S. Kristel tapo žinoma visame pasaulyje, kai 1974-aisiais
suvaidino pagrindinį vaidmenį prancūzų juostoje „Emanuelė“, kuri
pasakoja apie jaunos moters seksualinius nuotykius Azijoje.
Pasak agentūros atstovės, S. Kristel mirė miegodama. Ji jau
senokai sirgo plaučių vėžiu. Be to, birželį aktorė patyrė insultą.
Po sėkmės pirmajame filme „Emanuelė“ S. Kristel filmavosi ir
kitose jo serijose, taip pat kitose erotinėse juostose.
S. Kristel nusifilmavo ir keliuose neerotiniuose filmuose, bet
paskui dėl kontrakto sąlygų buvo priversta dirbti „Emanuelės“
tęsiniuose ir netrukus ėmė gauti pasiūlymus vien erotiniams
vaidmenims. Ji pripažino, kad 9-ajame dešimtmetyje imdavosi
vaidmenų vien tam, kad galėtų finansuoti brangiai kainavusią
priklausomybę nuo kokaino.
„Šios scenos man priminė... baletą. Filmavimo pradžioje seksas man apskritai neturėjo didelės reikšmės, bet paskui... Niekada nesimylėjau matant tiek daug žmonių, - su nepažįstamaisiais, moterimis. Nugalėjau gėdą ją tramdydama“, - yra pasakojusi apie filmavimąsi „Emanuelėje“ S. Kristel.
S. Kristel buvo susituokusi su rašytoju Hugo Clausu, su juo susilaukė sūnaus Arthuro. Išsiskyrusi su Hugo, Sylvia turėjo nemažai meilės romanų su prodiuseriais, aktoriais, režisieriais, režisierių padėjėjais.
„Rimtai į mane niekas nežiūrėjo - visus domino mano kūnas“, - yra prisipažinusi S. Kristel.
Aktorės vaikystė nebuvo lengva. Jos tėvas buvo alkoholikas.
„Mano tėvas galėdavo ištuštinti 40 bokalų alaus. Man, dar būnant vystykluose, duodavo čiulptuką, prisotintą konjako, kad aš kiečiau miegočiau. Vargu, ar alkoholis griovė mano organizmą. Esu įsitikinusi, kad jei ne alkoholis, nebūčiau atlaikiusi darbo filmavimo aikštelėje. Beje, kai išgarsėjau, vartojau ne tik jį. Kokainas sukurdavo iliuziją, jog esu velniškai talentinga“, - teigė S. Kristel.
Prieš mirtį S. Kristel gyveno nedideliame bute Amsterdame. Aktorė yra sirgusi gerklės vėžiu bei buvo patyrusi insultą.
Filmas tapo legenda
Erotinis 1974 metų prancūzų
filmas „Emanuelė“ (Emmanuelle), kuriame nusifilmavo šią naktį
mirusi aktorė Sylvia Kristel, tapo tikra legenda
ir vienu sėkmingiausių visų laikų prancūziškų filmų - jį
pamatė 350 mln. žmonių visame pasaulyje.
Vos išleistas 1974 metais filmas sulaukė didžiausios
finansinės sėkmės.
„Šis filmas atvėrė šliuzą“, kalbėjo juostos prodiuseriai
apie juostą, kuri įkūnijo aštuntojo dešimtmečio seksualinio
išsilaisvinimo dvasią.
Filme „Emanuelė“ pasakojama apie jaunos moters, kurios vaidmenį
atliko S. Kristel, erotinius nuotykius Azijoje.
Minios žiūrovų iš Atėnų, Karakaso ir kitų pasaulio
sostinių plūdo į kino sales pamatyti juostos. Viename kino teatre
Paryžiaus Eliziejaus laukuose ji buvo rodoma 13 metų.
Pirmą kartą poros stovėjo eilėse prie bilietų kasų, kad
galėtų išvysti meno kūriniui prilygstantį filmą,
Filmo scenarijus buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo
populiarų Emmanuelle Arsan erotinį 1959 metų
romaną.
Juostos prodiuseris Yves'as Rousset-Rouard'as,
norėjęs patikėti filmo kūrimą jaunam režisieriui, šiam darbui
pasirinko jauną ir talentingą fotografą Justą Jaeckiną, labai nudžiugusį dėl galimybės susukti meninį filmą.
Po šios juostas J .Jaeckin'as sukūrė ne vieną erotinį filmą,
tarp jų „Istoriją O“ (The Story of O), kurioje taip pat nusifilmavo
S. Kristel, arba 1981 metų juostą „Ponios Čaterli meilužis“ (Lady
Chatterley's Lover).
1974 metais cenzoriai pareikalavo, kad „Emanuelės“ kūrėjai iš
juostos iškirptų kelias scenas, jeigu nenori, kad ji būtų visai
uždrausta. Tačiau, laimei, po prezidento Georges'o Pompidou mirties atėjęs naujas kultūros sekretorius leido šį
filmą demonstruoti necenzūruotą.
Muziką filmui parašė kompozitorius Pierre'as Bachelet.
Vėliau S. Kristel nusifilmavo ir visoje virtinėje šios juostos
tęsinių: 1975 metų „Emanuelėje 2“ (Emmanuelle 2), 1977-ųjų
„Sudie, Emanuele!“ (Goodbye Emmanuelle) ir 1984-ųjų „Emanuelėje 4“
(Emmanuelle 4).
