Spalio 14-ąją net tie, kurie skeptiškai vertino „Red Bull Stratos” projektą ir abejojo jo nauda mokslo tyrimams, kaip ir milijonai kitų žmonių, sėdėjo prie savo televizorių ir kompiuterių.
Visi jie užgniaužę kvapą stebėjo, kaip baltas taškas lekia žemyn, vis greitėja, nekontroliuojamas sukasi, atgauna pusiausvyrą ir pagaliau virsta žmogumi su parašiutu, elegantiškai nusileidžiančiu JAV Naujosios Meksikos valstijos dykumoje.
Kai 43 metų F. Baumgartneris 12 val. 16 min. vietos laiku atsiklaupė ant kelių, pergalingai pakėlė rankas ir sušuko „Yes!”, tai reiškė laimingą beprotiškos misijos pabaigą.
Pateks į istorijos knygas
Tačiau pirmiausia tai užsispyrusio austro, įrodžiusio, ką galima pasiekti, kai besąlygiškai tiki ir atsisakai pripažinti ribas, triumfas.
F. Baumgartnerį visada žavėdavo ir įkvėpdavo skraidantys superherojai – Betmenas, Supermenas ir žmogus-voras.
Dabar pats austras – nedidelio Naujosios Meksikos miestelio Rosvelio, kuriame 1947-aisiais esą nusileido ateiviai, didvyris.
Būtent čia pagrindinė jo sumanymo rėmėja bendrovė „Red Bull” dykumoje įrengė misijos valdymo būstinę.
F. Baumgartnerio pavardė bus įrašyta į istorijos knygas kartu su 84 metų draugo ir globėjo Joe Kittingerio.
Šis Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgų atsargos pulkininkas 1960-aisiais pasiekė ankstesnį aukščiausio šuolio su parašiutu rekordą, iššokęs iš 31 kilometro aukščio ir žemę pasiekęs per 4 minutes ir 36 sekundes.
Be to, austras kartu su Neilu Armstrongu – pirmuoju Mėnulyje išsilaipinusiu žmogumi 1969 metais – įėjo ir į televizijos istoriją.
F. Baumgartneris dabar ne be pagrindo vadinamas nugalėtoju. Jis – dievaitis, kuris bus apipiltas premijomis ir apdovanojimais bei liaupsinamas per pokalbių laidas.
Garsėjo kaip maištininkas
Tai, kad kada nors austro gyvenimas pasisuks tokia linkme, jis vargu ar pats tikėjo.
Anot artimai su F. Baumgartneriu bendraujančio Hanso Huemerio, viskas prasidėjo kitaip.
53-ejų H. Huemeris – „Red Bull” akrobatinio skraidymo komandos „Flying Bulls” šventės koordinatorius.
Jis taip pat vadovauja Zalcburgo karinės sporto sąjungos sekcijai – joje F. Baumgartneris dar būdamas 16 metų mokėsi šokinėti parašiutu.
F. Baumgartneris ir yra kilęs iš Zalcburgo.
Jis augo kuklias pajamas turėjusioje šeimoje, kurioje kartu su bendravardžiu tėvu ir broliu Geraldu Kochu mokėsi šaltkalvystės amato.
H. Huemeris iš pat pradžių buvo F. Baumgartnerio šuolių parašiutu karjeros palydovas.
Jis šiandienį didvyrį pažįsta dar iš tų laikų, kai jis kairėje ausyje buvo įsisegęs auskarą ir garsėjo kaip maištininkas.
Anuomet jaunajam nutrūktgalviui F. Baumgartneriui šuoliai parašiutu buvo tiktai vėjavaikiška aistra.
Bet spalio 14-ąją jis turėjo tinkamai įvertinti vėjo kryptį, savo padėtį ore ir šuolio techniką bei tiksliai nusileisti ant žemės.
Tuomet ir paaiškėjo, kad jaunystės išdaigos buvo puikios pamokos. F. Baumgartnerio profesionalumas greičiausiai išgelbėjo jam gyvybę.
Po šuolio iš 39 kilometrų aukščio austras prisipažino, kad leisdamasis suktuku vos neprarado sąmonės. Vis dėlto jis išliko ramus – netgi aprasojus jo skafandro stiklui.
Bet kokiam prie televizoriaus sėdinčiam neprofesionalui tapo aišku, kad F. Baumgartneris – ne tik drąsus, bet ir puikiai pasiruošęs sportininkas.
