Nužudyto Senio Hasano palikimą dalijasi rusų mafijos klanai

A. Usojanas buvo „karūnuotas“ septintajame dešimtmetyje. Iki dešimtojo dešimtmečio vagių pasaulyje jis neturėjo didelės įtakos. Šaltiniai pastebi, kad Hasanas (Seniu tada dar jo niekas nevadino) anksti suprato perspektyvas, atsiveriančias perėjus prie rinkos ekonomikos. Ir pradėjo užsiimti rizikinga, žvelgiant iš „vagių įstatyme“ perspektyvos, veikla – į regionus siųsti savo kontroliuojamus asmenis, kurie taptų verslininkais.

Dauguma kriminalinio pasaulio atstovų į Hasaną žiūrėjo atsargiai – buvo manoma, kad „vagys įstatyme“ neturi užsiimti kokia nors legalia veikla. Kai kuriais duomenimis, devintajame dešimtmetyje netgi buvo keliamas klausimas apie A. Usojano „nukarūnavimą“, bet dešimtajame dešimtmetyje atsirado rimtesnių reikalų. O Hasanas pradėjo elgtis pagal laiko dvasią ir gana žiauriai susidorojo su oponentais.

Ar dėl skirtingo „sąvokų“ traktavimo, ar dėl banalaus įtakos sferų pasidalinimo tarp jo ir kitų kriminalinio pasaulio autoritetų atsirado priešprieša, kurią kai kas lygina netgi su nusikalstamo pasaulio ratuose žinomu šeštojo dešimtmečių „kalių karu“. Per šituos „aiškinimusis“ abiejose pusėse buvo dešimtys žuvusiųjų. Viskas baigėsi 1999 m., kai Maskvoje buvo nušautas Hasano priešų lyderis, senas „vagis įstatyme“ Rudolfas Oganovas (Rudikas Bakinskis).

Paraleliai paaiškėjo, kad A. Usojanas pasirinko teisingai: 1990-ųjų pabaigoje – 2000-ųjų pradžioje regionai, į kuriuos jis pasiuntė „verslo agentus“, buvo jam pavaldūs. O tie regionai, kuriuose buvo savų pretendentų į vagių sostą, buvo užimti jėga. Taip įvyko, pavyzdžiui, Sverdlovsko srityje – vietos kriminalinio pasaulio autoritetai Andrejus Trofimovas (Trofa) ir Karas Ogly Mamedovas (Karo) bandė išsaugoti savo valdžią. Šitas klausimas tarp jų ir Hasano šalininkų buvo sprendžiamas kavinių pogromais, „aiškinimaisis“ ir „susitikimais“, kurių vienas įvyko 2004 m. lapkritį centriniame Jekaterinburgo parke – visiškai atvirai, dalyvaujant vietos valdininkams ir deputatams.

2000-aisiais A. Usojanas tapo vienu iš trijų įtakingiausių posovietinės erdvės kriminalinio pasaulio autoritetų. Du kiti nusikalstamo pasaulio lyderiai buvo Viačeslavas Ivankovas (Japoniukas) ir Zacharijus Kalašovas (Šakro Jaunasis). 2006 m. Šakro gavo ilgą laisvės atėmimo bausmę Ispanijoje, o 2009 m. Japoniukas buvo nušautas Maskvoje. Taip Senis Hasanas liko vienas.

A. Usojano klanas neturėjo savęs vertų konkurentų, todėl jo lyderis faktiškai liko vienvaldžiu Rusijos nusikalstamo pasaulio lyderiu. Beje, Senis Hasanas labai nemėgo Gruzijos „vagių įstatyme“. Pagal šią versiją, A. Usojanui nepatiko vadinamieji „mandarinininkai“ - prekeiviai, nusipirkę „vagies įstatyme“ titulą už pinigus (formaliai tai vadinasi „įnašu į bendrą kasą“).

Tokia praktika paplitusi būtent tarp gruzinų. Pagal kitą versiją, jazidas (nepainioti su kurdų jazidais) A. Usojanas užaugo Gruzijoje, ir jo santykiai su vietine tautine dauguma buvo ne patys geriausi. Apskritai Senis Hasanas niekada nepamiršo savo šaknų – padėdavo diasporai ir aktyviai įtraukdavo jazidus į kriminalinį pasaulį (tarp kitko, Šakro Jaunasis taip pat buvo jazidas).

