Po to, kai JAV baigėsi rinkimų karštligė, galima būtų pamanyti, kad svarbiausia naujiena Amerikoje taps ekonomika. Juk būtent apie tai varginančios rinkimų kampanijos metu daugiausia kalbėjo kandidatai ir paprasti amerikiečiai.
Tačiau visa Amerika jau savaitė knisasi po nešvarius kelių žmonių skalbinius ir pašnibždomis aptarinėja buvusio Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovo Davido Petraeuso tarnybinį romaną.
Apie 60 metų generolo romaną su jo 40-mete biografe Paula Broadwell dar prieš rinkimus žinojo kai kurie politikai ir pareigūnai, bet tylėjo.
Bomba sprogo šią savaitę – D. Petraeusas apgailestaudamas įteikė atsistatydinimo pareiškimą ir iš Amerikos didvyrio, nuostabaus generolo tapo dar vieno neištikimo vyro, prieš kameras kaltai prikandusio lūpą, simboliu. Kai kas sako, kad jis išdavė savo šeimą, nuvylė artimuosius ir gerbėjus, galbūt tarnybą ar net šalį, o svarbiausia – save.
Tačiau kodėl ši istorija taip jaudina amerikiečius, jau pripratusius prie aukštai kilusių ir į neištikimybės voratinklį įsivėlusių bei žemai puolusių įžymybių skandalų?
Ar tikrai D. Petraeuso skandalas vertas tokio dėmesio, kad į diskusijas apie meilės nuotykius priversti įsitraukti net aukščiausi šalies pareigūnai – nuo kariškių iki prezidento?
Karo vadai – didvyriai
Viena priežasčių, kodėl amerikiečiai visą šią savaitę kalbėjo apie kariškio paklydimus, yra ta, kad Amerika myli savo generolus. Ypač lydimus sėkmės – jie visą gyvenimą, net ir pakabinę uniformą ir apsivilkę civilinę aprangą, yra gerbiami, į juos toliau kreipiamasi „generole”.
Ne vienam prognozuojama politinė karjera. Tokios tradicijos JAV susiklostė nuo pirmųjų JAV respublikos, kaip ją vadina patys amerikiečiai, dienų.
„Generolai JAV politikoje visada atliko labai svarbų vaidmenį. Pirmasis JAV prezidentas George’as Washingtonas buvo mylimas JAV Nepriklausomybės karo generolas”, – pasakojo G. Washingtono gyvenimu besidomintis biografas Ronas Chernowas.
Ne visus sprendimus jis priėmė teisingai, bet galiausiai tapo nugalėtoju. Net ir baigęs prezidentavimą tik maldaujamas amerikiečių 66 metų G. Washingtonas nenoriai sutiko vadovauti armijai ruošiantis galimam karui su Prancūzija.
Meilė generolams į prezidento postą 1848 metais atvedė anksčiau politika visiškai nesidomėjusį, bet į populiarumo aukštumas iškilusį generolą Zachary Taylorą, kuris pasižymėjo sėkmingame JAV kare su Meksika. Auksiniais Amerikai pakilimo laikais – 6-ajame dešimtmetyje JAV vadovavo buvęs sąjungininkų pajėgų vadas Dwightas Eisenhoweris.
Tad nenuostabu, kad į šių sėkmės lydimų Amerikos generolų eilę patekęs D.Petraeusas taip pat buvo linksniuojamas kaip galimas kandidatas JAV prezidento rinkimuose.
Ir nors buvę JAV vadovai nebuvo šventieji ir turėjo nesantuokinių ryšių, vienas D.Petraeuso meilės romanas galbūt sudaužė visas svajones.
Žvaigždė iškilo sparčiai
D. Petraeusas ir P. Broadwell pirmąkart susitiko 2006 metais Harvarde, kur būsimoji generolo biografė ir meilužė studijavo lyderystę karinėse struktūrose. D. Petraeusas – tuomet Irako karo veteranas, Harvarde skaitęs kelias paskaitas, pasisiūlė jai padėti.
„Tik vėliau supratau, kad jis jau buvo žinomas dėl savo mokymo stiliaus ir gebėjimo įkvėpti žmones.
