Nežinau, kas pirmasis Josephą Ratzingerį pavadino „papa piccolo” – mažuoju popiežiumi. Gal aštrialiežuvis dienraščio „Il Foglio” redaktorius Giuliano Ferrara?
O gal šią paprastą, liaudiškai nuoširdžią definiciją nukalė „popolo romano” – Romos liaudis?
Juk romiečiams popiežius visais laikais buvo „savas”, kaimynas iš anapus Tibro.
Po „Dievo atleto”, beveik 190 cm ūgio Karolio Wojtylos Bažnyčiai vadovauti atėjęs popiežius iš Bavarijos buvo nedidukas, kone 20 cm žemesnis už pirmtaką.
Jonas Paulius II netgi paskutiniais gyvenimo metais, kai jo galingą kūną sukaustė Parkinsono liga, stebino savo stotu.
Sirgdamas Jonas Paulius II tarsi išsidalijo į du būvius: pirmasis – tai materialus kūnas, antrasis – dvasia.
Kūno fizinei negaliai viešai, viso pasaulio akivaizdoje priešinosi lenkų popiežiaus dvasia. 85 metų Benedikto XVI atvejis – kitoks.
Pontifiko dvasingumo šviesa
Tai „papa piccolo”, mažasis popiežius. Jo kūniškasis, materialus būvis ne toks reikšmingas nei dvasiškasis.
Tuo nesunku įsitikinti stebint pasitraukusį popiežių.
Nors J.Ratzingeris oficialia savo pasitraukimo priežastimi vadino kūniškąją negalią, ji anaiptol nėra tokia akivaizdi kaip jo pirmtako atveju.
Daug kas šiomis dienomis sakė: „Benediktas XVI tarsi plevente plevena.”
Jo judesiai – tarsi karjerą baigiančio orkestro dirigento – tikslūs, techniški, lengvi, orkestrui aiškūs ir numanomi.
Tačiau svarbiausia vokiečių popiežiaus dvasingumo žymė – jo akys, žvilgsnis.
Ir ne tik dabar, kai dramatiškas pasitraukimas Benedikto XVI veidui suteikė kone mistiško sakralumo.
Man teko du kartus pasisveikinti ir priklaupti prieš šį pontifiką.
Pirmą kartą – 2007 metais, prezidento Valdo Adamkaus vizito metu, antrą kartą – neseniai, viešint Romoje prezidentei Daliai Grybauskaitei.
J. Ratzingerio veidas spinduliavo neįtikėtina įtampa, dvasingumu.
Jo akys – veriančios, tačiau be jokio nuožmumo, kurio laukiau iš Dievo rotveileriu vadinto superhierarcho.
Jo akys – geros, tačiau tas gerumas anaiptol nebuvo nei bičiuliškai nuoširdus, nei familiarus, kaip, tarkime, atsitikdavo tiesiogiai bendraujant su Jonu Pauliumi II.
Šventosios Dvasios vikaras?
Lenkų popiežius bendraudavo tėviškai: paplodavo per petį, pasiklausinėdavo, iš kokio laikraščio, kiek metų Romoje ir panašiai.
Atsidūręs prieš Joną Paulių II nesuabejodavai, kad esi prieš ganytoją.
Iš vokiečių popiežiaus sulaukti nuoširdžių tėviško palankumo ženklų buvo sunku.
Bet kiekvieną žmogų, su kuriuo Benediktas XVI susitikdavo, trumpai ar ilgai bendraudavo, jis apdovanodavo nebylia dvasingumo iškrova.
Ji būdavo juntama tiesiog fiziškai, žvelgiant mažajam popiežiui į akis.
Romos popiežius lotyniškai dar vadinamas „vicarius Christi” – Kristaus vikaru.
Kas yra vikaras? Klebono pagalbininkas, patarnautojas, vienmintis. Tai mėgdavo vis pabrėžti K.Wojtyla.
„Jeigu persekiojo mane, persekios ir jus, jei išklausė mano žodžio, išklausys ir jūsų”, – cituodavo Jėzų Jonas Paulius II. Benediktas XVI, žinoma, taip pat vykdė Kristaus vikaro pareigas. Jis tarnavo visuotinei Katalikų bažnyčiai, tačiau kitaip negu jo pirmtakas.
Pačiu sunkiausiu momentu, kai išsprogo pedofilijos, finansinių pažeidimų IOR banke, Vatikano kurijos nesutarimų skandalai, J.Ratzingeris tapo absoliutaus padorumo, spinduliuojančio dvasingumo simboliu.