Dėl A. Usojano Gruzijos „vagys įstatyme“ pastaraisiais metais faktiškai neturėjo galimybės veikti Rusijos Federacijos teritorijoje. Tai jiems buvo ypač skausminga, atsižvelgiant į tai, kad jų tėvynėje įsisiūbavo didelė kova su organizuotu nusikalstamumu. Daugybė konfliktų, kuriuose dalyvavo A. Usojanas, buvo susijusi būtent su gruzinų kova už teisę veikti Rusijoje. Nors, žinoma, Senis Hasanas ir jo „kolegos“ turėjo ir daugiau priežasčių būti priešais – visgi tai nusikalstamas pasaulis, o ne filatelistų bendruomenė.

Kurį laiką pagrindiniu Senio Hasano priešu buvo laikomas Tariela Oniani (Taro), bet galiausiai tapo aišku, kad tai visiškai skirtingo masto figūros. Juolab atsižvelgiant į tai, jog 2009 m. T. Oniani buvo sulaikytas, o 2010 m. Maskvos teisme nuteistas dešimčiai metų kalėjimo už žmogaus pagrobimą. Tuo pat metu laisvės atėmimo įstaigas pasiekė pasažas, pasirašytas ir A. Usojano. Jame buvo rašoma: „Gyvenimą vagims. Priežastimi parašyti šitą laišką tapo tokia aplinkybė: informuojame jus, padorieji areštantai, kad JTC („Jūreiviškoji Tyla“, centrinė) yra žmogus, vardu Tarielas Oniani. Vagių žiniai: jis yra ***. Jeigu šitas žmogus yra jūsų kameroje, arba susitikę su juo, elkitės atitinkamai“ (žvaigždutės iš originalo).

2010 m. į Senį Hasaną buvo pasikėsinta. Jis buvo sužeistas, bet išgyveno. Pasikėsinimas buvo siejamas visų pirma su Čerkizo turgavietės uždarymu: Maskvoje iš karto sumažėjo „vagių įstatyme“ įtakos sferų, todėl tarp jų padėjo konkurencija. Kai kurie kriminalinio pasaulio atstovai įtarė, kad pasikėsinimą organizavo Azerbaidžano „vagis įstatyme“ Rošvanas Džanijevas (Rošvanas Lenkoranskis), o taip pat Džamalas Mikeladzė (Džemo) ir jo brolis Mamuku Mikeladzė.

Vieni su visomis detalėmis dėstė nusikaltimo schemą, kiti tvirtino, kad visa tai – išsigalvojimai, ir Lenkoranskis negali būti susijęs su incidentu. Kaip bebūtų, Senio Hasano šalininkai atkreipė dėmesį į šį „įteisintą vagį“ ir pradėjo apie jį rinkti informaciją. Netrukus jie padarė išvadą, kad Lenkoranskis galėjo organizuoti netgi Japoniuko nužudymą (anksčiau šito nusikaltimo užsakovu buvo laikomas Taro).

Galiausiai 2012 m. gruodį buvo paskelbta apie Lenkoranskio „nukarūnavimą“ (įdomu tai, kad gruzinai tam visai neprieštaravo: po atitinkamu raštu pasirašė 21 gruzinų ir 9 azerbaidžaniečiai „vagys įstatyme“). Bet buvo vėlu: paaiškėjo, kad Lenkoranskis, Džemo, Tamazas Korošinadzė ir kiti Senio Hasano priešininkai jau spėjo jeigu ne sukurti pilnavertį klaną, tai bent jau sukoordinuoti savo planus dėl valdžios perėmimo.

Gruodį A. Usojano priešininkai surengė didelį „susiėjimą“ Dubajuje. Jie „karūnavo“ iš karto 15 naujų „vagių įstatyme“. Tai buvo iššūkis: Senio Hasano priešai pademonstravo, kad mano turintys teisę spręsti, kas turi teisę į kriminalinio pasaulio autoriteto statusą. O gruodžio pabaigoje į Maskvą asmeniškai atvyko Džemo ir jo kolega Merabas Džangveladzė (Merabas Suchumskis).

2013 m. sausio 16 d. 75 metų A. Usojanas buvo nušautas snaiperio prie savo mėgstamo restorano „Senasis Fajetonas“ įėjimo. Per pasikėsinimą nukentėjo ir oficiantė. Ji ilgai gulėjo reanimacijoje, bet galiausiai išgyveno.

Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos Saugumo ir kovos su korupcija komiteto vadovė Irina Jarova tvirtino, kad jokių kriminalinių kovų po A. Usojano žūties nereikėtų laukti. „Nėra jokio pagrindo kalbėti, kad grįš 1990-ieji ir įsiplieks kriminaliniai karai. Šiandien yra kitokia šalis, kitokie įstatymai ir kitokia teisėsauga“, - sakė ji. Ar verta sakyti, kad ji apsiriko?

