„Tai dėl jo kuklumo, atsiribojimo nuo savęs”, – tikina naujojo popiežiaus Pranciškaus gerbėjai aiškindami, kodėl 76 metų dvasininkas niekada nesigina šių kaltinimų.
Iš tiesų niekas nepaneigs, kad J. M. Bergoglio atvirai nekritikavo 1976–1983 metais Argentiną valdžiusios karinės chuntos, kuri grobė, kankino ir žudė savo oponentus, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis AP, „New York Times” ir „Global Post”.
Tik 2010 metais išleistoje biografijoje „Jėzuitas” („El Jesuita”) būsimasis Katalikų bažnyčios vadovas prasitarė, kad teisindamasis nenori nusileisti iki savo kritikų lygio.
„Tam tikra prasme daugelis argentiniečių tapo režimo sąjungininkais”, – dvasininką gynė ir minėtos knygos autorius Sergio Rubinas.
Kaltina parama režimui
„Purvinasis karas” („Guerra Sucia”) – taip vadinamas teroro laikotarpis, kai Argentiną valdė karininkai, pasauliui prisistatinėję kaip geri katalikai. Per 7 metus žuvo apie 30 tūkst. žmonių, daugiausia – kairiųjų pažiūrų aktyvistai.
Popiežiaus oponentai tvirtina, kad anuomet tiek J. M. Bergoglio, tiek Bažnyčia žinojo apie chuntos vykdomus nusikaltimus, bet režimui nesipriešino ir net aktyviai jį rėmė.
„Diktatūra nebūtų galėjusi veikti be šios svarbios paramos”, – įsitikinusi žmogaus teisių advokatė Myriam Bregman.
Pasak aktyvistų, J. M. Bergoglio kaltę įrodo ir tai, kad jis vengia bendradarbiauti su teisėsauga, persekiojančia režimo nusikaltėlius.
Buenos Airių arkivyskupas du kartus atsisakė liudyti teismuose, kur kalba sukosi apie Karinio jūrų laivyno mechanikų mokyklą – chuntos laikų kalinimo, kankinimų ir egzekucijų vietą.
Tiesa, 2010 metais J. M. Bergoglio galiausiai davė parodymus ir pripažino, kad Bažnyčios atstovai visada žinojo apie diktatūros nusikaltimus. Tačiau, anot M. Bregman, dvasininko atsakymai buvo aptakūs.
Kritika dėl dviejų jėzuitų
Daugiausia J. M. Bergoglio kritikuojamas dėl to, kad režimo metais atšaukė savo paramą dviem jėzuitų kunigams aktyvistams, dirbusiems lūšnynuose.
Netrukus po to kunigai buvo pagrobti ir penkiems mėnesiams įkalinti Karinio jūrų laivyno mechanikų mokykloje.
J.M.Bergoglio vėliau atskleidė, kad patarė kunigams – Orlando Yorio ir Francisco Jalicsui – mesti darbą lūšnynuose dėl savo pačių saugumo. Bet šie atsisakė.
Biografo S.Rubino žodžiais, J.M.Bergoglio labai nenoriai papasakojo, kas vyko toliau.
Į ketvirtąją dešimtį įžengęs jėzuitas įtikino diktatoriaus Jorge Videlos šeimos kunigą apsimesti sergančiu ir pakviesti J.M.Bergoglio paaukoti mišias.
Šitaip įsigavęs į J.Videlos namus, jis privačiai kreipėsi į chuntos vadą ir paprašė pasigailėti suimtų kunigų aktyvistų.
Po šio pokalbio kunigai užrištomis akimis buvo atskraidinti į vieną laukymę ir ten palikti.
Jie tapo vienais iš nedaugelio Karinio jūrų laivyno mechanikų mokyklos kalinių, kuriems pavyko išlikti gyviems.
Vėliau O. Yorio, kuris jau yra miręs, apkaltino būsimąjį popiežių, kad šis juos įdavė chuntos budeliams. O F. Jalicsas išvyko į vieną Vokietijos vienuolyną ir kalbėti apie praeities įvykius atsisako.
Kalta visa Bažnyčia?
Biografijoje „Jėzuitas” yra ir daugiau istorijų apie J. M. Bergoglio žygdarbius diktatūros metais.
Kartą jis į save panašiam vyrui atidavęs asmens dokumentus, kad tas galėtų pabėgti į Braziliją. O Bažnyčios pastatuose daugybę kartų slėpęs persekiojamus asmenis.
