„Ar Švedijos karališkoji akademija padėjo Kinijai išsivaduoti iš Nobelio premijos komplekso?” – pasaulyje garbingiausią literatūros apdovanojimą skyrus 57 metų kinų rašytojui Mo Yanui paklausė „The New Yorker” apžvalgininkas.
Pats Mo Yanas tuo stipriai abejoja. Pasak jo, kilęs triukšmelis pasibaigs po mėnesio ar dar greičiau ir vėl viskas tekės sena vaga. Tačiau Kinijos propagandos mašina užsivedė visu galingumu.
„Mo Yanas – pirmasis kinas, pelnęs Nobelio premiją. Šis apdovanojimas išplukdys šiuolaikinę kinų literatūrą į platesnius vandenis”, – optimizmu tryško ne tik valdžios valdomos Kinijos žiniasklaidos priemonės, bet ir oficialūs asmenys.
Kas trinama iš atminties?
Kinų džiaugsmas būtų dar ir kaip pateisinamas, jei panašiuose teiginiuose nebūtų šiurkštaus melo. Taip, Mo Yanas – pirmasis Nobelio literatūros premiją pelnęs rašytojas, gyvenantis Kinijoje.
Bet jis anaiptol ne pirmasis garbinguoju prizu apdovanotas kinas. Prieš jį buvo dar du iš šios šalies kilę laureatai, kuriuos Kinijos propagandos trintukai norėtų ištrinti ne tik iš savo, bet ir iš visos liaudies atminties.
Kinija pirmąjį pretekstą džiaugtis turėjo dar 2000 metais. Tada Nobelio literatūros premija buvo paskirta kinų rašytojui Gao Xingjianui (jo „Dvasios kalnas” išverstas ir į lietuvių kalbą). Tiesa, jis tuomet jau gyveno Prancūzijoje ir turėjo šios šalies pilietybę. Be to, nevengė kritikos strėlių savo tėvynės idiotiškos santvarkos adresu.
Šiaip ar taip, Gao Xingjianas 50 savo gyvenimo metų buvo praleidęs Kinijoje. Tad visiškai nepamirštas. Net tuometis Kinijos premjeras Zhu Rongji, pamiršęs partinę liniją, ne visai taktiškai pasidžiaugė tėvynėje ignoruojamo rašytojo pergale.
Propagandos smagračiai suveikė akimirksniu. Visais kanalais pradėtas kritikuoti esą politiškai nekorektiškas Švedijos karališkosios akademijos sprendimas. Gao Xingjianas, kurio kūriniai nuo 1986 metų Kinijoje draudžiami, pamažu buvo išstumtas iš šios šalies literatūros. Daugumoje kinų kalba parašytų knygų apie Nobelio premijos istoriją Gao Xingjianui lemtingi 2000-ieji paprasčiausiai nutylimi.
Leidžiama rodyti drąsą?
Pasak Mo Yano knygų vertėjo į anglų kalbą Howardo Goldblatto, naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas prieš 12 metų buvo vienas iš vos kelių kinų rašytojų, kurie viešai gynė Gao Xingjianą.
„Jis geras rašytojas, jis kinas. Viskas, kas apie jį kalbama, yra paprasčiausia netiesa”, – tuomet esą pareiškė Mo Yanas. Ar šie žodžiai ką nors lėmė? Vargu. Jei Kinijos komunistų partijos lyderiai juos ir išgirdo, tai labai greitai pamiršo. Atrodo, kad Kinijoje šiam rašytojui leidžiama kartkartėmis parodyti drąsą, bet toji drąsa turbūt laikoma nieko nelemiančiu išsišokimu.
Todėl greičiausiai lygiai taip pat galima vertinti ir Mo Yano išsyk po Nobelio premijos skyrimo ištartus drąsius žodžius apie dar 2009-aisiais 11 metų įkalinto kinų disidento Liu Xiaobo paleidimą: „Tikiuosi, kad jis netrukus išeis į laisvę.”
2010 metais būtent Liu Xiaobo buvo skirta Nobelio Taikos premija. Šis Švedijos akademijos akibrokštas ne juokais įsiutino visagaliais besijaučiančius Kinijos komunistus. Žinia apie premiją buvo visomis išgalėmis blokuojama. Jos nesužinojo net Liu Xiaobo žmona Liu Xia, kuri nuo 2000-ųjų spalio gyvena namų arešto sąlygomis.
