„Šiandien, 2013 metų vasario 16 dieną, eidamas 95-uosius metus
mirė Grigorijus Solomonovičius Pomerancas. Amžina atmintis! -
skelbiama „Živoj žurnal“ G. Pomeranco ir jo žmonos, poetės Zinaidos
Mirkinos, puslapyje.
„Pagalbos Grigorijui Pomerancui“ fondo puslapyje „Facebook“
nurodoma, kad mokslininkas mirė šeštadienį 22 val. vietos laiku.
G. Pomerancas gimė 1918 metų kovo 13 dieną Vilniuje, tačiau
netrukus jo šeima persikėlė į SSRS
Antrojo pasaulinio karo metais jis savanoriu išėjo į frontą,
buvo sužeistas, gavo karinių apdovanojimų. 1949 metais jis buvo
nuteistas už antisovietinę veiklą, 1953-iaisiais išėjo į
laisvę, o 1956-aisiais buvo reabilituotas.
Pirmąją disertaciją apie Fiodorą Dostojevskį filosofas
parašė dar prieš karą, tačiau ji buvo sunaikinta, kai autorius
buvo suimtas.
Antrosios disertacijos, kurią jis parašė 1968 metais ir kurioje
buvo plačiai nagrinėjamas dzenbudistinis mokymas, tema buvo „Kai
kurios religinio nihilizmo kryptys“ .
Tačiau G. Pomerancui pasirašius atsišaukimą dėl aktyvistų,
kurie tų pačių metų rugpjūčio 25 dieną išėjo į Raudonąją
aikštę pareikšti protesto prieš sovietinės armijos įvedimą į
Čekoslovakiją, persekiojimo, jam buvo neleista jos apsiginti.
Vėliau šia disertacija aktyviai naudojosi rusų autorinio filmo
klasikas Andrejus Tarkovskis, kurdamas savo filmą „Stalkeris“.
G. Pomeranco mokslinių interesų sfera buvo labai plati -
pradedant rusų klasikine literatūra ir baigiant Indijos bei Kinijos
dvasiniu gyvenimu.
Pagrindinės jo knygos yra: „Atvirumas bedugnei. Susitikimai su
Dostojevskiu“ (Otkrytost bezdne. Vstreči s Dostojevskim), „Išėjimas
iš transo“ (Vyhod iz transa), „Didžiosios pasaulio religijos“
(Velikije religii mira, bendraautorė Z.Mirkina), „Aistringas
vienpusiškumas ir dvasios beaistriškumas“ (Strastnaja odnostoronnost
i bezstrastije ducha), atsiminimai „Bjauriojo ančiuko užrašai“
(Zapiski gadkogo utionka).
Perėjęs „nuo marksizmo prie idealizmo“, („Pradėjau komentuoti
Dostojevskį pagal Marksą, o baigiau Markso aiškinimu pagal
Dostojevskį“), G.Pomerancas žmogiškos būties pamatu ėmė laikyti
religiją ir gelmių filosofiją.
Anot jo, išeitis iš dabarties dvasinės ir politinės krizės
yra atsisakymas nuo scientistinių ir mitologizuojančių ideologijų,
asmens „nepriklausomumas“ religijoje bei kultūroje ir kelias į
gylį, o ne ištirpimas masėje.