Ne pats ryškiausias, bet pats akivaizdžiausias įvykis, nutikęs po Senio Hasano mirties – jo priešo Džemo suėmimas. Jis buvo sulaikytas vasario 1 d. privačiame name Soloslovo kaime netoli Maskvos. Pas jį buvo rasta narkotikų ir granatų. Reikia pastebėti, kad narkotikų suradimas – pats įprasčiausias būdas nusiųsti už grotų tuos „vagis įstatyme“, kuriuos teisėsaugininkai nusprendė sutramdyti (esant nestabilioms aplinkybėms, kokios atsirado po Senio Hasano mirties, panašūs dalykai vyksta vis dažniau). O jeigu kriminalinis autoritetas pats nori pakliūti į laisvės atėmimo įstaigą išspręsti kokius nors klausimus, jos beveik atvirai parduotuvėje vagia brangų alkoholį. Beje, Džemo tai bus pirmasis teistumas.

Antras pagal akivaizdumą įvykis – Astamuro Gulijaus (Astiko Suchumskio) nužudymas. Jis gavo „vagies įstatyme“ statusą gruodį Dubajuje vykusiame susirinkime. Jis buvo nušautas Suchumyje sausio 18 d. Kriminaliniame pasaulyje Gulijaus mirtis nėra vienareikšmiškai siejama su kerštu už Senį Hasaną. Jei tikėsime gandais, šis nusikaltimas turėjo kitus motyvus. Tačiau Suchumskio mirties bent jau niekas neneigia – to nepasakysi apie kitus du pasikėsinimus, apie kuriuos papasakosime vėliau.

Visų pirma, masinės informacijos priemonėse pasirodė informacija, kad sausio 29 d. naktį Maskvos Otradnoje rajone buvo nušautas „vagis įstatyme“ Rufatas Nasibovas (Rafo Gdžianskis). Jis taip pat buvo „karūnuotas“ gruodį vykusiame susirinkime. Teisėsaugininkai neigia Gdžianskio mirtį, o kriminalinio pasaulio aplinkoje pripažįstama, kad velionio kūnas iki šiol nerastas – esą, žudikai kūną paslėpė bagažinėje ir kažkur nuvežė.

Antra, žiniasklaidoje sklinda gandai apie pasikėsinimą į patį Lenkoranskį (kuris, priminsime, laikomas antrojo pasikėsinimo į Senį Hasaną užsakovu). Neva vasario pradžioje jis buvo užpultas Stambule, o Maskvoje praktiškai tuo pat metu įvyko pasikėsinimas prieš jo kolegą Achmedą Jevlojevą (Kuprių). Kai kurie šaltiniai teigia, kad Lenkoranskis sužeistas, kiti tvirtina, kad žuvo. „Vagies įstatyme“ giminaičiai informacijos apie pasikėsinimą nepatvirtino.

Bet net jeigu su Lenkoranskiu nieko nenutiko, jo padėtis vertinama kaip apgailėtina. Kai kuriais duomenimis, suinteresuoti asmenys iš Senio Hasano šalininkų už Lenkoranskio nužudymą žada sumokėti 5 mln. dolerių. Dar daugiau, kai kuriais duomenimis, įtariamas pasikėsinimo organizatorius neva likęs be sajungininkų ir gynėjų. Faktiškai laikini sąjungininkai tiesiog juo pasinaudojo, kad pašalintų A. Usojaną. O dabar niekas iš jų neprieštaraus prieš Lenkoranskio mirtį – visi užsiėmę „Senio Hasano palikimo“ dalybomis. Kai kurie A. Usojano priešininkai netgi džiaugtųsi, jeigu būtų susidorota su Lenkoranskiu: jie tikisi, kad įvykdžius kerštą Senio Hasano šalininkai nusiramins ir taps įmanomos derybos.