Nutariau apie jį parašyti knygą”, – vėliau rašė P. Broadwell.
Susižavėjimas generolu, kurį nuo 2007 metų ėmė garbinti visa Amerika, buvo suprantamas. Juk būtent D. Petraeusui priskiriami laimėto karo Irake nuopelnai. Pelnytai ar ne, tačiau D. Petraeusas vadinamas žmogumi, išgelbėjusiu Vašingtoną nuo dar vieno Vietnamo.
2007-ųjų pradžioje vyriausiojo JAV pajėgų vado Irake pareigas perėmęs generolas susidūrė su kone neįveikiama užduotimi: JAV buvo beviltiškai įklimpusi Irake, kuris plūdo krauju pilietinio karo mūšiuose.
Kasdieniai sprogimai, apšaudymai nusinešdavo dešimčių amerikiečių gyvybę, o progreso nebuvo matyti. Iki tol, kol D.Petraeusas nepradėjo įgyvendinti savo doktrinos.
Jos esmė – naikinti, papirkti ir kitaip skaldyti priešą, trumpam laikui sutelkti smarkiai padidintas sąjungininkų pajėgas. Amerikiečiai netikėtai rado sąjungininkų kovojant su pasipriešinimo judėjimu, kur pirmuoju smuiku griežė „Al Qaeda” kovotojai. Prieš juos amerikiečiai metė savo jėgas ir papirktus, išmokytus ar nuteiktus šiitų kovotojus.
Daugelis ekspertų teigia, kad gabiam, intelektualiam ir intuityviam generolui pasisekė: irakiečiai jau buvo pavargę nuo smurto, o suskaldyti ne tik su amerikiečiais, bet ir tarpusavyje kovojančias grupuotes pavyko kaip tik laiku. Šiaip ar taip, vadovaujant D. Petraeusui 2007-ųjų vasarą išaugusi smurto banga staiga nuslopo: išpuolių ir aukų skaičius krito, o saugumo situacija Irake smarkiai pagerėjo.
Galiausiai tapo akivaizdu, kad D. Petraeuso planas pasiteisino, o 2011 metais JAV išvedė savo pajėgas. Niekas šaipydamasis nelinksniavo generolo pavardės Petraeus-Betray-us. Tai reikštų, kad D. Petraeusas išduos Ameriką.
Nepaisydami tebesitęsiančių smurto išpuolių Irake amerikiečiai pamiršo šią šalį ir visą dėmesį nukreipė į laimėto karo herojų – D. Petraeusą.
Jo strategiją imta studijuoti karo akademijose visame pasaulyje, mėginta pritaikyti ir kitame JAV kare – Afganistane. O pats D.Petraeusas kopė karjeros laiptais – iš pradžių vadovavo Centrinei JAV karinių pajėgų vadovybei, o 2011-ųjų rudenį paskirtas CŽV vadovu.
Susižavėjimas buvo abipusis
Toks karjeros skrydis ne veltui laikytas svaiginančiu ir vieną dieną galinčiu D. Petraeusą atvesti į Baltuosius rūmus – populiaraus ir amerikiečių mylimo generolo mintys apie kandidatavimą JAV prezidento rinkimuose nebuvo paslaptis.
Ir kaip nesižavėsi – lydimas sėkmės, nepralaimėjęs vyras, kuriam teko ne vienas išbandymas ir akistata su mirtimi (sykį jis buvo atsitiktinai pašautas, kitą kartą neišsiskleidė parašiutas). Jis atrodė sėkmės pavyzdys – užkrečiantis savo šypsena, intelektu ir energija.
Todėl visai nenuostabu, kad tokia ryškia asmenybe susižavėjo ir P. Broadwell – pradėjo rašyti apie generolą knygą, nors tam neturėjo nei tinkamo pasirengimo, nei patirties. Bet, D. Petraeuso nelaimei ir jo kolegų nuostabai, susižavėjimas buvo abipusis, tad P. Broadwell gaudavo išskirtinius leidimus, kur tik vykdavo D. Petraeusas.
