Uraganas „Sandy”, kurį žiniasklaida praminė superaudra, nuo praėjusio spalio 25 iki 31 dienos spėjo nuniokoti teritoriją nuo Karibų jūros valstybių iki JAV rytinės pakrantės. 65 mlrd. JAV dolerių nuostolių, 253 prarastos gyvybės – tai tik keli skaičiai, neatspindintys tų kančių, kurias milijonams sukėlė ši gamtos stichija.
Tačiau viena tragiška istorija – paskutinė laivo „Bounty” kelionė – kuo toliau, tuo labiau primena Holivudo filmą. Ir ne veltui, mat šis laivas, tiksli legendinio XVIII a. burlaivio kopija, buvo pastatytas 1960 metais filmui „Maištas laive „Bounty””.
Originalųjį laivą prarijo liepsnos, o jo kopiją pasiglemžė Atlanto vandenynas. O kartu su juo nusinešdamas paskutinės kelionės paslaptis į dugną nugarmėjo ir laivo kapitonas Robinas Walbridge’as.
Iki šiol klausiama, kodėl patyręs, 17 metų prie „Bounty” vairalazdės stovėjęs kapitonas priėmė daugybę keistų sprendimų ir išplaukė į atvirą jūrą tiesiai audrai į nasrus.
Lemtingi kapitono sprendimai
Atsakymų dabar ieško ir tyrimo komisija. Jai vadovauja JAV pakrančių apsaugos atsargos admirolas Stevenas Ratti. Komisija jau atkūrė sprendimus, kuriuos priėmė kapitonas, bet kokie buvo R.Walbridge’o motyvai, greičiausiai taip ir nepaaiškės.
Šiaip ar taip, lemtingų įvykių grandinė atrodo mažų mažiausiai keista. Spalio 25-ąją, kai Kubą aptalžęs „Sandy” iš atogrąžų audros virto tikru uraganu ir pasuko į šiaurę, JAV link, R.Walbridge’as svarstė, ką daryti.
Niu Londone, Konektikuto valstijoje, vis dar buvo ramu – apie artėjančią audrą buvo galima sužinoti nebent iš žiniasklaidos, kuri šiaip jau daugiau dėmesio skyrė tuomet vykusiai JAV prezidento rinkimų kampanijai.
Tačiau patyręs 63 metų kapitonas žinojo, kad audra, kurios vėjo greitis siekia per 160 km/val., atslinks ir negailestingai smogs ne tik rytinei JAV pakrantei, bet ir jo laivui – mediniam tristiebiui burlaiviui, kurį uragano genamos bangos krante gali sudaužyti į šipulius.
Bent jau taip manė pats R.Walbridge’as, todėl nusprendė daryti tai, ką mėgo gyvenime, – rizikuoti.
Jis sukvietė kitus 15 laivo įgulos narių ir paskelbė savo sprendimą: „Išplukdysiu laivą į Atlanto vandenyną, toliau nuo uragano. Niekas nėra verčiamas plaukti su manimi, visi galite pasirinkti. Jei kas norite likti krante, neprieštarausiu.”
Scena tarsi iš Holivudo filmo, tačiau įgulos nariai prisimena, kaip visi iki vieno be jokio dramatizmo išsiskirstė po laivą dirbti savo darbų – niekam nekilo nė minties palikti „Bounty”. Visi pasitikėjo kapitonu, nors dar tuomet ir nesuprato, kad patikėjo jam savo gyvybę.
Audra tik stiprėjo, o JAV pakrančių apsaugos lėktuvai be perstojo skraidė pirmyn ir atgal palei laivybos maršrutus, perspėdami laivus apie artėjantį uraganą. Prognozuota, kad į šiaurę lėtai slenkanti audra paskutinėmis spalio dienomis pasuks į vakarus ir smogs rytinei JAV pakrantei.
Pervertino savo galimybes
Perspėjimus R.Walbridge’as girdėjo, bet jų menkai klausėsi. Vienintelis žmogus, kurio jis tikrai klausėsi ir kuriuo pasitikėjo, buvo jis pats. Taip pat jis tikėjo savo laivu.
Įgula net juokaudavo, kad nežinia, ką kapitonas myli labiau – savo žmoną ar „Bounty”, kuriame pastaraisiais metais praleisdavo vis daugiau laiko.
R.Walbridge’o prisirišimą prie laivo nesunku paaiškinti. Jis tikrai norėjo išsaugoti burlaivį, kuriam atidavė tiek gyvenimo metų. Įgulos nariai ir savininkai keitėsi, o jis liko.
