Rytų Vokietijoje sklandanti komunizmo šmėkla grasina Europos vienybei

Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Vokietijų susijungimo penkiose rytinėse žemėse, kur gyvena apie 15 proc. visų Vokietijos gyventojų, žmonių pajamos tebėra mažesnės nei šalies vakaruose, o kai kurios vietovės, nepaisant milijardinių investicijų, atrodo lyg miestai vaiduokliai.

„Žmonės turi per daug problemų, kad jaudintųsi dar ir dėl euro krizės“, - sako 40 metų Michaelis, dirbantis Eizenhiutenštato plieno pramonės įmonėje.

Anksčiau Eizenhiutenštatas vadinosi Stalinštatas. Jis pastatytas šeštajame dešimtmetyje kaip pramoninis kompleksas ir buvo „pirmasis socialistinis Vokietijos miestas“. Tai buvo VDR pasididžiavimas. 1961 m. miesto pavadinimas pakeistas. Klestėjimo laikais čia gyveno 50 tūkst. gyventojų.

Rytų Vokietijai susijungimas miestui reiškė masinę bedarbystę – komunistinio modelio pramonė nesugebėjo konkuruoti laisvoje rinkoje. Apie 40 proc. Eizenhiutenštato gyventojų išvyko į Vakarus. Daugybė darbininkų namų buvusioje VDR stovi tušti.

Demografiniu požiūriu vieno sudėtingiausių Vokietijos regionų gyventojai nesijaučia, kad jų problemos būtų šalies politinis prioritetas, nors Vokietijos kanclerė daug laiko skiria kalboms apie gražias ateities perspektyvas ir demografinius pokyčius.

„Ateitis? Mes neturime ateities“, - sako Suzanne, dviračiu važiavusi pro apleistą standartinį daugiaaukštį su išdaužytais langais.

Tarp rinkiminių A. Merkel pažadų – valiutos saugumas ir užimtumo užtikrinimas. Eizenhiutenštato žmonėms norėtųsi bent jau legalaus minimalaus atlyginimo ir didesnio užtikrintumo dėl darbo. Bedarbystė Rytų Vokietijoje yra didesnė nei 6,9 proc., o jų pajamos – penktadaliu mažesnės už vidutines pajamas šalies Vakaruose.

„Mes tik norime turėti pagrįstų vilčių dėl ateities“, - sako plieno pramonės darbininkas Michaelis, niūrų žiemos vakarą eidamas iš gamyklos, kurios siluetas, kuris vis dar tebėra ryškiai įsirėžęs tiek miesto peizaže, tiek gyventojų sąmonėje.

Gamykloje, žmonių tebevadinamoje komunistinės eros pavadinimu „EKO-Stahl“, kurios savininkė dabar yra kompanija „ArcelorMittal“, anksčiau dirbdavo 12 tūkst. žmonių, o dabar – tik 2,7 tūkst.

Iki šių dienų išlikęs buvęs VDR pramonės gigantas buvo strategiškai pastatytas toli nuo Vakarų Europos ir arti Rytų bloko sąjungininkių, kurios tiekė žaliavą – koksą ir geležies rūdą. Dabar šios šalys yra ir pagrindinės užsakovės, ir konkurentės.

Plieno pramonės darbininkai vis dar dunkso pavaizduoti pompastiškose mozaikose ir freskose miesto centre, nuotraukose ant kavinių sienų. Panašūs atvaizdai - ir merijoje, kur kabo1958 m. aliejaus tapybos darbas. Jame - du vaikai, stovintys javų lauke ir žiūrintys į tolumoje stūksančias aukštakrosnes bei valcavimo cechus.

Tačiau vietos gyventojai nervinasi dėl to, kad turi priklausyti nuo vienintelės pramonės šakos, kuri savo ruožtu priklauso nuo žaliavų kainų kaprizų, automobilių gamintojų spaudimo dėl maržų ir konkurencijos Rytų Europoje ir Azijoje.

Tiesiogiai ar netiesiogiai su plieno gamyba susijusios maždaug pusė iš visų 12 tūkst. Eizenhiutenštato darbo vietų. Vietos gyventojai netgi turi patarlę: „jeigu plieno gamyba ims kosėti, miestui kils plaučių uždegimas“.

„Plieno gamyba nevyks amžinai, viskas dėl tos konkurencijos iš Kinijos, - sako vietos gyventoja Suzanne. - Vaikai jau išvažiuoja. Jie važiuoja ten, kur yra darbo“.