„Buvo ir tokių dvasininkų, kurie viskuo rizikavo atvirai kritikuodami chuntą. Kai kurie dėl to mirė”, – sakė S.Rubinas ir nurodė, kad J. M. Bergoglio nebuvo nei kairiųjų kovotojų šalininkas, nei režimo garbintojas.
Biografo nuomone, už paramą karinei chuntai Argentinoje atsakinga visa Romos katalikų bažnyčia.
Pasak jo, neteisinga visą atsakomybę dabar versti J. M. Bergoglio.
S. Rubinas pažymėjo, kad pastaruoju metu arkivyskupas buvo puolamas aktyvistų, kurie glaudžiai susiję su dabartinės Argentinos prezidentės Cristinos Fernandez kairiųjų vyriausybe.
Prezidentė – oponentė
Tiesa, ir anksčiau buvo akivaizdu, kad prezidentė ir Buenos Airių arkivyskupas nesutaria.
J. M. Bergoglio pavardė antraštėse sumirgėjo dar 2009-aisiais, šalį valdant C.Fernandez vyrui Nestorui Kirchneriui.
Dvasininkas tuomet vyriausybę pavadino „amoralia, neteisėta ir neteisinga”, leidžiančia šalyje klestėti nelygybei.
Konservatyvių pažiūrų dvasininkas taip pat priešinosi liberalioms C.Fernandez reformoms – nuo homoseksualų santuokų iki plačiai prieinamos kontracepcijos.
Valstybės vadovė J. M. Bergoglio kalbas netgi yra palyginusi su viduramžiais ir inkvizicija.
Tačiau užvakar, kai Šv. Petro bazilikos balkone pasirodė naujasis popiežius Pranciškus, Argentinos prezidentė nedelsdama jį pasveikino.
„Savo, Argentinos vyriausybės ir šalies žmonių vardu noriu jus pasveikinti. Trokštame, kad jūsų vadovavimas Bažnyčiai būtų vaisingas. Reiškiu pagarbą ir atidumą jūsų šventenybei”, – sveikinimo laiške rašė C. Fernandez.
Kurį šventąjį pagerbė naujasis pontifikas?
Pranciškus Asyžietis – šventasis, kurio vardą pasirinko naujuoju Katalikų bažnyčios vadovu išrinktas kardinolas Jorge Mario Bergoglio.
Tiesa, katalikų šventųjų, vardu Pranciškus, buvo ne vienas. Gali būti, kad popiežius turėjo galvoje ne garsiausiąjį šventąjį su šiuo vardu, o Pranciškų Ksaverą – vieną iš Jėzuitų ordino, kuriam priklauso ir jis pats, įkūrėjų.
Pranciškus Asyžietis – italas, gimęs, kaip galima suprasti, Asyžiuje 1181 ar 1882 metais.
1205-aisiais šiek tiek daugiau nei 20 metų jaunuolis apsususioje Šv.Damijono bažnytėlėje pamatė regėjimą, per kurį Nukryžiuotasis pasakė jam žymiuosius žodžius: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai.”
Raginimą supratęs paraidžiui, Pranciškus ėmėsi remonto darbų ir atstatė ne tik Šv.Damijono, bet ir keletą kitų bažnyčių.
Atsisakęs teisių į paveldėjimą, Pranciškus apsivilko atsiskyrėlio abitą, o būdamas maždaug 28 metų suprato, kad tikrasis jo pašaukimas – skelbti evangeliją visai kūrinijai. Vėliau jis įkūrė Mažesniųjų brolių ordiną, labiau žinomą pranciškonų vardu.
Kitas šventasis, nešiojęs Pranciškaus vardą ir bent jau teoriškai galintis būti naujojo popiežiaus įkvėpėju, gyveno po 300 metų. Tai ispanas Pranciškus Ksaveras, gimęs 1506-aisiais turtingų ir išsimokslinusių ispanų šeimoje iš Navaros regiono.
Išvykęs studijuoti į Paryžių, Pranciškus Ksaveras sutiko du bendraminčius studentus, kurie pakeitė jo gyvenimą – Petrą Flavrę ir Ignacą Lojolą. Jie, užuot toliau krimtę mokslus, nutarė aplankyti Šventąją žemę ir davė skaistaus bei neturtingo gyvenimo įžadus. Ši draugija vėliau pasivadino Jėzaus draugija – ordinas plačiau žinomas jėzuitų vardu.
Pranciškaus vardą turėjo dar keletas šventųjų: Pranciškus Karačijolas, gimęs Italijos Abrucų regione 1563 m., Pranciškus iš Paolos, taip pat italas, gimęs 1416-aisiais, bei Ženevos vyskupas Pranciškus Salezietis, gimęs 1567 metais.
