Iš tiesų nuo šių metų pradžios Italijos centrinis bankas uždraudė „Deutsche Bank” padaliniui, kuris teikia Vatikano bankui technines paslaugas, vykdyti įprastas pinigines operacijas, rašo „Lietuvos rytas“ cituodamas vokiečių portalą spiegel.de.
Net naudoti bankomatus, kurie šioje nykštukinėje valstybėse sumontuoti taip, kad pagrindinė aparato dalis jau yra Italijos teritorijoje, todėl galioja šios šalies įstatymai.
Iš esmės Vatikanas tapo atkirstas tiek nuo Italijos, tiek nuo visos Europos finansų sistemos. Kas nutiko?
Tapo mafijos užuovėja
Jau daugelį metų Roma ir Briuselis siekia, kad popiežiui pavaldūs bankininkai elgtųsi taip pat, kaip ir visi kiti rinkos dalyviai, o už storų Vatikano mūrų irgi būtų kovojama su pinigų plovimu.
Anoniminiai sąskaitų numeriai, kurių savininkų neįmanoma sužinoti netgi jiems atlikus perlaidą, jau seniai laikomi įtartinais. Manoma, kad tuo naudojosi ir tebesinaudoja mafijos atstovai, įvairių šalių diktatoriai, mokesčių vengiantys piliečiai.
Daugelyje valstybių tokio slaptumo seniai nebelikę. Bet Vatikanas niekam neatskleidžia savo finansinių paslapčių, todėl įtarimų šleifas velkasi jau daugelį dešimtmečių.
Pavyzdys – jau į Anapilį iškeliavęs Roberto Calvi. Daugiau nei prieš tris dešimtis metų jis vadovavo „Banco Ambrosiano”, kuris tvarkė mafijos pinigų srautus, ir kartu draugavo su Giovanni Battista Montini, vėliau tapusiu popiežiumi Pauliumi VI.
Tokie ryšiai padėjo R. Calvi užmegzti glaudžius santykius su Vatikano banku ir netgi pelnyti Dievo bankininko pravardę.
Mįslinga bankininko mirtis
R. Calvi padėjo Vatikanui nuveikti ne vieną gerą, nors ir ne visai legalų darbą. Būtent jo dėka iš Romos pinigai buvo gabenami į Lenkiją „Solidarumo” judėjimui paremti.
Tačiau per Vatikano banką jis plaudavo Pietų Amerikos narkotikų kartelių pinigus, taip pat prižiūrėdavo juodąsias politinių partijų kasas ir kyšius mėgstančių politikų finansus.
1982 metais „Banco Ambrosiano”, kurio didžioji akcijų dalis priklausė Vatikano bankui, bankrutavo. Popiežiaus valdoma valstybė be ginčų, tačiau nepripažinusi savo kaltės sumokėjo nukentėjusiesiems kompensacijas, siekusias net 200 mln. JAV dolerių.
Pats R. Calvi pabėgo į Londoną. Tačiau ten praleido vos kelias dienas, kol buvo rastas pakartas po vienu iš tiltų. Jo sekretorius tą pačią dieną iššoko per langą. Abiejų mirties aplinkybės taip ir liko neaiškios.
Buvo atsiradę prošvaisčių
Dar prieš porą metų atrodė, kad iš Vokietijos kilęs dabartinis popiežius Benediktas XVI pagaliau sugebės įvesti Vatikano banke tvarką.
2009 metų rudenį buvo atstatydintas jo priežiūros komitetas, o vėliau jam vadovauti pakviestas bankininkystės ekspertas ir ekonominės etikos profesorius Ettore Gotti Tedeschi.
Nespėjęs apšilti kojų jis sulaukė kaltinimų iš Romos prokuratūros, nes Vatikano bankas atliko du anoniminius pinigų pervedimus, kurių vertė – 23 mln. eurų. Tokia suma kaipmat buvo pareigūnų įšaldyta.
E. G. Tedeschi įtikino popiežių, kad visai tai turi būti griežčiau prižiūrima ir reikia bendradarbiauti su organizacijomis, kovojančiomis su pinigų plovimu. Iš pradžių viskas vyko puikiai: bankas ėmė bendrauti su italų pareigūnais, šie netgi grąžino konfiskuotus 23 mln. eurų.
Pabūgo dėl savo gyvybės?
Kas dėjosi toliau, galima spręsti tik iš informacijos nuotrupų.
Tokiais pokyčiais buvo itin nepatenkinta įtakinga kardinolų grupė, kuriai vadovavo antrasis Vatikano žmogus – valstybės sekretorius Tarcisio Bertone.
2012 metų pradžioje visa Vatikano banko priežiūra buvo patikėta būtent jam. Nuo tada iš esmės nutrūko bendradarbiavimas su ES ir Italijos bankų priežiūros institucijomis.
Pernai gegužę atsistatydino ir E. G. Tedeschi. Vatikano spaudos tarnyba apsiribojo pranešimu, neva profesorius neatitiko keliamų reikalavimų ir neįvykdė kai kurių svarbių užduočių.
Tačiau Italijos žiniasklaida skelbė priešingai – E. G. Tedeschi pabūgo dėl savo gyvybės.
Esą Vatikano banko vadovas popiežiui atskleidęs, kad slaptomis sąskaitomis tebesinaudoja politikai ir mafija. Bet paprašęs leidimo sužinoti tikruosius pinigų savininkus jis galėjo susidurti su didžiulėmis bėdomis.
Prastas įvaizdis
Vatikanas nėra Europos Sąjungos dalis, o jo bankas visame pasaulyje laikomas menkai patikimu. Ne vienos finansinių tyrimų organizacijos vertinimu, jis neatitinka daugelio skaidrumo kriterijų.
Benediktas XVI iš esmės dabar turi tik dvi galimybes. Viena jų – paklusti išorės spaudimui ir griežčiau kovoti su pinigų plovimu.
Kita – pakviesti kokios nors ne ES valstybės banką įsteigti filialą Vatikane ir naudotis jo paslaugomis. Tačiau vargu ar toks žingsnis pagerintų Vatikano banko įvaizdį.