Praėjus dienai po Mo Yano apdovanojimo Paryžiuje įsikūrusi bendrija „Reporteriai be sienų” išplatino vaizdo įrašą, kuriame Liu Xia rūko prie kalėjimu virtusio buto lango. „Cigaretė prie lango – viena iš nedaugelio jai likusių laisvių”, – pareiškė bendrijos nariai, kovojantys dėl Liu Xiaobo ir Liu Xia išlaisvinimo. Ar tai realu? Retorinis klausimas.
Sprendimas – gėdingas
Kiniją pradžiuginusi žinia apie Mo Yano pergalę pasaulyje vertinama labai prieštaringai. Šalys, kuriose Mo Yano kūriniai išversti ir pažįstami, lenkia galvą prieš naujojo laureato literatūrinį talentą.
Panašiose valstybėse kaip Lietuva, kurioje išverstą Mo Yano romaną geriausiu atveju skaitysime po kelerių metų, Švedijos karališkosios akademijos pasirinkimas vadinamas keistoku.
Aišku, mes būtume labiau džiaugęsi, jei laurus būtų nuskynęs japonas Haruki Murakami, kurio kūryba, mano kuklia nuomone, labiau susijusi su aukšto lygio grafomanija ir pramoga nei su Nobelio premijos skyrimo komiteto išpažįstamomis vertybėmis.
Kad ir kaip būtų, tų, kuriems nepatinka premijos skyrimas Mo Yanui, yra tiek Kinijoje, tiek tarp iš jos pabėgusių disidentų. Tarkime, kai kurie jaunesni kinų rašytojai Mo Yano nelaiko šios premijos vertu autoriumi, nes jis, pasak jų, yra ne novatorius, o paprasčiausias sekėjas Gabrielio Garcios Marquezo magiškojo realizmo pėdomis.
Iš Švedijos pasiųstas pagarbos ženklas Kinijos komunistų partijos nariui, valdžiai paklūstančios rašytojų sąjungos vicepirmininkui Mo Yanui užrūstino ir tokius užsienyje gyvenančius kinų menininkus kaip Ai Weiwei.
„Mo Yanas bendradarbiauja su sistema, kuri nuolatos nuodija savo tautą. Jie tyčiojasi iš tų, kurie drįsta turėti savo nuomonę, ir ignoruoja pasiaukojimą tų, kurie stengiasi iškovoti šią teisę.
Tai gėdinga. Švedijos Nobelio premijos skyrimo komitetui – gėda”, – agentūrai AP be užuolankų pasakė Ai Weiwei.
Premija – tik literatūros
Nenuostabu, kad girdėti ir daugiau kaltinimų Švedijos karališkajai akademijai, kuri, pasak kai kurių kritikų, tokiu sprendimu siekė išpirkti savo ankstesnes kaltes didžiausiai pasaulio šaliai, užsitikrinti Pekino malonę arba net sprendė kažkokius rebusus, susijusius su Kinijos ekonominiu progresu. Nobelio premijos skyrimo komitetas tai kategoriškai paneigė.
„Tai literatūros premija, skiriama tik už literatūrinius nuopelnus. Į kitus dalykus mes nekreipiame dėmesio. Mums visiškai nerūpi galima reakcija laureato tėvynėje”, – pridėjęs ranką prie širdies prisiekinėjo Švedijos karališkosios akademijos sekretorius Peteris Englundas.
Beveik lygiai tą patį gimtajame Gaomio miestelyje surengtoje spaudos konferencijoje kartojo ir pats Mo Yanas: „Mano manymu, tai literatūros, o ne politinio korektiškumo pergalė. Aš rašau Komunistų partijos valdymo laikais, bet mano kūrybos tai neriboja. Aš seniai peržengiau politikavimo ribas.”
Kada sulauksime vertimo?
Jei nori geriau suprasti Mo Yano kūrybinius principus, būtina šį tą žinoti ir apie ne itin tolimą Kinijos praeitį – laikotarpį prieš 3–4 dešimtmečius, kai po diktatoriaus Mao Zedong’o mirties kinų rašytojų gyvenimas ėmė šiek tiek laisvėti.
„Jei ne permainos, aš nieko gera nebūčiau parašęs. Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje vykdytos reformos ir padidėjęs šalies atvirumas man suteikė galimybę parašyti daug knygų. Iki 1980 metų kinų rašytojus labai veikė sovietinė literatūra, o 9-ajame dešimtemtyje mes idėjų ėmėme semtis iš Europos ir Amerikos literatūros”, – 2011-aisiais žurnalui „Humanities” aiškino Mo Yanas.
