„Area 51“ ilgą laiką davė peno mokslinės fantastikos
filmams ir neįtikėtinoms istorijoms apie ufonautus, kuriose
teigiama, kad JAV vyriausybė tą objektą į šiaurės vakarus nuo
Las Vegaso įslaptino siekdama nuslėpti įrodymus apie Žemėn
atskrendančius ateivius.
Vietoje susidūrimų su skraidančiomis lėkštėmis
ketvirtadienį paskelbtuose dokumentuose minima ne tokia sensacinga
„Area 51 istorija – tai Šaltojo karo laikais buvo bandymų
poligonas vyriausybės šnipinėjimo lėktuvams U-2.
CŽV vidinėje istorijos versijoje neminimas legendinis „Rosvelo
incidentas“, kai 1947 metais Naujojoje Meksikoje sudužo meteorologų
balionas. Ufonautais tikintys žmonės tvirtina, kad ten nukrito
ateivių kosminis laivas ir kad „Area 51“ angaruose yra paslėpti
įrodymai, susiję su ateivių lavonais.
Tačiau CŽV nurodo, kad slaptumas ryšium su „Area 51“ buvo
taikomas ne dėl kokių nors marsiečių, o dėl to, kad buvo siekiama
nuslėpti nuo sovietų naują šnipinėjimo lėktuvą.
Žvalgybos lėktuvas U-2 buvo sukurtas tam, kad iš didelio
aukščio šnipinėtų Sovietų Sąjungą, o jo kūrimas buvo
didžiausia paslaptis.
1955 metų balandį CŽV pasirinko nuošalų išdžiūvusio ežero
dugną Nevados dykumoje bandymų poligonu ir žemėlapiuose pažymėjo
jį kaip „Area 51“ („51-asis rajonas“).
Bandomieji U-2 skrydžiai buvo vykdomi daug didesniame aukštyje
nei komercinių lėktuvų ar kitų karinių lėktuvų.
6-ajame dešimtmetyje komerciniai lėktuvai skraidė 3-6 km
aukštyje, o karo lėktuvai, tokie kaip B-47, mažiau nei 12 km
aukštyje.
Lėktuvai U-2 skraidė didesniame nei 18 km aukštyje ir tada
ėmė rodytis pranešimai apie neatpažintus skraidančius objektus
Nevados dykomoje, sakoma pranešime.
„Didelis U-2 bandymų aukštis netrukus sukėlė netikėtą
pašalinį poveikį – milžinišką pranešimų apie neatpažintus
skraidančius objektus (NSO) padaugėjimą“, - sakoma jame.
Pranešimus apie NSO pavakarėmis dažnai siųsdavo komercinių
lėktuvų pilotai – kai sidabriniai U-2 sparnai atspindėdavo
Saulės spindulius.
Tie žvalgybiniai lėktuvai aukštai danguje atrodydavo kaip
„liepsnojantys objektai“.
„Tuo metu niekas netikėjo, kad pilotuojami skrydžiai yra
įmanomi aukščiau nei 60 tūkst. pėdų (18 km), tad niekas
nesitikėdavo pamatyti kokį nors objektą taip aukštai danguje“, -
sakoma pranešime.
Komercinių lėktuvų pilotai ir stebėtojai ant žemės rašė
laiškus oro pajėgų daliniui Deitone Ohajuje, kuris turėjo tirti
tokius pastebėjimus.
Labai norėdami, kad itin slapta U-2 programa neiškiltų į
viešumą, oro pajėgų karininkai tuos incidentus aiškindavo
paprasčiausiais gamtiniais reiškiniais, nors ir žinojo, kad
dideliame aukštyje skraidantys U-2 egzistuoja.
U-2 ir kiti šnipinėjimo skrydžiai „sudarė daugiau kaip pusę
visų pranešimų apie NSO 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir beveik
visą 7-ąjį dešimtmetį“, sakoma 400 puslapių ataskaitoje
pavadinimu „Centrinė žvalgybos valdyba ir žvalgymas iš aukštai:
U-2 ir „Oxcart“ programos, 1954-1974 metai“.
Ji buvo paskelbta pagal 2005 metais pateiktą Nacionalinio saugumo
archyvo George‘o Washingtono universitete
prašymą pagal Informacijos laisvės įstatymą.
1992 metais studija buvo parengta kaip slaptas dokumentas
žvalgybos agentūroms, o 1998 metais buvo paskelbta itin cenzūruota
jos versija.
„Area 51“ vieta vieša paslaptis buvo daug metų, bet
anksčiau paskelbtuose vyriausybės dokumentuose taip detaliai jos
egzistavimas ir vaidmuo nebuvo pripažinti. Pareigūnai tą vietą
taip pat vadino „netoli Grumo ežero“.
CŽV ataskaitoje sakoma, jog tuo metu pareigūnai nusprendė
praminti tą objektą „Paradise Ranch“ („Rojaus ranča“), kad
pavadinimas būtų patrauklesnis potencialiems darbuotojams.
Vidaus istorijoje „Area 51“ minimas probėgšmais, nes
ataskaita daugiausia yra skirta tam, kaip CŽV plėtojo „U-2 Dragon
Lady“ ir kitas „akis danguje“ sovietams šnipinėti.
Tame poligone buvo išbandomi ir kiti slapti lėktuvai, tarp jų
– „SR-71 Blackbird“, naikintuvas F-117A ir bombonešis B-2.