Tai, ką vokiečių popiežiaus kritikai vadino „konservatyviomis pažiūromis”, iš tikrųjų buvo aiški pozicija, moralinė priešprieša daugybei skandalų, kuriuos atremti ir nepalūžti tapo svarbiausia Benedikto XVI pontifikato misija.
Ar galėjo būti kitaip, kai į Vatikaną pradėjo plaukti duomenys apie tūkstančius pedofilijos aukų įvairiose šalyse?
Nors iš Švenčiausiosios Trejybės tik Kristus turi savo vikarą – popiežių, tačiau daug kas jau dabar sako, kad dvasingajam J. Ratzingeriui artimesnis Šventosios Dvasios vikaro apibūdinimas.
Vienatvė – aukos sąlyga
Stebėjau paskutinį Benedikto XVI pasirodymą apaštalinių rūmų lange ir vidudienio Angelo maldą.
Pūtė žvarbus vėjas, buvo šalta net už Šv.Petro aikštę apglėbiančios Gianlorenzo Bernini suprojektuotos kolonados.
Kiekvienas pontifiko žodis ir judesys buvo tikslus, racionaliai pasvertas ir atskirtas, atribotas nuo bendrojo emocinio aikštės fono.
Bet stebuklas įvyko: paskutinę J. Ratzingerio pontifikato savaitę pagaliau prisipildė aikštė, jis sulaukė plojimų, raginimų, transparantų, padėkų. Pelnė visa tai, kas sudarė viešąją Jono Pauliaus II kasdienybę.
K. Wojtyla buvo minios apaštalas. Minia jį sveikindavo, iš minios į jį šaudyta. J.Ratzingeris nebuvo žiniasklaidos triukšmo pontifikas.
Šio popiežiaus stichija – tylios maldos, gilios refleksijų, teoloinės įžvalgos.
K. Wojtyla turėjo daug priešų: turkų „pilkieji vilkai”, KGB, komunistiniai diktatoriai. Tai buvo išorės priešai.
J. Ratzingeriui taip pat užteko nedraugų.
Bet tai buvo vidaus priešai: Vatikano kurijos intrigantai, dokumentų vagys, atskilėliai.
Jonas Paulius II skelbė kryžiaus žygį komunizmui ir Berlyno sienai, Fidelio Castro diktatūrai.
Benediktui XVI nebereikėjo užsiimti pasauline geopolitika. Tačiau jam teko dar sunkesnė užduotis: pakeisti ne pasaulį, o pačią Bažnyčią, bent jau tą jos dalį, kuri nebeatitiko Evangelijos.
K. Wojtyla buvo nenuilstantis keliautojas, apaštalinių kelionių metu kelis sykius apskridęs aplink planetą. J. Ratzingerio mieliausių kelionių maršrutas vedė į Vatikano sodus, prie improvizuotos Lurdo grotos šventyklėlės.
K. Wojtyla buvo į Bažnyčios išorę susitelkęs pontifikas. J. Ratzingeris – atvirkščiai – žvelgė į jos vidų.
Galbūt todėl šių dviejų popiežių žvilgsnis buvo toks skirtingas: Jono Pauliaus II – atviras, su šypsena ir drąsinantis, o Benedikto XVI – degantis vidiniu dvasingumu.
Prisimenu paskutini lenkų popiežiaus pasirodymą per Angelo maldą: jis nebegalėjo kalbėti, nebegalėjo ištarti nė vieno žodžio, perpykęs trenkė kumščiu į palangę.
Paskutinis vokiečių popiežiaus pasirodymas apaštalinių rūmų lange buvo visiškai priešingas.
Viskas racionaliai apskaičiuota, jokių šalutinių emocijų, jokios žiniasklaidai ir pasauliui skirtos atsisveikinimo pozos.
„Tu nesi vienas. Aš esu su tavimi”, – skelbė Šv.Petro aikštėje plakatas, kurį laikė italų vaikai. Jaudinantis pripažinimas, kad pasaulis pagaliau pradeda suprasti dramatišką pasibaigusio pontifikato esmę.
Mažasis popiežius buvo ne šiaip vienišas, o vienas – visų susikaupusių nuodėmių ir nesantaikos akivaizdoje.