Į Afganistaną generolą lydinti moteris, kariškio aplinkos žmonių nuostabai, itin dažnai rengdavo neplanuotus interviu, vakarinius pasisėdėjimus. Jie netgi kartu bėgiodavo – sportiška, dailių kūno formų ir seksualiai besirengianti moteris, JAV armijos rezervistė, anot liudininkų, net pralenkdavo keturias žvaigždutes turintį generolą per rytinį krosą. Taip ji pelnė pagarbą ir kai ką daugiau.
„Jam tai tikriausiai buvo pirmas kartas, kai taip nutiko, tad jis pernelyg atsipalaidavo, leido jai per daug priartėti”, – teigė vienas buvęs D. Petraeuso štabo karininkas.
Vis dėlto tikras romanas tarp D. Petraeuso ir P. Broadwell, anot liudininkų, užsimezgė tik generolui nusivilkus karinę uniformą ir tapus CŽV vadovu. Praėjus dviem mėnesiams po įžengimo į Lenglį – CŽV būstinę – ten pasirodė ir P. Broadwell.
Romano būta aistringo ir intensyvaus – dabar kalbama apie seksą po D. Petraeuso darbo stalu ir tūkstančius laiškų elektroniniu paštu, nors CŽV vadovo darbo grafikas paprastai ypač įtemptas.
Intymių žinučių galėjo būti ir daugiau, mat meilužiai naudojo slaptą metodą – abu galėjo prisijungti prie to paties elektroninio pašto adreso ir palikti žinutę juodraštyje, o vėliau ją ištrinti.
Neišsiųsta, vadinasi, nesusekama. Bent jau taip naiviai manė CŽV vadovas ir jo meilužė.
Tačiau galiausiai 2012-ųjų liepą romanas nutrūko abiejų pusių susitarimu.
Patyrė pirmąjį pralaimėjimą
Kodėl jis iš viso prasidėjo? Anot D. Petraeuso draugų, palikęs karinę tarnybą generolas jautėsi izoliuotas, vienišas ir pažeidžiamas. Nebebuvo to ypatingo kariškius vienijančio jausmo, kurio nekompensavo nei naujas darbas, nei šeima.
„Manau, kad išėjimas iš armijos, emocijos ir psichologinis efektas jį paveikė labiau, nei jis galėjo pamanyti”, – teigė vienas D. Petraeuso draugas. O P. Broadwell – artima draugė, buvusi kariškė, išmananti psichologiją, buvo tas žmogus, kuriuo D. Petraeusas galėjo pasikliauti, su kuria galėjo pasikalbėti ir galiausiai – ne tik.
„Jis mėgo jos kompaniją. Ji buvo patraukli, jie turėjo daug ką bendro. Viskas įvyko klasikiniu būdu”, – apgailestavo D.Petraeuso draugas.
Gailestis ir pyktis dabar supa D. Petraeuso šeimą. Ypač pikta generolo žmona Holly. Tačiau ne mažiau asmeniškai viską priima ir pats D. Petraeusas.
„Jis suvokia, ką padarė, kokį poveikį tai turės jo nuostabiai šeimai. Asmeniškai jis tai supranta kaip pralaimėjimą. Ir tai žmogus, kuris dar nėra pažinęs pralaimėjimo skonio”, – teigė draugas. Bet ne visi tuo įsitikinę.
Nusivylė asmeniniu pavyzdžiu
Kai kurie ekspertai kalba, kad D. Petraeusas pralaimėjimą pirmiausia patyrė ne asmeniniame fronte, o kaip profesionalas. Mat jo strategija, nors ir pasiteisino Irake, kol kas niekaip nepritaikoma Afganistane.
Ta pati taktika, tokios pat priemonės – iš pradžių karių antplūdis, bendravimas su vietos pajėgomis ir aštrūs smūgiai priešui puikiai veikė Irake. Šalyje, kurioje netrūksta išsilavinusių žmonių, gyvenančių miestuose, kurie jau pavargo nuo karo.