Jaunieji įgulos nariai išpūtę akis gaudė kiekvieną jo žodį, o jis noriai, nesididžiuodamas mokė jaunimą laivybos paslapčių. Todėl daugeliui jis paliko įspūdį kaip paprastas, kuklus ir kantrus žmogus, pelnęs didelę pagarbą. Niekas nesiryžo jo keisti.
Nedaugelis būtų pasakę, kad po šio ramaus žmogaus kauke gali slėptis garbėtroška, avantiūristas, pervertinantis save ir savo dievinamo laivo galimybes.
Viename interviu jis užsiminė apie pomėgį gainiotis uraganus, šėlstant 20 metrų aukščio bangoms. Esą svarbu neplaukti priešais uraganą, o visada likti jam iš paskos.
Jautė nerimą dėl ateities?
Bet kad ir koks plevėsa būtų, R.Walbridge’as žinojo ir kita, kas nedavė jam ramybės. Ne vieną savininką pakeitęs „Bounty” turėjo būti ir vėl parduotas. Niujorko verslininkas Bobas Hansenas už legendinio laivo repliką planavo susižerti 4,6 mln. JAV dolerių.
Ir čia galbūt slypi paskutinės „Bounty” kelionės paslaptys. Dar prieš kylant uraganui „Sandy” planuota, kad burlaivį R.Walbridge’as turės nuplukdyti į Sent Pitersbergą, Floridos valstijoje.
Iš ten laivas turėjo būti nuvilktas į sausąjį doką Teksaso valstijoje, kur jo laukė remontas. Galbūt R.Walbridge’as bijojo prarasti laivą ir darbą jame? O gal buvo kvailai užsispyręs?
„Į šiuos klausimus atsakymų kol kas nėra, bet akivaizdu, kad tarp B.Hanseno ir R.Walbridge’o jau kurį laiką tvyrojo įtampa.
Akivaizdu ir tai, kad patyręs kapitonas priėmė daugybę labai keistų sprendimų”, – teigė laivybos ekspertas Charlesas Doane’as. Mat ilgai delsęs ir nerimtai skambančiais pasiteisinimais atidėliojęs kelionę R.Walbridge’as išplaukti nusprendė kuo skubiau, naktį.
Pernelyg patikli įgula
Iš pradžių „Bounty” pasuko į rytus – kuo toliau nuo atslenkančio uragano. Sekdamas jo kelią kapitonas nuolat koregavo kursą. Oficialiai planas buvo paprastas: dideliu lanku aplenkti „Sandy”. Tačiau šio savo plano R.Walbridge’as pats ir nesilaikė.
Nors iš pažiūros atrodo kaip burlaivis, „Bounty” į priekį pajudėjo veikiant dviem dyzeliniams varikliams. Tiesa, lėtai – vos 6,8 mazgo (12,6 km/val.) greičiu.
Ch.Doane’as iki šiol negali atsistebėti kapitono neatsakingumu. Už mašinų skyrių atsakingu buvo paskirtas 56 metų Chrisas Barksdale’as – tylus, ramaus būdo vyras, vos kelis sykius plaukęs burlaiviu, bet niekada – į tokią pavojingą kelionę.
Be to, aklai R.Walbridge’u pasitikėjusi įgula net neįtarė apie jo manevrus. Antai viena įgulos narių Claudene Christian plaukdama dar spėjo išsiųsti vieną žinutę savo motinai: „Nesijaudink, mums viskas bus gerai.
Mūsų laivas tvirtas, kapitonas žino, ką daro, tikriausiai tuoj būsime pakeliui į Europą ir aplenksime uraganą.”
Kaip savanorė, prisidėjusi prie „Bounty” įgulos, praėjusią gegužę 42 metų C.Christian buvo nepatyrusi, bet noriai siurbė visą informaciją, kurią jai suteikė įgula ir kapitonas.
Nesėkmingai susiklosčius verslininkės karjerai bankrutavusi moteris teigė užlipusi į „Bounty” denį ir pirmą kartą gyvenime suvokusi, kad atsidūrė ten, kur visada norėjo būti.
Juolab kad mažutė, vos 1,50 metro ūgio C.Christian galėjo didžiuotis ir savo giminės istorija, kuri tiesiogiai susijusi su originaliuoju laivu „HMS Bounty” – moteris teigė esanti tolima maištą „HMS Bounty” sukėlusio įgulos nario Fletcherio Christiano giminaitė.
Tačiau ji pati maišto nekėlė ir nesudvejojo kapitono R.Walbridge’o sprendimais. O derėjo.
Kurį laiką į rytus plaukęs laivas greitai pasuko į pietryčius, o vėliau – ir į pietus, tiesiai į artėjantį „Sandy”. Kodėl? Juk tokia logika visiškai prieštarauja kapitono žodžiams apie lankstą ir apie vengimą susidurti su uraganu.