Kalbant apie „palikimo“ dalybas, Gruzijos „vagys įstatyme“ jau ėmėsi pačių ryžtingiausių žingsnių šia linkme. Jie nusiteikę pastatyti savo „prižiūrėtojus“ Rostovo srityje ir Krasnodaro krašte, kurie iki šiol buvo kontroliuojami A. Usojano klano. Į laisvės atėmimo įstaigas buvo išsiųstas tokio turinio pranešimas: „Areštantai, informuojame jus, kad nuo šios dienos, 2013 m. sausio 27, už padėtį sistemoje Rostovo srityje prieš mus atsakingas Leva Martirosas, Krasnodaro krašte – Dato! Areštantai! Būkite ypatingai atsargūs, griežtai stabdykite tuos, kas skambina telefonu ir neša sumaištį ir skilimą mūsų bendruose namuose! Mes 24 valandas pasiekiami visais vagių klausimais, ir vagių šeimos klausimais, skambinkite mums, vagims!“

Tačiau Ust-Labinsko kolonijos „prižiūrėtojas“ pravarde Paša Koziris, gavęs žinią, nepranešė jos kitiems kaliniams, o kreipėsi konsultacijos į A. Usojano statytinį Vadimą Ivanenko (Vadiką Krasnodarskį). Galiausiai popierius buvo sudegintas. Netrukus po to Gruzijos „vagys įstatyme“ pradėjo grasinti sudeginimo dalyviams. Pasak šaltinių, dėl to pietų Rusijos kolonijose išaugo įtampa, vyksta muštynės, „Omon“ ruošiasi slopinti neramumus. O visi autoritetingi „vagys įstatyme“, dalyvaujantys įtakos sferų dalybose, yra užsienyje ir bando veikti nuotoliniu būdu. Tai dar labiau apsunkina padėtį.

Kaip sužinojo žurnalistai, kad sureguliuotų padėtį, Senio Hasano šalininkai ruošiasi surengti susirinkimą Jungtiniuose arabų Emyratuose, kur turėtų dalyvauti keletas šimtų „vagių įstatyme“. A. Usojano klano atstovai Dmitrijus Čanturija (Mironas), Temuri Mirzojevas (Timuras Sverdlovskis), Vasilijus Christoforovas (Vasia Prisikėlė), Gadi Kalojanas (Onikas) ir Valerijus Farizovas (Valera Kurdas) planuoja parodyti, kad lyderio mirtis nesumažino klano įtakos.

Be to, klano atstovams reikia išspręsti ir vidinius prieštaravimus: kaip ir buvo galima laukti, lyderio mirtis ne pačiu geriausiu būdu atsiliepė vidinei disciplinai. Yra informacijos, kad Senio Hasano šalininkas Gela Kardava (Gela) bandė gauti kolonijoje esančio jo priešo Taro globą. Tiesa, Taro priimti „perbėgėlį“ atsisakė.

Pasak šaltinių, mažiausiai keturi palyginti nedideli Senio Hasano šalininkų susirinkimai jau įvyko. Bet susirinkimas Jungtiniuose Arabų Emyratuose pagal mastą bus beprecedentis – dėl jo, esą, net organizuojamas specialus užsakomasis reisas. Beje, Jungtiniai Arabų Emyratai – viena iš nedaugelio šalių, kur daugiau ar mažiau laisvai jaučiasi Lenkoranskis (jis turi ryšių ir Azerbaidžane, bet ten jis sukonfliktavo su jėgos struktūromis).

Gali būti, kad nužudytojo šalininkai neatsitiktinai nusprendė apsvarstyti nusikaltimo pasekmes būtent toje valstybėje, kurioje greičiausiai slepiasi įtariamas žmogžudystės organizatorius. Kai kuriais duomenimis, Lenkoranskiui jau buvo daromas spaudimas ir kitais kanalais: Jungtinių Arabų Emyratų teisėsaugininkai gavo jo dosjė iš Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijos. Dėl to jam „primygtinai rekomendavo“ palikti šalį.

Iš principo Senio Hasano šalininkai sutinka su tuo, kad tarp jų nėra galingo lyderio, galinčio pilnavertiškai užimti žuvusiojo vietą. „Vagys įstatyme“ viliasi, kad į Rusiją sugebės grįžti Šakro Jaunasis, kuriam kaip tik 2013 m. baigiasi kalėjimo laikas Ispanijoje. Tiesa, iš karto po išlaisvinimo jis gali būti išduotas Gruzijai, kur jis už akių nuteistas ilgai bausmei. Bet sąjungininkai tikisi, kad Šakro sugebės to išvengti.

Dar vienas galimas „variagas“, į kurio atvažiavimą dedama daug vilčių - Laša Šušanašvili (Laša Rustavskis). 2010 m. pats Senis Hasanas, dar nepasveikęs po pasikėsinimo, įgaliojimus delegavo būtent jam. 2012 m. baigėsi 5 metų terminas, kuriam Rustavskis neturėjo teisės įvažiuoti į Rusiją. Tačiau jo laukia panašūs sunkumai, kaip ir Šakro: šiuo metu jis yra sulaikytas Graikijoje, o jo ekstradicijos laukia Gruzija ir Ispanija.