Afganistane, kuriame dauguma žmonių neraštingi, daugelis gyvena atokiuose kaimuose pagal tradicijas, kurios atrodo pasenusios ne tik XXI, bet net ir XIX a. suvokimu, taikos vizijos dar nematyti. Be to, skylėtas it rėtis pasienis su Pakistanu, per kurį plūsta besipriešinantys kovotojai, vargu ar kada artimiausią dešimtmetį matys ką kita nei karo veiksmus.
Bet svarbiausia – D. Petraeuso antipartizaninę strategiją įgyvendinti pavargo jo gimtoji Amerika. Ji nualinta dviejų kruvinų karų, kurių vienas – karas Afganistane yra ilgiausiais JAV istorijoje, nebenori daugiau „atstatinėti šalių”.
„Dabar JAV interesas turėtų būti ne tolimų šalių, o mūsų šalies atstatymas, ne kariavimas ten, kur neįmanoma laimėti”, – tokia frazė rinkimų kampanijos metu nuaidėjo ne iš ko kito, o iš D. Petraeuso sąjungininko, perrinkto prezidento Baracko Obamos lūpų.
Tiesa, nuo karų, regis, pavargo ne tik Amerika, bet ir jos garsiausias šių laikų generolas.
Jo užduotis CŽV buvo parodyti, kad Agentūra paprastai vadinama žvalgybos tarnyba gali padėti išvengti naujų grėsmių Amerikai ir jai nereikėtų veltis į naujus konfliktus.
O kaip tai padaryti? JAV kariškio receptas, kurį nuo pagrindinio parengimo kurso žino kiekvienas karininkas, yra paprastas ir ne sykį išbandytas – rodyti pavyzdį. Tai daryti D. Petraeusas buvo įpratęs.
Gimęs būti lyderis generolas tik asmeniniu pavyzdžiu galėjo įtikinti savo strategijų teisingumu. O jei asmeninis įvaizdis pašlijęs, ir tarnyboje likti neverta.
Būtent tokią pasitraukimo iš CŽV vadovo posto priežastį nurodė D. Petraeusas.
Neištikimųjų sąrašai – ilgi
Viena yra pristatyti dokumentus, kur rodoma, kad D. Petraeuso strategija veikia, o Amerikos priešai naikinami iš oro pasitelkus pakankamai pigią, bet efektyvią priemonę – bepiločius orlaivius, visai kas kita – asmeninis pavyzdys civiliniame gyvenime.
Dešimtmečiai, praleisti laimingoje santuokoje su jį visuomet palaikiusia žmona Holly, kurios, anot kai kurių buvusių D.Petraeuso mokslo draugų, jis gal net nebuvo vertas, pasirodė niekas prieš žmogišką prigimtį.
„Jokie profesionalios karjeros laimėjimai, jokios kvalifikacijos neužgrūdina ir neparuošia tam, kas nutinka silpnumo akimirkomis”, – tikina neištikimybės atvejus nagrinėjantis profesorius iš Kanados Noelis Bidermanas.
Tiesa, anot eksperto, kaltas ir JAV visuomenėje vyraujantis kiek klaidingas bendras požiūris, kad asmeniniame gyvenime paslydęs žmogus netinkamas ir valstybės tarnybai.
„Jei taip būtų pasielgę visi neištikimi garsūs lyderiai, JAV prezidentu nebūtų galėję tapti Billas Clintonas, Franklinas Delano Rooseveltas, Johnas F.Kennedy ir kiti puikūs vadovai. Visi jie buvo neištikimi žmonoms, bet talentingi politikai”, – sakė N. Bidermanas.
Anot JAV prezidentų asmeninį gyvenimą nagrinėjusio Wesley O. Hagoodo, bent trečdalis Amerikai vadovavusių lyderių buvo neištikimi savo žmonoms.
Vis dėlto Amerikoje iki šiol netrūksta pavyzdžių, kai paaiškėjus neištikimybės faktui iš postų savo noru viešai nukabinę nosį traukiasi sėkmės lydimi verslininkai, korporacijų vadovai.
Beje, tai, kad valdžia ir neištikimybė susijusios, N. Bidermanas nė neabejoja. Mat kuo daugiau galios turi vyrai, tuo esą didesnė tikimybė, kad jie bus neištikimi.
