.
Po kovų Rusijos fronte H.Boere sugrįžo į Nyderlandus ir
tarnavo operatyvinių pajėgų būryje „Silbertanne“.
Pasak paties H.Boere pareiškimų, darytų olandų pareigūnams po
karo, jis su savo bendru iš SS gavo sąrašus asmenų, kuriems
reikėję „atkeršyti“.
H.Boere nužudė vaistininką Fritzą Hubert Ernstą Bicknese
pistoletu jo vaistinėje; paskui
jis su savo bendru nužudė dviračių parduotuvės savininką Teuną
de Grootą (Teną de Grotą), kai šis, išgirdęs skambutį, atidarė
savo namo duris.
Tada jie įgrūdo trečiąją auką, Franzą Wilhelmą Kustersą
į automobilį, nuvežė jį į kitą
miestą, sustojo neva pakeisti sprogusios padangos, ir nušovė jį.
„Kustersas krisdamas atsirėmė į sodo vartus... ir susileido
ant žemės, – pasakojo H.Boere tyrėjams. – Kraujas tryško iš
Kusterso kaklo“.
Po karo H.Boere sugebėjo pabėgti iš karo belaisvių stovyklos,
kur jis buvo laikomas Nyderlanduose, ir grįžo į Vokietiją.
1949 metais Nyderlanduose jį nuteisė už akių myriop, bet
vėliau pakeitė nuosprendį į kalėjimą iki gyvos galvos, bet byla
patyrė įvairiausių teisinių trikdžių.
Nyderlandai reikalavo H.Boerės ekstradicijos, bet Vokietijos
teismas 1983 metais atsisakė tai patenkinti, nes H.Boere laikytas
Vokietijos piliečiu, o anuo metu Vokietija neišduodavo savo
piliečių.
Acheno teismas 2007 metais nutarė, kad H.Boere gali atlikti
bausmę ir Vokietijoje, bet Kelno apeliacinis teismas atmetė Acheno
nutartį, teigdamas, kad 1949 metų nuosprendis esąs niekinis, nes
H.Boere teisme nebuvo ir negalėjo gintis.
Po šios apeliacijos Dortmundo prokuroras vėl atvėrė bylą,
pradėdamas nuo pat pradžių, ir 2008-aisiais apkaltino H.Boerę
trimis žmogžudystėmis.
Teisme H.Boere, be kita ko, pasakė, žinojęs, kad jį vėl gali
persekioti teisėsauga, todėl niekada nevedęs.
„Aš visą laiką turėjau galvoje, kad mano praeitis sučiups
mane, – sakė jis. – Aš nenorėjau, kad dėl to nukentėtų kuri
nors moteris“.