Paprastumo ženklai
Kalbėti apie dangun iškeliavusį popiežių paprasčiau negu apie popiežių, kuris pakeitė savo administracinį statusą.
Nesunku įsivaizduoti, ką popiežius emeritas veiks praradęs popiežiškąją neklystamumo teisę. Puoselės gėles sode, klausysis Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeaus Mozarto, pats muzikuos, skaitys, rašys. Melsis.
Kur kas sunkiau įsivaizduoti J. Ratzingerį – kaip vieną iš daugybės Romoje gyvenusių ir dirbusių dvasininkų.
Iki 2005 metų balandžio 19 dienos, kai Šventoji Dvasia aplankė kardinolus rinkėjus Siksto koplyčioje ir vokiečių kardinolo pavardė atsidūrė dviejuose trečdaliuose rinkimų biuletenių, jis buvo aukštas Vatikano hierarchas, tačiau visų mėgstamas, nes paprastas ir kuklus.
Tarp Tibro ir Vatikano sienų esančio kvartalo Borgo Pijo gyventojai ir prekeiviai iki šiol atsimena J. Ratzingerį, jo mandagią, kone nuolankią šypseną, santūrų humorą.
Mėgstamiausias kardinolo restoranas buvo „Il Passetto del Borgo”, jo savininkas Roberto tvirtina, kad maždaug ketvirtį amžiaus hierarchas čia ateidavo papietauti.
Valgydavo ne austres, ne karpačą, o paprastus, grubokus Romos virtuvės patiekalus – makaronus amatričaną, karbonarą, troškintą veršieną, kartais – itališką desertą tiramisu.
Restorano savininkas sako, kad J. Ratzingeris tiktai iš pradžių atrodė kaip šaltas, neprieinamas, griežtas dvasininkas. Šios būdo savybės slėpė įgimtą drovumą ir santūrumą.
Drovus kardinolas? Galbūt ir įmanomas atvejis. O drovus, nedrąsus popiežius? Kažin.
Šiaip ar taip, skambi Dievo rotveilerio pravardė taip ir liko žurnalistine kliše, ji vokiečių teologui neprilipo.
J. Ratzingeris mažai kreipė dėmesio į formą, jam labiau rūpėjo turinys. Vis dėlto tam tikrose srityse ryškėdavo racionalus vokiečių popiežiaus noras siekti tobulumo.
Netgi tokioje spalvų ir formų srityje kaip liturginiai apdarai. Absoliutaus sakralumo šalininkas J. Ratzingeris ryžosi susigrąžinti į popiežiškąjį garderobą ryškius raudonus drabužius, viduramžišką šermuonėlių kailiu puoštą kepuraitę kamaurą.
Popiežiaus batai buvo ir, žinoma, liko raudoni, tačiau anaiptol ne „Prada”, o siūti pažįstamo Borgo Pijo batsiuvio.
Ar tikrai silpnas?
Aštuonerius metus trukęs Benedikto XVI pontifikatas suformavo silpno, neryžtingo, maldomis ir meditacijomis, o ne „motu proprio” Bažnyčią valdančio pontifiko įvaizdį.
Iš tiesų mažasis popiežius nebuvo Vatikano šerifas. Tačiau ar jis tikrai buvo patiklus intelektualas, kuriam liokajus iš stalčiaus grobdavo slaptus dokumentus?
Šitai, matyt, paaiškės vėliau. Pasaulis J.Ratzingeriui neskanduoja, kaip mirus K.Wojtylai – „subito santo” (iš italų k. – šventasis nedelsiant).
Tačiau pasaulis, matyt, dar sužinos daugybę svarbių dalykų apie Benedikto XVI pontifikatą, apie sroves, audras ir nematomus karus, kuriuose vokiečių popiežiui teko ginti apaštalo Petro sostą. Kai kas žinoma jau dabar.
Aiškėja didžiulis, precedentų neturėjęs Bažnyčios valymas, kurį buvo pradėjęs atsistatydinęs pontifikas.
Per pastaruosius šešerius metus pasitraukė aštuonios dešimtys vyskupų.
Tinklalapio „Vatican Insider” duomenimis, maždaug kas mėnesį pasitraukdavo po vieną aukštą dvasininką.
Pasitraukdavo ar būdavo priverčiami pasitraukti?
Čia aiškios statistikos nėra ir negali būti, nes daugeliu atvejų motyvai nebūdavo nurodomi arba pateikiamos abstrakčios priežastys „dėl amžiaus”, „dėl sveikatos būklės”.