Sužavėjo draudžiami šuoliai
Kelerius metus F. Baumgartneris šokinėdavo vadovaujamas H. Huemerio, po to buvo priimtas į Austrijos karinių pajėgų meistriškumo ugdymo centrą.
Būtent čia ir atsiskleidė savybė, be kurios jis niekada nebūtų galėjęs atlikti dabar jau legendiniu tapusio šuolio.
Esą kadangi F. Baumgartneris nenorėjo laikytis taisyklių ir nepripažino autoritetų, niekam net nepasirodė keista, kad jis buvo išmestas iš centro. Atrodė, jis visiems laikams atsisveikins su šuoliais parašiutu.
Maždaug dvejus metus F. Baumgartneris nebešokinėjo. Niekas jo nebematė Zalcburgo aerodrome. Nebent – tarp žiūrovų.
Vis dėlto austras neiškentė ir išdrįso pasiskolinti parašiutą iš savo senojo mokytojo H. Huemerio. Aistra nugalėjo.
F. Baumgartneris galėjo padaryti gerą profesionalaus šuolininko parašiutu karjerą, tačiau tradicinis, tiesia linija vingiuojantis kelias buvo ne jam. Rutina jam greitai įgriso.
Tad išgirdęs apie draudžiamus pavojingus šuolius nuo pastatų ir tiltų F. Baumgartneris nebedvejojo norintis priklausyti būtent šiai nutrūktgalvių parašiutininkų bendruomenei.
„Pradėjęs tokius šuolius jis užsitraukė Austrijos šuolių parašiutu sąjungos funkcionierių rūstybę”, – teigė H. Huemeris.
Oficialūs pareigūnai norėjo pašalinti beprotį, neleisti jam dalyvauti varžybose.
Jie mėgino sustabdyti F. Baumgartnerį – matė jo gyvybei gresiantį pavojų: anuomet vietoj nustatytų 600 metrų jis dažnai parašiuto virvę patraukdavo iki žemės likus 100 metrų.
„Sąjungos atstovai sakė: „Išmeskite jį, atimkite licenciją, nebeduokite jam parašiuto.”
Bet mums patiko tai, ką darė Felixas”, – pasakojo H. Huemeris.
Austrijoje tapo žvaigžde
Absoliučiai visus austro šuolius globojo „Red Bull”. Ant jo kostiumo, šalmo ir pirmiausia ant išskleisto parašiuto puikavosi šios bendrovės logotipas.
F. Baumgartneris gimtojoje Austrijoje tapo tikra žvaigžde. Jis pozuoja fotografams su gražiomis moterimis, taip pat – šalia greitų automobilių.
Be galo savimi pasitikintis, su ryškiu akcentu kalbantis ir puikiai fiziškai pasirengęs išsišokėlis tapo puikiu masalu Austrijos spaudai.
Jis metalo laužu pavertė savo prabangųjį „Porsche”, bendravo su buvusia „Playboy” žvaigžde, nusipirko vilą prie Zalcburgo su sraigtasparnių kilimo ir tūpimo aikštele.
Sode F.Baumgartneris pastatė raudoną akmenį. Ant jo išgraviravo užrašą „Born to fly” („Gimęs skristi”. – Red.). Šį savo gyvenimo šūkį jis įamžino ir tatuiruote ant dilbio.
Brangus rekordinis šuolis
Tačiau po daugiau nei tūkstančio drąsių šuolių nuo įvairių objektų, labiau tinkamų Džeimsui Bondui, F. Baumgartneriui reikėjo naujo tikslo.
Prieš septynerius metus austrą pradėjo įkyriai persekioti mintis apie šuolį iš rekordinio aukščio. O 2007-aisiais šį šuolį jis jau pradėjo planuoti kartu su „Red Bull”.
F. Baumgartneriui buvo aišku, kad projektui įgyvendinti reikia finansinės jo rėmėjo paramos, o gėrimų gamintojui atsivėrė daugiau galimybių įrodyti savo sugebėjimus rinkodaros srityje.
Be to, „Red Bull” vadovas Dietrichas Mateschitzas visuomet aktyviai investuodavo į ekstremalias ir pavojingas sporto šakas, nes norėjo patraukti tikslines – jaunų, veiklių žmonių grupes.
