Netekę vilties, kad nusikaltėlius pažabos valdžia, Meksikos kaimų ir miestelių vyrai patys raitojasi rankoves. Jie buriasi į savigynos kuopas, sulaiko įtariamuosius, juos patys teisia ir sodina į kalėjimus.
Tokia realybė Meksikos kaimuose vietinių jau nestebina.
O ir valdžia, nors ir šnairuoja į kartais su įstatymais prasilenkiančią savanorių saviveiklą, jų veiklą iš esmės vertina palankiai. Mat tai jau tapo karu be taisyklių – laimi arba miršti.
Įkvėpė pusbrolio žūtis
„Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris nebūtų patyręs to skausmo. Tai skausmas, kai matai, kaip jie paima tavo šeimos narį. Ir tu jau niekada jo nepamatysi gyvo”, – netikėtai pravirksta jaunas vyras, kurio veidą slepia raudona raštuota skara.
Darydamas ilgas pauzes meksikietis pasakoja, kaip jo pusbrolio lavoną surado masinėje kapavietėje kartu su dar 40 nužudytų žmonių.
Jis neabejoja: giminaitis tapo narkotikų prekeivių auka.
Drauge su namiškiais jaunuolis bandė atkurti įvykių scenarijų. Pusbrolis įlipo į pakeleivingą mašiną. Ją vairavo karys. Kai nusikaltėliai sustabdė automobilį, sušaudė visus jame važiavusius žmones.
Žinia apie pralietą pusbrolio kraują vaikinui tapo lūžio akimirka. Jis nusprendė prisijungti prie šimtų pietinės Meksikos Gerero valstijos vyrų, kurie ryžosi imti į rankas ginklus ir be jokio atlygio saugoti savo artimuosius.
Veidus slepia kaukės
„Dar vienas kalno žmonių atstovas.” Šitaip žurnalistams prisistato jaunasis patrulis.
Jis nenori atskleisti savo tikrojo vardo. Slaptumo laikosi ir jo bendraminčiai.
Pirma, jie veikia nelegaliai. Antra, baiminasi narkotikų kartelių narių susidorojimo.
Būtent todėl vyrai dirba slėpdami veidus.
Kalno žmonių atstovo pašonėje – senas revolveris, o pėdos įspirtos į purvinus suplyšusius batus.
Vaikinas kartu su dar 9 vyrais atlieka pareigą automobilių patikros punkte. Jis įsteigtas prie palmių ir mangų supamo greitkelio, vedančio į saulės kepinamą Ajutlą.
Prie punkto nusidriekusi transporto priemonių eilė. Kiekvienas vairuotojas turi parodyti asmens dokumentą. Kartais automobilio savininkas apieškomas, iškrečiamas jo automobilis.
Teroras tapo nepakeliamas
Reketas, plėšimai, prievartavimai, grobimai, žmogžudystės – tai yra Meksikos kasdienybė. Tokiu mastu, koks neįsivaizduojamas niekur kitur pasaulyje.
Čia ne veltui vyrauja įsitikinimas, kad policija nesugeba arba nenori pažaboti narkotikų kartelių smogikų.
Visoje šalyje jų gali būti iki 100 tūkstančių – prieš juos mesta dešimtys tūkstančių pareigūnų ir kariškių. Bet nei saugumo pajėgų reidai, nei parodomieji sulaikymai, kai garsūs kartelių vadai prieš kameras vedami ginkluotų pareigūnų, nepadeda – senus kaipmat pakeičia nauji vadai, o smurtas klesti.
Būtent toks gyvenimas į gatves išginė Ajutlos savanorius. Jie ginkluoti senais medžiokliniais šautuvais ar mačetėmis, vilki nublukusius marškinėlius, avi numindytus odinius sandalus.
Ne kažin kas prieš ypač gerai ginkluotus ir narkotikų prisišniojusius kartelių smogikus, bet vis šis tas.
Vyrų kantrybę perpildė narkotikų prekeiviai, tarpstantys 75 kilometrai nuo Ajutlos nutolusiame Akapulke.
Pasak savanorių patrulių, nusikaltėlių reketas Ajutloje pasiekė įspūdingą mastą. Jie reikalauja, kad už „stogą” jiems mokėtų beveik visi asmenys, turintys kokio nors turto arba pragyvenimo šaltinį.
Tad už tariamą apsaugą moka ir autobusų vairuotojai, ir parduotuvių savininkai, ir galvijus laikantys ūkininkai. Pastarieji ir taip per dieną uždirba mažiau kaip 6 JAV dolerius (16 litų).
Žmonės pagaliau praregėjo
„Jie prievartauja pinigus iš ūkininko, ūkininkas pakelia jautienos kainą, o parduotuvės savininkas pakelia tortilijos kainą”, – apie gimtinėje veikiančius ekonomikos dėsnius pasakojo kresnas savanoris patrulis. Jo veidą slėpė ruda slidininko kaukė.
Dar vienas signalas apie rajone augantį pavojų – pernai liepą nužudytas Ajutlos policijos viršininkas. Jo kūnas buvo aptiktas miesto pakraštyje.
O šių metų pradžioje kaimyniniame mieste pagrobtas bendruomenės įsteigtos savanorių policijos vadas.