„Tai gamtos ir auklėjimo kokteilis. Tie, kurie pasiekia viršų, mėgsta rizikuoti. Ir tai persikelia į asmeninį gyvenimą – juos jaudina adrenalinas, o juk romanas yra visuomet rizikinga afera.
Kai žmonės, kurie aukštai vertinami – ar tai būtų prezidentai, ar verslininkai, ar atletai, žemai puola, tokių skandalų metu mes stebimės – kaipgi jie, tokie protingi ir suaugę, galėjo šitaip kvailai rizikuoti? Bet juk toks yra jų būdas – niekas tam neturi imuniteto, kad ir kaip su tuo nesutiktų”, – teigė ekspertas.
Pernelyg susireikšmino?
Anot psichologo Franko Farley, D. Petraeusas yra tipiškas galios žmogus ne tik dėl to, kad patenka į nusižengusiųjų statistiką, bet ir dėl elgesio.
„Visi jie, paklydę sūnūs, tiki, kad patys kontroliuoja savo likimą, kaip ir savo pavaldinius. Jie drąsūs ir tai suprantama lyderiams, juolab Amerikos lyderiams”, – sakė ekspertas.
Neištikimybės temą nagrinėjanti jo kolegė Mira Kirshenbaum priduria, kad tokios lyderių savybės įgauną neigiamų bruožų, kai jie pasijunta pernelyg galingi.
„Jie mano, kad yra nepažeidžiami. Štai pažiūrėkite į D. Petraeusą – jis dieną naktį dirba, o kur apdovanojimas? Kas tie medaliai, palyginti su asmeniniu nuoširdžiu įvertinimu. Romanas tokiu atveju atrodo labai gundantis”, – mano psichologė.
Be to, anot CŽV eksperto Dano Crumo, dirbusio su poligrafu, akivaizdu, jog D. Petraeusas – protingas, atsargus žmogus, regis, prarado nuovoką.
„Kai skaitai jo atsiprašymo laišką, kuriame jis kalba apie „klaidingo sprendimo pasirinkimą”, tampa akivaizdu, kad jis tarsi nesutinka su galimu visuomenės smerkimu. Iš tikrųjų jis sako: „O kas jūs tokie, kad mane smerktumėte? Kaip jūs drįstate? Čia aš vadovauju.” To viešumoje D. Petraeusas akivaizdžiai nedemonstruoja, bet pamatyti nesunku”, – įsitikinęs žmonių nuotaikas du dešimtmečius analizavęs ekspertas.
Tiesa išaiškėja greičiau
Pasak sociologo Andrew Londono iš Sirakjuso universiteto Niujorke, D. Petraeusas greičiausiai žinojo, kad blogai elgiasi, žaidžia pernelyg pavojingą žaidimą. Bet tam esą yra ir pateisinama priežastis – D. Petraeusas yra karo veteranas.
Dar 1992 metais atliktas tyrimas parodė, kad net 32 proc. karo veteranų prisipažino turėję meilės romaną. Po 20 metų pakartojus tyrimą paaiškėjo, kad skaičius dar labiau šoktelėjo, ypač tarp moterų, nors neabejojama, jog ne visi prisipažino.
„Karinėje tarnyboje nuolat rizikuojama, praleidžiama daug laiko toli nuo artimųjų, streso lygis visuomet yra didesnis. O kontaktas su priešingos lyties asmeniu, stengiantis numalšinti stresą, itin tikėtinas, ypač dabar, kai kariuomenėje tarnauja vis daugiau moterų”, – sakė A. Londonas.
Be to, anot eksperto, prie daugelio neištikimybės atvejų atskleidimo prisideda ir faktas, kad gyvename laikais, kai informacija lengvai pasiekiama ir sklinda žaibo greičiu.
„Karinėse pajėgose yra posakis – kas nutiko laikinoje dislokacijos vietoje, ten ir pasilieka. Atrodo, kad posakis paseno, nes dabar tiesa išaiškėti gali daug greičiau”, – sakė A. Londonas.