Ir tai jam pavyko. „Red Bull” šimtams bendrovės remiamų ekstremaliojo sporto atstovų kasmet skiria net 600 mln. eurų.
Buvo apnikusios abejonės
F. Baumgartnerio „Red Bull Stratos” turėjo būti įgyvendintas JAV – šioje šalyje tokiems nuotykiams sudarytos geriausios sąlygos. Be to, Amerikoje energinis gėrimas „Red Bull” populiaresnis nei Europoje.
Iš pradžių buvo suburta oro ir kosminės erdvės profesionalų komanda. Vėliau Lankasterio mieste netoli Los Andželo pradėta planuoti kapsulė, kurią turėjo pakelti helio pripildytas balionas.
„David Clark Company”, jau daugelį dešimtmečių gaminanti NASA astronautų kostiumus, F. Baumgartneriui sukūrė specialią aprangą.
Regis, viskas ėjosi sklandžiai. Bet kai 2010 metų gruodį austras turėjo išbandyti naująjį kostiumą, jį apėmė dvejonės – apranga jam buvo per ankšta.
Austras nuvyko į oro uostą ir spruko iš Amerikos. F. Baumgartneris netgi kreipėsi į psichologą. Pastarasis per dešimtis ilgų pokalbių vis dėlto sugebėjo įtikinti ekstremalą pabandyti iš naujo.
Šimtai milijonų žiūrovų
F. Baumgartneris apsigalvojo. Po dviejų sėkmingų bandymų 2012 metų kovą ir liepą jis jau neslėpė, kad šuolis iš 39 km aukščio – įgyvendinama misija.
Austras norėjo pasiekti keturis pasaulio rekordus: skrydžio balionu didžiausiame aukštyje, kryčio iš didžiausio aukščio, ilgiausio kryčio ir greičio – jis troško pralenkti garsą.
Tiesa, jau pasiruošus šuoliui išdaigą iškrėtė vėjas.
Stiprūs gūsiai užpūtė pusę milijono eurų kainavusį balioną ir nutraukė bandymą.
Žinoma, 340 milijonų prie tiesioginės transliacijos tinklalapyje „YouTube” prilipusių internautų – irgi rekordas.
Bet sekmadienį, spalio 14-ąją, apie 9 val. 30 min. ryto vietos laiku F. Baumgartneris savo kapsulėje ėmė kilti į dangų.
Kapsulės viduje buvo 13,9 laipsnio šilumos, tačiau išorėje spaudė net 65,3 laipsnio šaltis.
Tuomet F. Baumgartneris ištarė žodžius, panašius į JAV astronauto N. Armstrongo, kai pastarasis žengė ant Mėnulio paviršiaus: „Kai kada tenka pakilti iš tiesų labai aukštai, kad pagaliau suprastum, koks mažas esi.”
Per pustrečios valandos dar labiau atšalo. Tačiau tuo metu kapsulės durys atsidarė, o po 4 min. 20 sekundžių mažytis taškas pavirto baltai raudonu parašiutu – austras palietė žemę.
Sutartis su „Red Bull”
Drąsiais, nutrūktgalviškais šuoliais F.Baumgartneris pradėjo kurti ekstremalių šuolių nuo pastatų ir tiltų ambasadoriaus įvaizdį.
Kroatijoje jis naktį nušoko nuo apleisto fabriko kamino, Rio de Žaneire – nuo Kristaus Atpirkėjo statulos, Kvala Lumpūre – nuo tuomet aukščiausių pasaulyje dangoraižių „Petronas Twin Towers”.
F. Baumgartneris anksti išsiugdė taisyklingos pusiausvyros tarp rizikos ir jos apskaičiavimo jausmą.
„Žavėjausi jo šuoliais. Felixas viską tiksliai suplanuodavo. Jis suvokė riziką, bet ji visada buvo apskaičiuota. Juk negalima žengti pirmyn neperžengus ribų!” – tvirtino H. Huemeris.
Susižavėjusi būtent F. Baumgartnerio vėjavaikiškumu, 1997 m. bendrovė „Red Bull” sudarė su juo sutartį. Tai jam leido ryžtis vis beprotiškesniems projektams.
Pavyzdžiui, vilkėdamas specialų kostiumą su sparnais jis pirmasis perskrido Lamanšo sąsiaurį.