Miesto bedarbystės rodiklis – 9 proc. - yra kiek mažesnis nei daugelyje kitų Rytų Brandenburgo regionų. Bet merė Dagmar Pueschel sako, kad anksčiau, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bedarbystė buvo kur kas didesnė – daugiau kaip 20 proc., ir ji sumažėjo tik todėl, kad tūkstančiai žmonių išvažiavo.

„Regiono aplink Berlyną merai rūpinasi, kaip susimokėti už naujas mokyklas, vaikų darželius ir namus. O čia yra priešingai – mes turime uždaryti vaikų darželius ir griauti namus. Mes jau nugriovėme 6 tūkst. blokinių namų“, - sako ji.

Tokia situacija paranki Vokietijos kairiosioms politinėms jėgoms – socialdemokratams ir iš buvusios VDR komunistų partijos susiformavusiai Kairės partijai. Eizenhiutenštato merė pati taip pat priklauso Kairės partijai. Ši partija turi stiptų palaikymą Tiuringijoje, Meklenburge-Pomeranijoje, Saksonijoje ir Saksonijoje-Anhalte, o taip pat Berlyne. Tuo tarpu vakaruose surenka tik atsitiktinius balsus.

Krikščionių demokratų atstovas, Europos parlamento narys Christianas Ehleris mano, kad žmonės renkasi buvusius komunistus dėl psichologinių priežasčių.

„Nebėra likę ideologinio centro, tai jų praeities, jų jaunystės dvelksmas. Tai leidžia žmonėms sakyti, kad ne viskas VDR buvo blogai“, - sako jis.

Tai, kad A. Merkel pati užaugo Rytų Vokietijoje, nesuteikia čia jos partijai jokio pranašumo, nes ji, siekdama valdžios Vakarų Vokietijoje dominuojančioje Krikščionių demokratų sąjungoje, labai menkino to svarbą.

Ch. Ehlerio manymu, Rytų Vokietijos nesižavėjimas Europa pasireiškia izoliacinėmis nuotaikomis per paramą Kairiųjų partijai ir, kiek mažesniu mastu, ksenofobiškomis nuotaikomis per paramą Nacionaldemokratų partijai.

Pasak kai kurių politikų, menka parama Europos Sąjungai Vokietijos rytuose turi ir ekonominį pagrindą. Žmonės, patys turintys mažesnes pajamas, mažiau linkę susitaikyti su mintimi apie paramą Pietų Europai. Jie patys nuo 1991 metų per „solidarumo mokestį“ gavo milijonus eurų pagalbos.

Pradžioje buvo manyta, kad solidarumo mokesčio parama truks vienerius metus, vėliau ji buvo pratęsta iki 2019 metų, ir gali būti pratęsta dar dviem dešimtmečiams. Tiuringijos ekonomikos ministerija apskaičiavo – tam, kad Rytų Vokietija pasivytų vakarus, jai iki 2030 metų reikėtų gauti dar 50 mlrd. eurų.

Skeptiškas nuotaikas Berlyno ir Briuselio atžvilgiu dar labiau sustiprina vietinių labai priešiškai sutikta ekonominė politika, ypač – A. Merkel sprendimas atsisakyti branduolinės energijos. Prisidėjus dar ir sprendimui sumažinti subsidijas saulės energijai, išpūtė elektros kainas ir smogė regione bepradedančiai suklestėti saulės energetikai.

Šimtai Eizenhiutenštato žmonių gavo darbus naujoje saulės energetikos įmonėje Frankfurte prie Oderio, bet tuoj pat jų ir neteko, kai, sumažinus subsidijas, JAV įmonė „First Solar“ atsisakė plėtros Vokietijoje planų.

„Saulės energijos pramonė beveik išskirtinai lokalizuota rytuose. Kyla klausimas – jeigu tai būtų nutikę vakaruose, ar būtų elgiamasi taip pat?“ - klausia D. Pueschel.

Plieno gamintojų „ArcelorMittal“ atstovas tvirtina, kad ES ir nacionaliniai energijos mokesčiai, kainos ir politika sudaro kliūtis dėl kurių Vokietijos plieno pramonė „dalyvauja lenktynėse, kurių neįmanoma laimėti“.

Jeigu pramonės įmonių dar pasitrauks, gyventojų skaičiaus mažėjimas dar pagreitės. Jau dabar numatoma, kad iki 2030 metų Vokietijos rytuose gyventojų sumažės 15 proc. - čia gyventojų skaičius mažės triskart greičiau, nei bendrai visoje Vokietijoje.