Argentiniečiai, čiliečiai, amerikiečiai, vengrai, italai, susikompromitavę sekso skandaluose arba pričiupti dėl neskaidrios finansinės veiklos, sulaukdavo popiežiaus nuncijaus vizito.
O paskui sekdavo trijų eilučių Vatikano pranešimas spaudai apie tai, kad popiežius priima atsistatydinimą.
Tiesa, norėjęs būti teologu, mąstytoju, o ne valstybės vadovu popiežius Benediktas XVI taip ir neįstengė atlikti Vatikano kurijos pertvarkos.
Šį darbą jis patikėjo Šventajai Dvasiai, kuri po poros savaičių skirs naują Kristaus vikarą per kardinolus – rinkėjus. Mažasis popiežius pasitraukė atlikęs didžią misiją.
Uolus Katalikų bažnyčios tarnas
J. Ratzingeris gimė 1927 metų balandžio 16 dieną Marktlo prie Ino gyvenvietėje Vokietijoje. Jo tėvas, žandarmerijos komisaras, buvo kilęs iš senas tradicijas turinčios žemdirbių šeimos Bavarijoje.
Paskutiniais Antrojo pasaulinio karto mėnesiais J. Ratzingeris, tapęs pilnamečiu, buvo pašauktas į karo tarnybą priešlėktuvinės gynybos pagalbiniuose daliniuose.
Nuo 1946 iki 1951 metų jis studijavo filosofiją ir teologiją Miuncheno universitete ir filosofijos bei teologijos mokykloje. 1951 metais J. Ratzingeris įšventintas į kunigus. 1953-iaisiais apsigynė disertaciją tema „Dievo tauta ir namai Šv.Augustino bažnyčios doktrinoje” ir jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.
Dar po ketverių metų J. Ratzingeris apsigynė darbą „Šv. Bonaventūro istorijos teologija” ir tapo docentu. J. Ratzingerzis dėstė dogmatikos ir fundamentinės teologijos kursus visoje Vokietijoje – 1959–1969 m. Bonoje, 1963–1966 m. – Miunsteryje, 1966–1969 m. – Tiubingene. 1969 m. jis dėstė dogmatikos ir dogmų istorijos kursus.
Per šiuos metus J. Ratzingeris tapo žinomas ne tik gimtinėje, nes kaip Kelno arkivyskupo kardinolo Josepho Fringso konsultantas teologijos klausimais aktyviai dalyvavo Vatikano II susirinkime ir nemažai prisidėjo prie jo priimtų dokumentų redagavimo.
Nemenką šurmulį sukėlė ir jo kalba Bavarijos katalikų akademijoje „Kodėl aš vis dar esu Bažnyčioje?”. J. Ratzingeris tvirtino: „Tik Bažnyčioje, o ne šalia Bažnyčios yra įmanoma būti krikščionimis.”
1977 metais popiežius Paulius VI jį paskyrė Miuncheno ir Freizingo arkivyskupu. Kardinolo titulas J. Ratzingeriui suteiktas tais pačiais metais. J. Ratzingeris yra vienas iš nedaugelio popiežiaus Pauliaus VI paskirtų kardinolų, turinčių naujojo popiežiaus rinkimo teisę.
1981-ųjų pabaigoje popiežius Jonas Paulius II paskyrė J. Ratzingerį Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu, Popiežiškosios Biblijos komisijos ir Popiežiškosios tarptautinės teologinės komisijos pirmininku. Visas šias pareigas kardinolas J. Ratzingeris ėjo iki šiol.
1998 m. jis buvo išrinktas Kardinolų kolegijos vicedekanu, o 2002 m. popiežius Jonas Paulius II patvirtino Kardinolų vyskupų ordino sprendimą paskirti jį visos Kolegijos dekanu.
1986–1992 metais kardinolas J. Ratzingeris vadovavo komisijai, rengusiai naująjį Katalikų bažnyčios katekizmą.
2005 metų balandžio 19 dieną J. Ratzingeris, kaip daugelis ir tikėjosi, išrinktas popiežiumi ir gavo Benedikto XVI vardą. J. Ratzingeris vadovauja Vatikano tikėjimo mokslo kongregacijai, yra dar šešių kongregacijų, popiežiškųjų Krikščionių vienybės skatinimo ir Kultūros tarybų bei kelių popiežiškųjų komisijų narys.