Anot laivo viražus nagrinėjančios komisijos, kapitonas supanikavo regėdamas besikeičiančią „Sandy” kryptį – uraganas, užuot, kaip tikėtasi, sukęs į rytinę JAV pakrantę, pasuko į rytus – tarsi būtų mėginęs pasivyti į tą pačią pusę plaukiantį „Bounty”.
Toje Atlanto vandenyno dalyje, 180 km nuo kranto, vadinamoje laivų kapinėmis, prognozuoti audras ypač sudėtinga – susidūrusios šiltosios ir šaltosios srovės ramius vandenis per dieną gali paversti šėlstančia audra. O atslenkantys uraganai ima blaškytis ir klaidinti jūrininkus.
„Galbūt pasukęs laivą į pietus R.Walbridge’as tikėjosi praslysti pro uraganą. Bet jis žinojo, kad velniškai rizikuoja ir saugiau būtų plaukti į rytus arba šiaurę. Kodėl jis rizikavo? Gal jautė laivo savininko spaudimą?” – svarstė Ch.Doane’as.
Laiku nepastebėjo gedimo
Šiaip ar taip, posūkis į pietus buvo viena iš klaidų jų virtinėje. Pamatęs, jog uraganas jį vejasi, kapitonas suprato, kad pakliuvo į spąstus. Jis vėl pakeitė kursą, šįkart į pietvakarius, desperatiškai tikėdamasis išgelbėti savo laivą ir įgulą nuo audros kirčių.
Bangavimas tik stiprėjo, o laivo virėja Jesica Black įgulai negalėjo patiekti karšto maisto – puodai tiesiog skraidė po visą laivą. Tylomis kimšdami šaltus sumuštinius įgulos nariai svarstė, kas jų laukia, ir žvalgėsi į kapitoną. Tačiau jis tylėjo.
Laivą jau talžant 10 metrų aukščio bangoms Ch.Barksdale’as taip pat suprato, kad „Bounty” gali kilti rimtų problemų.
Tačiau tikrasis pavojus dar tik laukė – Ch.Barksdale’as išjungė vieną generatorių, norėdamas pataisyti gedimą, bet nepastebėjo, kaip sugedo vienas matavimo prietaisų, rodančių degalų kiekį kitame generatoriuje.
Paaiškėjus gedimui tik po valandos vienintelis veikiantis generatorius nustojo veikti, o nei jo, nei kito generatoriaus nebepavyko paleisti iš naujo. „Bounty” sustojo ir jį pradėjo dar labiau supti, o į bangų blaškomą laivą ėmė sunktis vanduo.
Tapo aišku, kad vilčių išgelbėti laivą liko nedaug. Mat sustojo ne tik varikliai, bet ir vandens pumpavimo įranga.
Senas laivas negalėjo leistis į ilgesnes keliones ir esant didesniam nei 5 metrų bangavimui buvo nestabilus. O pumpavimo įranga tiesiog nepajėgė susitvarkyti su vandeniu, plūstančiu į žemutinį denį.
Be to, vėliau Ch.Barksdale’as teigė, kad „Bounty” vandens pompos buvo prastai prižiūrėtos ir jis nespėjo prieš išplaukdamas jų deramai išvalyti.
Po kurio laiko Ch.Barksdale’as nebegalėjo būti mašinų skyriuje, mat jį kone visą apsėmė vanduo, o pats laivas pakrypo 45 laipsnių kampu. Buvo audringa naktis, ir „Bounty” pasiuntė trumpą, bet visiems suprantamą pagalbos šauksmą – signalą SOS.
Laive kilo panika
Skęstančiam laivui pirmasis į pagalbą atskubėjo JAV pakrančių apsaugos lėktuvas C-130. Iš transporto lėktuvo perdarytas paieškos orlaivis gali ilgai išbūti ore, skraidyti net ir per audrą, esant blogam matomumui.
Lėktuvą purtė, mėtė į šonus, bet jis išsilaikė 2 km aukštyje ir lėtai, taupydamas degalus suko ratus virš „Bounty”. Per galingą stebėjimo įrangą pakrančių apsaugos pareigūnai matė, kokia drama dėjosi ant burlaivio denio.
Mažaūgę C.Christian nuplovė pirma kiek didesnė banga. Todėl įgulą, kuri nesyk mokėsi, kaip tvarkingai, be panikos palikti laivą, labai greitai apėmė išgąstis.
Staiga vėl pasvirusį laivą ėmė daužyti milžiniškos bangos, svaidančios įgulos narius lyg šapelius, plėšančios stiebus ir bures. Į lynus kelis sykius įsipainiojęs Ch.Barksdale’as sako prisimenąs tik tas akimirkas, kai jam pavyko išsivaduoti ir įšokti į gelbėjimo valtį.