Tarp didžiausių naujojo Nobelio premijos laureato įkvėpėjų užsienio kritikai mini Williamą Faulknerį, G. Garcią Marquezą. Tam tikro šių rašytojų poveikio neneigia ir pats Mo Yanas.
Skaitydamas W.Faulknerio „Triukšmą ir įniršį”, kurio veiksmas vyksta rašytojo išgalvotoje Joknapatofoje, Mo Yanas suprato, kad ir jo romanų siužetas turi rutuliotis gimtosiose apylinkėse, o net ir išgalvoti personažai gali turėti gimtinėje gyvenančių žmonių bruožų.
Ne mažesnį įspūdį jam paliko ir G. Garcios Marquezo „Šimtas metų vienatvės”. Rašytojas yra prisipažinęs, jog perskaitęs šį romaną visa savo esybe pajuto, kad ir jis gali taip rašyti ir kad tai gali būti jo kelias.
„Tačiau tiek W. Faulkneris, tiek G. Garcia Marquezas – tokie ugnikalniai, prie kurių priėjęs per arti gali paprasčiausiai sudegti. Todėl svarbu išsaugoti savitumą. Mano savitumas – Gaomio apylinkės, šio krašto žmonių pasakojimai, mano senelių ir tėvų istorijos”, – yra sakęs Mo Yanas.
Galima pridurti, kad tarp Mo Yano prozos privalumų – drąsa narplioti socialines ir politines temas (kritikuoti valdžios grietinėlės ištvirkimą, vieno vaiko politiką, kitus tėvynės skaudulius) ir nepakartojamai žavus stilius.
Rusų kalba perskaitęs Mo Yano romanų „Didelės krūtys ir plačios strėnos” ir „Vyno respublika” fragmentus galiu patikinti, kad tai išties savita proza – pasakojimai veja vienas kitą, sklandžiai susipina, įtraukia į save ne tiktai Kinijos žmonių, bet ir visos šalies istoriją.
Lietuvių leidėjai, neignoruokite talentingo rašytojo!
Pasižymi greitu rašymo tempu
Mo Yanas (tikroji pavardė – Guanas Moye) gimė 1955 m. Kinijos Šandongo provincijoje esančiame Gaomio miestelyje. Kultūrinės revoliucijos metu jis metė mokyklą ir būdamas 12 metų įsidarbino fabrike. 1976 m. prisijungė prie Kinijos liaudies išsivadavimo armijos – tarnaudamas pradėjo rašyti.
Mo Yanas – 11 romanų ir per 70 apsakymų autorius. Už Kinijos ribų jį labiausiai išgarsino romanas „Raudonasis gaolianas”, pagal kurį kinų režisierius Zhang Yimou 1987 m. pastatė sėkmės sulaukusį filmą. Į daugelį užsienio kalbų buvo išversti ir tokie jo romanai kaip „Česnako baladės”, „Didelės krūtys ir plačios strėnos”, „Vyno respublika”, „Sandalo kankinimas”, „Gyvenimo ir mirties kančios ratas”, „Varlė”. Kai kurie jo kūriniai Kinijoje buvo uždrausti.
Mo Yanas garsėja greitu rašymo tempu. Storą romaną „Gyvenimo ir mirties kančios ratas”, kuriame veikia apie 500 tūkst. personažų, jis parašė per 43 dienas. Tik keliomis dienomis ilgiau jis rašė ne ką striukesnį romaną „Didelės krūtys ir plačios strėnos”. Beje, Mo Yanas rašo tik ranka. „Kompiuteris lėtina darbą. Be to, girdėjau, kad rankraščiai po rašytojo mirties labai pabrangsta, tad mano duktė turės iš ko gyventi”, – juokavo Mo Yanas, kurio knygoms būdingas ir pasiutęs humoras.
2006 m. Mo Yanas pateko į 20 turtingiausių kinų rašytojų sąrašą – už savo knygas jis gavo 3,45 mln. juanių (apie 1,45 mln. litų) honorarą. Paklaustas, kur išleis Nobelio premijos pinigus – 8 mln. Švedijos kronų (3,2 mln. litų), laureatas šypsodamasis ištarė, kad planavo pirkti namą Pekine, bet, deja, brangstant nekilnojamam turtui už tokią sumą teišeis butas.