„Gal jie norėjo mus įbauginti, bet sulaukė priešingos reakcijos. Jie tiesiog pažadino žmones”, – Ajutlos vyrų sujudimo motyvus pateikė kitas savanoris.
Pakelėse ieško blogiukų
Ajutlos gyventojų iniciatyva – ne išimtis. Panašūs būriai steigiasi ir kitose Gerero valstijos vietovėse. Pavyzdžiui, Mesaso ar Perikono miesteliuose. Juose kasdien patruliuoja 200–300 mėgėjiškai apsiginklavusių vietinių vyrų.
Mojuodami savo šautuvais jie stabdo automobilius ir reikalauja, kad kiekvienas vairuotojas pateiktų asmens dokumentą.
Jo vardas patikrinamas pagal turimą ranka rašytą „los malos”, arba blogiukų, sąrašą.
„Mes nekovojame su tais, kurie platina narkotikus. Taip jie užsidirba pragyvenimui. Tie, kurie nori nuodytis narkotikais, tegul nuodijasi. Mes kovojame su tais, kurie skriaudžia vietos gyventojus”, – aiškino Mesaso sukilėlių vadas.
Moterys rodo dėkingumą
Kol kaukėti Mesaso sargai tikrina į eilę išsirikiavusius automobilius, vienas savanoris droviai eina pro transporto priemones rinkdamas aukas. Į jo laikomą skardinę vis byra monetos ir mažo nominalo kupiūros.
„Mažiau nei per mėnesį jie sugebėjo padaryti tai, ko per metų metus nepajėgė armija, valstijos ir federalinė policija.
Jie yra mūsų anoniminiai didvyriai”, – karštai savanorius palaikė automobilių eilėje laukianti Lorena Morales Castro.
Automobilių patikros punkte Perikone – tas pats. Namų šeimininkė Audifa Miranda Arismendi atvažiavo pas patruliuojančius savanorius ir atvežė jiems gaiviųjų gėrimų, kakavos ir cinamono.
„Džiaugiuosi galėdama jiems padėti. Tai mūsų visų labui”, – viltimi pradėti gyventi geriau dalijosi meksikietė.
Valdžia neprieštarauja
Meksikos valdžios pareigūnai policininkus mėgėjus vertina dar kiek nepatikliai. Tačiau jų saviveiklą palaimino. Gerero gubernatorius pasiūlė vyrus aprūpinti uniformomis, kad gyventojai jų nesupainiotų su kaukėtais gaujų nariais.
Vis dėlto jis teigė stiprinsiąs policijos pajėgas, kad vietos vyrams nereikėtų dirbti šio darbo. Juolab kad kyla teisėtumo klausimų. Pavyzdžiui, kur laikyti per patikrinimus suimtus asmenis.
Gerere sausio viduryje buvo sulaikyti 44 įtariamieji, kaltinami vagystėmis ar žmogžudystėmis.
Visi jie nuvežti į Sapotės kaimą ir uždaryti laikiname kalėjime. Niekas nežino, kokiomis sąlygomis jie ten laikomi.
Kalėjimas kelia nerimą
Kaip gyvena kaliniai, bandė išsiaiškinti Gerero valstijos Žmogaus teisių komisijos vadovas Juanas Alarconas Hernandezas. Bet liko nieko nepešęs. Prie kalėjimo jį pasitiko apie 100 įdūkusių kaimiečių.
„Mes norime pažiūrėti, kokiomis sąlygomis tie žmonės laikomi”, – vietiniams bandė paaiškinti J. A. Hernandezas.
„Ne, ne, ne! Mes norime teisingumo!” – savo ruožtu šaukė tie.
Galiausiai žmogaus teisių gynėjas ir jo padėjėjai turėjo apsisukti ir išvažiuoti.
J. A. Hernandezas atkreipė dėmesį, kad tai ne pirmas kartas, kai susikerta saviveiklininkų ir valdžios įstatymai.
Pasak žmogaus teisių gynėjo, pernai San Luis Akatlano mieste tyrėjas ir teisėjas suėmė bendruomenės policijos lyderį dėl įgaliojimų viršijimo. O vietos gyventojai atsakydami suėmė teisėją, tyrėją ir jo padėjėją.
Norėtų ir atlyginimo
115 mln. gyventojų turinčioje Meksikoje narkotikų prekybos kartelių gangsteriai kasmet nužudo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių.
Žmogžudysčių ypač padaugėjo nuo 2006 metų, kai tuometis Meksikos prezidentas Felipe Calderonas paskelbė karą šalies gaujoms. Tačiau net į gatves pasiųsti armijos kariai nesugebėjo apsaugoti žmonių nuo smurto.
Neapsikentę gyventojai patys pradėjo kurti savanorių policininkų grupes.
Nuo 1995-ųjų tokie būriai atsirado bene 80-yje Gerero valstijos kaimų ar miestelių.
Panašūs procesai vyksta ir kitose šalies valstijose. Gerero savanoriai sako, kad jiems iš valdžios nereikia modernių ginklų. Labiau padėtų atlyginimas.
Anot saviveiklininkų, jų privalumas – skaidri veikla ir artimi ryšiai su bendruomenėmis.
„Kai mes vieningi, net AK-47 kulkos mūsų nenugalės.
Jie negali nužudyti mūsų visų”, – įsitikinęs Mesaso savigynos būrio vadas.