„Kas nutiko vėliau, nepamenu, tik nuotrupas, juolab kad vanduo nuplovė mano akinius, be kurių jaučiausi beveik aklas”, – prisiminė Ch.Barksdale’as.
Dalis „Bounty” įgulos spėjo sulipti į gelbėjimo valtis. Jos stabiliai laikėsi ant vandens, ir valtyse esančius žmones buvo galima pradėti gelbėti.
Tačiau tokiu atveju C-130 turi vieną trūkumą – skirtingai nei sraigtasparniai, šis lėktuvas negali stabiliai kyboti ore ar leistis ant vandens.
Visą naktį ratus sukusio lėktuvo įgula galėjo nebent per radijo ryšį guosti „Bounty” narius ir raginti juos nepasiduoti: „Pagalba atskuba, laikykitės.”
Atsakymai nugarmėjo į dugną?
Pagalba išties atskubėjo rytą, kai C-130 turėjo sukti atgal į krantą pasipildyti degalų. Vietoj lėktuvo atskrido 2 pakrančių apsaugos sraigtasparniai. Iš jų iššokę narai priplaukė prie vienos iš valčių ir pažadino pavargusius, sušalusius, bet dar gyvus „Bounty” įgulos narius.
„Aš vardu Danas, girdėjome, kad jus reikia pavėžinti”, – sarkastiškai šyptelėjo vienas pakrančių apsaugos naras. Tačiau lynu vieną po kito iš valčių į sraigtasparnį užkėlus „Bounty” įgulą šypsenos dingo.
Paaiškėjo, kad išgelbėta 14 žmonių. Dviejų trūko. Veltui sraigtasparniai suko ratus apie skęstantį „Bounty”, kol galiausiai jis paniro po vandeniu.
Tik po trijų dienų narai rado C.Christian kūną – žaizdotą ir su dviem litrais vandens plaučiuose. Moteris prigėrė.
Kas nutiko laivo kapitonui, taip ir nežinoma. Įgula tikina neprisimenanti, kada paskutinį sykį matė R.Walbridge’ą.
Žinoma tik tai, kad jis į gelbėjimo valtį taip ir neįsėdo. Beveik neabejojama, kad vyras pasirinko seną jūrininkų tradiciją – skęstančio laivo kapitonas palieka laivą paskutinis arba pasilieka jame amžiams.
Kaltųjų kol kas niekas nenustatė, tačiau B.Hansenas įsitikinęs, kad šioje istorijoje atsakymus galėtų pateikti tik tas žmogus, kurio daugiau niekas nepamatys, – R.Walbridge’as.
„Nemanau, kad „Bounty” nuskendo dėl audros, juk šis laivas yra matęs ir baisesnių orų. Nutiko kažkas kita”, – paslaptingai pareiškė laivą praradęs B.Hansenas.
Legenda – ir filme, ir tikrovėje
1787 m. kaip eksperimentinis laivas „HMS Bounty” išplaukė iš Anglijos į Taitį, kur planavo paimti duonmedžių krovinį ir pristatyti į Antilų salas. Tikėtasi, kad Antiluose persodinti duonmedžiai taps pigesniu maitinimo šaltiniu vergams.
„HMS Bounty” išgarsėjo laive kilusiu maištu, kurį sukėlė kapitono padėjėjas F.Christianas. Anot legendos, maištą, prie kurio prisidėjo 22 įgulos nariai iš 42, F.Christianas sukėlė prieš ambicingą laivo vadą Williamą Blighą. Šis esą buvo pagarsėjęs žiauriu elgesiu su įgula ir netikėtais sprendimais perkelti įgulos narius į žemesnes pareigas.
Perėmęs laivo valdymą F.Christianas įsodino W.Blighą ir dalį jam ištikimų įgulos narių į valtį, o pats su „HMS Bounty” išplaukė slapstytis nuo Karališkojo laivyno.
Galiausiai radę negyvenamą salą „HMS Bounty” įgulos nariai joje pasiliko, o laivą sudegino, kad jo niekas nerastų.
Apie maištą laive „Bounty” buvo sukurti keli Holivudo filmai, garsiausiame jų 1962 m. vaidino Marlonas Brando.
Apie šį filmą taip pat sklinda daug legendų, ypač dėl ekscentriško M.Brando elgesio, kai jis, būdamas ypač garsus ir aikštingas aktorius, realiai perėmė kėdę iš scenaristų ir režisieriaus. Dėl M.Brando užgaidų filmavimas užtruko ilgiau, nei planuota, ir kainavo gerokai daugiau.
Būtent šiam filmui pastatyta „HMS Bounty” kopija, kuri buvo panaudota filmuojant filmus „Karibų jūros piratai”.
